P. DAUGINTIS, S. J.
PRAEITŲ metų viduryje Argentinoje buvo rinkimai į Konvenciją, turėjusią reformuoti krašto konstituciją. Įvyko keistas dalykas — daugiausia buvo paduota tuščių balsų. Mat, taip įsakė daryti buvęs Argentinos diktatorius Peronas. Ir po poros metų nuo revoliucijos virš dviejų milijonų darbininkų simpatizavo Peronui! Ta darbininkų masė galvojo, kad josios reikalais tada buvo geriau rūpinamasi, negu naujosios ar busimosios demokratinės valdžios metu. Panašiai ir Brazilijoje, Italijoje ir kitur, nuvertus diktatūrinę valdžią, susidarė senajam režimui simpatizuojančios galingos partijos. Ir radikalioji darbiečių partija gali vėl grįžti po ateinančių ' rinkimų į Anglijos valdžią. Taip pat ir komunistai randa sau daug šalininkų visų kraštų darbininkijoje.
Apgydytos žaizdos
Visa tai aiškiai rodo, kad žemesnieji visuomenės sluoksniai tebėra nepatenkinti. Iškilmingai skelbiamos deklaracijos, darbininkų socialinė ir politinė lygybė, naujoji įstatymdavystė, padarytos reformos ir įvairūs pagerinimai socialinių problemų neišsprendė. Jos tik apgydė atviras opiąsias socialines žaizdas. Čia vyksta panašiai, kaip su daugeliu gydytojų, kurie gydo tik ligos apraiškas, matomąsias žaizdas. Karštis nukrinta, skausmai praeina, žaizdos apgyja, tačiau, nesuradus tikrosios ligos priežasties, po kiek laiko tos žaizdos vėl pasirodo. Taip ir valdančiųjų partijų pažadai bei laikini pagerinimai apgauna darbininkų mases. Iš tikrųjų darbininkai padaromi menkaverčiais proletarais, paliekami skurde, girtuokliavime, azartiniuose lošimuose ir kitose ydose. Du trečdaliai visos žmonijos neturi pakankamo pragyvenimo lygio. Dėl butų stokos taip pat daugiausia kenčia žemieji sluoksniai. Pvz., socialiai pažangioje Urugvajaus sostinėje Montevideo apie trečdalis gyventojų gyvena nehigieniškuose butuose. O be tinkamo buto žmoniškas šeimos gyvenimas yra neįmanomas. Vidurinėse mokyklose darbininkų vaikų skaičius siekia tik 2—8 procentus. Ir šiaip plačiųjų liaudies sluoksnių išsilavinimas yra labai žemas, o daugelyje kraštų dar yra didelis ir analfabetizmas.
Ar visa tai neverčia žemuosius sluoksnius būti nepatenkintais? Ar jų neverčia dėtis su visais, kurie tik skelbia žūtbūtinę klasių kovą ir darbininkijos šviesią ateitį? Užtat socialinės žaizdos taip dažnai atsiveria.
Tikrieji vaistai
Tas socialines žaizdas pagydyti ir socialinius klausimus išspręsti gali tik patys žmonės, gyvendami pagal krikščionybės principus, suprasdami žmogaus vertę ir pagrindines žmogaus teises bei pareigas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus yra ir visuomet turi būti aukščiausia vertybė. Žmogus yra nelygstama ir į kitas gėrybes neišmainoma vertybė. Visos kitos gėrybės jam turi tarnauti. Ir paprasčiausiam žmogui pridera pagarba ir gražus kitų elgesys. Bet kaip dažnai modernioje pramonėje žmogus laikomas tik įrankiu ir darbo jėga! Jis pastatomas toje pačioje aukštumoje, kaip mašinos, kuras, žaliava ir kitos prekės. Su juo elgiamasi visai be širdies, kaip su kokiu daiktu.
Kraštui supramonininti yra statomi moderniausi fabrikai, puikiausi miestų kvartalai, įsigyjamos naujausios susisiekimo priemonės. O darbininkai paliekami gyventi nesveikuose butuose, be žmoniško pragyvenimo ir kultūros. Tai prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms į savo gyvybės ir sveikatos išlaikymą, į šeimos sukūrimą ir vaikų auginimą, į sąžinės ir žodžio laisvę.
Abbė Pierre, žinomojo Paryžiaus varguomenės globėjo tvirtinimu didžiausia jaunavedžių problema yra susirasti butą. Jis su skudurų rinkėjais kiekvieną žiemos naktį surasdavo Paryžiuje dešimtis ir šimtus žmonių be pastogės. Ir daugiausia ne kokių nors valkatų, bet darbininkų ir šeimos tėvų. Be abejo, lygiai tas pat dedasi ir kituose miestuose. O Romoje 1954 m. buvo virš 100.000 tuščių butų, kurių niekas negalėjo išnuomuoti, nes buvo per brangūs. Tuo tarpu statybos ir baldų bendrovės atleidžia savo darbininkus dėl darbo stokos! Ne idealistų, bet Jungtinių Tautų specialistų studijoms pagrįsta nuomonė sako, kad dabartinėmis technikos priemonėmis galima būtų pasiekti visos žmonijos gerbūvio.
Lygiai yra svarbus socialinių žmogaus teisių bei pareigų vykdymo principas. Teisė jungtis į draugijas ir sambūrius savo gyvenimo reikalų geresniam atlikimui yra pagrindinė socialinė žmogaus teisė. Kiti žmonės bei grupės privalo ją pripažinti. O kaip dažnai įmonių savininkai kliudo visomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis priemonėmis savo darbininkams bei tarnautojams jungtis į draugijas ir sindikatus, kad galėtų geriau išvystyti savo veiklą!
Iš tos pačios bendruomeninės žmogaus prigimties kyla didžioji socialinė jo pareiga prisidėti prie bendrojo gėrio. Mat, tik bendruomenėje žmonės gali geriau ir pilniau aprūpinti savo reikalus ir pasiekti aukštesnės dvasinės ir medžiaginės kultūros. Tam tikslui yra taip pat būtinos įvairios valdybos, savivaldybės ir valdžia. Todėl kiekvienas išsisukinėjimas iš savo socialinių pareigų atlikimo, pvz., kad ir mokesčių mokėjimo ar sutikimo būti kandidatu kokioms nors pareigoms, dažniausiai yra maskuotas egoizmas ir kitų išnaudojimas. Visa tai ypač galioja demokratiniuose kraštuose, kur bendrojo gėrio naštos ir privilegijos paskirstomos pačių žmonių išrinktų atstovų.
Gyvenimiškos dorybės
Gilus ir gyvas šių didžiųjų socialinio gyvenimo principų suvokimas paveikia žmogaus dvasią ir laikyseną. Iš tokios laikysenos kylančių veiksmų susidaro geri visuomeniniai papročiai arba socialinės dorybės. Šių dorybių svarbiausios yra socialinis teisingumas ir socialinė meilė.
Socialinis teisingumas yra dorybė, paveikianti atskiro žmogaus ir grupių valią daryti tai, ko reikalauja bendroji gerovė, nors tai įstatymais dar nebūtų įsakyta, bet tik pažįstama kaip teisingumo reikalavimas. O socialinė meilė yra pastovus valios palinkimas leisti ir padėti artimui gauti iš bendrai teikiamų gėrybių ir priemonių jam priklausomą dalį. Pvz., darbininkai su darbdaviais padarė kolektyvinę sutartį metams dirbti už tam tikras algas. Tačiau tais metais pinigo vertei nukritus, darbininkų pragyvenimas stipriai pabrango. Darbdaviai, mokėję sutartas algas, galėtų sakyti esą teisūs prieš įstatymus. Tačiau darbininkai jaustųsi nuskriausti. Jie pagrįstai tikėjosi už savo darbą galėsią įsigyti gyvenimui reikalingų dalykų, o dabar be savo kaltės negalės įsigyti tiek, kiek tikėjosi. Todėl socialinis teisingumas reikalauja, kad darbdaviai pakeltų jiems algas. Tačiau nekartą atsitinka, kad atskiras darbdavys ar darbdavių grupė negali mokėti aukštesnių algų. Jie neatsilaikytų konkurencijoje ir prieitų prie bankroto. Reikalinga, kad arba visi darbdaviai mokėtų aukštesnes algas arba kad atpigtų žaliavos, kuras, transportas. Senoji darbo sutartis, senieji muitų, susisiekimo ir mokesčių įstatymai dabar tampa žalingi bendrajai gerovei. Socialinis teisingumas ir meilė reikalauja šių sutarčių, tarifų, įstatymų pakeitimo.
Šias dorybes suprantą žmonės rūpinasi bendrosios gerovės klestėjimu ir visų žmonių joje dalyvavimu. Jie ryžtasi tai padaryti, nors iš jų būtų reikalaujama specialių atlyginimų, mokesčių ir pastangų, nors reikėtų atsisakyti ilgais dešimtmečiais nustatytų gyvenimo formų, ieškoti ir įsigyti naujų institucijų. Taigi, socialinis teisingumas ir socialinė meilė yra veiklios, dinamiškos ir labai gyvenimiškos dorybės. Jos gydo beatsiveriančias socialines žaizdas ir tyliomis revoliucijomis pakeičia senąsias bendruomeninio gyvenimo formas, kurdamos naujas bendrajam gėriui tarnaujančias institucijas.
Baigiant šią trumpą didžiųjų socialinių principų bei dorybių apžvalgą, iškyla visa eilė klausimų. Ar kapitalo ir valdančiųjų sluoksnių žmonės bus tiek sociališkai pažangūs, kad ryšis vykdyti socialinį teisingumą ir socialinę meilę savo įmonėje, įstaigoje ir visuomenėje? Tegul drįsta jie patys nusiimti ekonominiu liberalizmu pagražintą egoizmo kaukę! Jeigu ne — jiems nuplėš ją sukilusios minios. Ar jie laikys žmogų, eilinį darbininką, didžiausia gyvenimo vertybe, o jo pagrindinių teisių įgyvendinimą aukščiausiu ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo uždaviniu? Jeigu ne — plačiosios masės eis jo įgyvendinti, demagogų ir diktatorių vedamos! Ar demokratinių kraštų žmonės ras savyje tiek dorinių jėgų, kad, nugalėdami beširdę savimylą, kiekvienas savo aplinkoje vykdys socialinį teisingumą? Jeigu ne — nieko jiems nepadės nė moderniausia socialinė įstatymdavystė! Ji nepadėjo Prancūzijai, dabar turinčiai geriausius socialinius įstatymus ir apie 50 procentų visų krašto pajamų bendruomenės nuosavybėje. O tačiau komunistinis darbininkų sindikatas Prancūzijoje yra pats didžiausias, komunistų partija galinga ir krašto ūkis nusmukęs. O tuo tarpu diktatorius Peronas savo šūkiu "Stojam už socialinį teisingumą" net ir po jo nuvertimo hipnotizuoja argentiniečius. Ar mes, krikščionys, katalikai, suvoksime naują meilės įsakymo formą — socialinę meilę, ją patys ryžtingai vykdysime ir reikalausime kitų ją vykdyti visose gyvenimo aplinkybėse? Jei nei — komunizmas žengs į priekį ir toliau visuose pasaulio kraštuose. Jis užraugs plačiąsias žmonių mases, kaip kokia naujoji evangelija, savo revoliucionierišku pažadu žūt būt įgyvendinti teisingąjį darbininkų klasės reikalavimą: gauti sau lygią, prideramą dalį iš bendrosios gerovės. Vakarų ir viso pasaulio likimas priklauso nuo to, kad mes, persiėmę meile, neprileistume kitų žmonių užsidegti neapykanta.
Dažnai atsitinka, kad pražudoma meilė, kai norima išgelbėti tiesa ar tikėjimas.
Benediktas XIV