JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

KAI KURIE skaitytojai klausia, dėl ko Katalikų Bažnyčia yra tokia griežta skyrybų atžvilgiu. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai rašo šv. Matas savo evangelijoje: "Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus svetimoterystės priežastį, padaro ją svetimoteriautoja, ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja" (Mat. 5, 32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: "Kas tik paleidžia savo žmoną, jei ne dėl svetimoterystės, ir kitą veda, svetimoteriauja; ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja" (Mat. 19, 9). Iš čia pacituotų evangelijos žodžių atrodo, kad svetimoterystės atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčia į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net ir šiuo atveju?

     Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Povilas rašo: "Tiems, kurie yra surišti moteryste, įsakau ne aš, bet Viešpats, kad moteris nesiskirtų nuo vyro; o jei atsiskirtų, kad pasiliktų netekėjusi ar susitaikintų su savo vyru. Taip pat vyras tenepaleidžia savo žmonos" (1 Kor. 7, 10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama atsiskirti, bet juodu vis tiek pasilieka moterystės ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje vietoje: "Moteriškė surišta įstatymu, kolei jos vyras gyvas; jei jos vyras miršta, ji tampa laisva, tegul teka už ko nori, tiktai Viešpatyje" (1 Kor. 7, 39).

     Bažnyčios mokslas apie moterystės nesuardomumą kai kam atrodo perdaug griežtas. Kartais gal ne vienas savo širdyje pagalvoja: "Kažin ar ir Dievas panašiai žiūri į šį klausimą, kaip Katalikų Bažnyčia?" Tokioje šių laikų žmonijos galvosenoje nėra nieko naujo, panašiai buvo galvojama ir tada, kai pats Dievas — Kristus gyveno šioje žemėje ir pats mokė žmones. Kalbėdamas apie moterystę, Kristus sakė, jog paties Dievo amžių pradžioje yra taip sutvarkyta, kad vyras ir žmona paliks net savo tėvus ir vienas su kitu bus susijungę taip stipriai, kad bus lyg vienas kūnas. Ir tada labai aiškiai pasakė: "Taigi, ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mork. 10, 9). Todėl joks žmogus šioje žemėje neturi teisės nutraukti to ryšio, kuris yra surištas paties Dievo. Šis Kristaus mokslas net ir apaštalams buvo sunkiai suprantamas ir atrodė esąs perdaug griežtas, todėl jie, parėję namo, dar klausė Kristaus, ar iš tikrųjų negalima skirtis ir kitą vesti. Tada Kristus jiems dar patvirtino: "Kas nors paleidžia savo moterį ir kitą veda, prieš ją svetimoteriauja; ir jei moteris skiriasi nuo savo vyro ir už kito teka, ji svetimoteriauja" (Mork. 10, 11). Beveik lygiai tokius pat Kristaus žodžius šiuo klausimu yra užrašęs ir šv. Lukas savo evangelijoje (Luk. 16, 18).

     Tiek Morkus tiek Lukas paduoda Kristaus mokslą, draudžiantį skyrybas be jokių sąlygų. Tik Matas lyg prideda vieną sąlygą, lyg padaro išimtį svetimoterystės atveju. Atrodo, kad pagal jo užrašytus Kristaus žodžius, galima skirtis tada, jei vyras ar žmona vienas kitam yra neištikimi, jeigu vienas ar kitas svetimoteriauja. Faktinai, dauguma protestantų šią šv. Rašto vietą taip ir supranta — mano, kad neištikimybės atveju yra leidžiama skirtis. Katalikų Bažnyčia niekados to nepripažino ir aiškino, kad tą šv. Mato pridėtą klauzulę reikia kitaip suprasti, nes Kristaus mokslas apie moterystės nesuardomumą yra per daug aiškus iš kitų šv. Rašto vietų.

     Dauguma šv. Rašto aiškintojų galvojo, jog toji šv. Mato paminėta klauzulė turi būti kokia nors mažos svarbos smulkmena, nes jeigu tai būtų tokia svarbi išimtis, kuri leidžia nutraukti moterystės ryšį, apie tai būtų paminėta ir kitose evangelijose, bet, kaip jau matėme, nei šv. Morkus nei šv. Lukas tos klauzulės nemini. Tad šventraščio žinovai iki šiol mokė, jog ten Kristus greičiausiai bus galvojęs ne apie tikras skyrybas su teise iš naujo vesti ar tekėti, bet tik apie nutraukimą bendro gyvenimo, apie atsiskyrimą vienas nuo kito be teisės vesti, ar tekėti, nes moterystės ryšys tuo atsiskyrimu nenutraukiamas. Tačiau paskutiniu metu, kai šv. Rašto specialistai daugiau įsigilino į senąsias kalbas ir į atskirų evangelijose vartojamų žodžių reikšmę, priėjo kitokios išvados mūsų minėtu klausimu: toje klauzulėje yra kalbama apie atsiskyrimą tokiu atveju, kai tikro moterystės ryšio nebuvo, bet kai tariamas vyras ir tariama žmona gyveno tik konkubinate. Aišku, kad tokiu atveju ne tik galima, bet ir reikia skirtis, jeigu neįmanoma tokio gyvenimo sutvarkyti, priimant tikrą, teisėtą moterystę.

     Bet kaip įvyko šis naujas "atradimas", dėl ko pirmiau buvo kitaip galvota ir aiškinta? Dalykas komplikuotas, bet drauge ir labai paprastas. Kas moka keletą kalbų, gerai žino, kad kiekvienoje kalboje yra ypatingų išsireiškimų ir žodžių, kurie, pažodžiui į kitą kalbą išversti, gauna skirtingą prasmę. Verčiant ką nors iš vienos kalbos į kitą, reikia labai gerai mokėti abidvi kalbas ir visus tų kalbų niuansus. Todėl ir verčiant šv. Raštą iš vienos kalbos į kitą, pasitaiko netikslumų. Taip yra ir šiuo atveju, kai kalbama apie tą šv. Mato evangelijoje minimą išimtį, kur atrodo, kad galima skirtis svetimoterystės arba neištikimybės atveju.

     Originalioje hebrajų kalboje, kuria buvo parašyta šv. Mato evangelija, toje vietoje yra vartojamas žodis "zenut". Verčiant šv. Mato evangeliją į graikų kalbą, buvo vartojamas žodis "porneia", toliau, verčiant į lotynų kalbą — "fornicatio", o lietuvių kalboje mes vartojame — "svetimoterystė" arba "neištikimybė". Tačiau šie visi vertimai visiškai neatitinka hebraiško žodžio "zenut" prasmės. Pagal naujausius kalbininkų studijų davinius "zenut" to meto hebrajų kalboje reiškė "neteisėtą moterystę" arba, kitaip sakant, konkubinatą. Todėl minėtą šv. Mato evangelijos sakinį reikėtų taip versti: "Kas tik paleidžia savo žmoną, išskiriant konkubinato atvejį, svetimoteriauja..." Tai yra, tuo atveju, kai gyvenama tik konkubinate, bet ne teisėtoje moterystėje, galima (ir net reikia!) skirtis.

     Tiems, kurie vartojo hebrajų kalbą, šv. Mato žodžiai buvo pilnai suprantami ir nesukelią jokio abejojimo. Bet graikų kalboje, kuria savo evangelijas rašė šv. Morkus ir šv. Lukas, atitinkamo žodžio nebuvo, todėl juodu savo evangelijose jį visiškai praleido, kadangi tai buvo tik tam tikra klauzulė, tam tikras paaiškinimas, kuris nepakeičia aiškinamo dalyko (skyrybų) esmės.

     Bet dėl ko Kristus, kalbėdamas apie moterystės nesuardomumą, pridėjo tą klauzulę, tą tariamą išimtį, kuri atrodo visai nereikalinga? Mums ji tikrai atrodo nereikalinga, savaime suprantama, tačiau ji buvo reikalinga tiems žmonėms, kuriems Kristus kalbėjo. Kristus kalbėjo hebrajų (arba aramajų) kalba. Toje kalboje nėra žodžio "žmona", bet visais atvejais vartojamas tik vienas žodis "moteris". Taigi, kai Kristus aiškino, kad "kas paleidžia savo moterį ir kitą veda, tas svetimoteriauja", žydai galėjo manyti, kad negalima paleisti ir tos moters, kuri nėra tikra žmona, bet tik meilužė. Dėl to Kristus ir pridėjo tą išimtį — konkubinato atvejį.

     Taigi, matome, kad Bažnyčios mokslo esmė nesikeičia, gali keistis tik moksliškas kurios nors tiesos aiškinimas. Taip pat dabar gal geriau suprasime, dėl ko Katalikų Bažnyčioje nėra leidžiama kiekvienam žmogui aiškintis šv. Raštą taip, kaip jam patinka, bet tai daryti gali tik Bažnyčios patvirtintas autoritetas. Kaip senovės rašytojų veikalams suprasti reikia ir kalbinės ir istorinės erudicijos, taip ir šv. Raštui suprasti reikia būti gerai susipažinusiam ir su ta kalba, kuria jis buvo parašytas ir su anų laikų istorija bei papročiais.

     Norintiems plačiau su šiuo klausimu susipažinti patariame paskaityti tėvo Vaccari, S. J. studiją (Rivista bib-lica, 1955, II, pp. 97-119).