ALFONSAS GRAUSLYS

Kai kurie protiniai kančios įprasminimai

N E A P Ž V E L G I A M I  yra žmogaus kančios plotai, neišmatuojama jų gelmė. Tad ne veltui liturgija vadina pasaulį "ašarų pakalne". Ne veltui ir poetas sako:

"Matauper Cedrono upelio lieptą su stigmom einančias minias."

(L. Andriekus)

     Kančios niekas neišvengia. Jei ne šiandien, tai rytoj ji ateina. Net kai kurie filosofai mano, kad kiekvienam žmogui reikia pakelti tam tikrą jam skirtos kančios dalį, ir jei, anot jų, kuris nors žmogus ilgą laiką nieko nekenčia, tai už tą laikotarpį jis turės vėliau atsilyginti, kad ir trumpesnės, bet didesnės ir gilesnės kančios sunkumu.

     Tyrinėkite širdies gelmes — jose glūdi skausmas. Tartum antroji širdis — pulsuoja kančia. Jei šiuo metu, regisi, nieko nekenčiame, tai nekartą mūsų dvasioje yra pilna praėjusių kančių kavernų, kurias laikas sukalkino, bet jos kiekvienu momentu gali atgyti ir vėl pradėti kankinti. Kas gali jaustis saugus rytojumi, kai iš savo ar aplinkinių žmonių patyrimo žino, kad nėra tokio džiaugsmo, kuris negalėtų pavirsti liūdesiu, nėra tokios abipusės meilės, kuriai negrėstų abipusė neapykanta, nėra tokios žydinčios sveikatos, kurioje negalėtų skausmo vėžys peilį nugaląsti.

     Joks žmogaus dvasios ar jo gyvenimiškos padėties stovis nuo kančios radikaliai neapsaugo. Galima dar pabrėžti, kad žmogaus dvasinis iškilimas išsilavinimo ar išsiauklėjimo dėka dar labiau jį padaro kančiai priimlesnį ir prieinamesnį. "Kas daugina mokslą, tas daugina kančią" (Ekl. 1, 18). Ar tai nereiškia, kad, kuo daugiau tiesos pilnybės besiilginti dvasia mokslo tiesų pasiekia, tuo labiau ji pamato, kokia daugybė paslapčių lieka dar nepažinta? Ar tasai šv. Rašto posakis nereiškia taip pat ir tos gyvenimiškos tiesos, kad atskirų žmonių gilesnį pažinimą, su jais susidūrus, paprastai tenka apmokėti nusivylimo kančia? Tą pat galima pasakyti ir apie širdies bei žmoniškumo ugdymą, nes kuo jautresnę kas turi širdį, tuo daugiau jis randa pagrindų ir priežasčių kankintis. Rafinuočiausias dvasios kančias kenčia tik subtiliausios dvasios žmonės. Tų kančių dauguma eilinių žmonių net negali nujausti. Ar tie faktai jau neduoda pagrindo tvirtinti, kad kančia — tai savotiška žmogaus aureolė ir jo aukščiausio žmogiškumo pažiba?

     Visokių yra kančios rūšių ir atspalvių įvairių žmogaus kūno ir dvasios stovių atžvilgiu. Ligų, nelaimingų atsitikimų ir artimųjų nedorumo pagimdytos kančios ne tik kankina kūną, bet dažniausiai daro įtakos ir dvasiai, sukeldamos dvasios prislėgimą ir liūdesį. Įdomu čia pastebėti, kad žmogus tegali tik tam tikrą fizinės kančios kiekį pakelti. Nuo nepakeliamos kančios prigimtis ginasi tam tikru atbukimu ir apalpimu. Kad šie samprotavimai yra gyvenimo faktais pagrįsti, rodo ir vienas reikšmingas sakinys iš G. Hauptmano raštų: "Beveik nepakenčiamame skausmo laipsnyje mano skausmas palengvėjo."

 

Šis vasarai skirtas numeris yra iliustruotas nuotraukomis, kur išreiškiamas koks nors žmogaus santykis su gyvąja ar negyvąja gamta. Ir vasaros ir žiemos gamta yra geriausia žmogaus draugė, teikianti jam džiaugsmo ir malonumo.

 

     Nors be galo yra platus fizinių kančių laukas, ypač prisimenant ligų gausumą, tačiau nemažiau yra ir dvasinių kančių. Jei tik prisiminsime didžiuosius dvasinės kančios šaltinius— meilę, nusivylimus moterystėje, nusivylimus kitais žmonėmis, dvasinę vienatvę, kurioje skęstame visi — tai visa to užteks įsitikinti, kad P. Claudel nežaidė žodžiais sakydamas: "Nėra nieko kito, kam žmogus būtų labiau skirtas, kaip laimė." Jei konkrečiau žvelgiame į minėtus kančios šaltinius, negalime nepritarti šv. Kotrynos Sienietės viename laiške pareikštoms mintims, kad jautulinė meilė, toji nuolatinė kančios, mirties ir susigraužimo priežastis, jau šiame gyvenime ne vienam duoda patirti, kas yra pragaras.

     O jei toji meilė vieno kito ir nebūtų taip sunkiai išgyvenama, tai manau, kad jis vis tiek pripažins, jog yra teisingi šie žodžiai: "Visos mylimos esybės — tai tulžies indai, iš kurių užsimerkus geriama" (Baudelaire). Kitaip sakant, tik nesvarstant ir neanalizuojant yra galima reliatyvi "meilė" su mylimaisiais. Iš čia kyla nusivylimas, kurs patyrimo yra praplečiamas į visus ir į viską, su kuo tik susiduriama. Jeigu jau poetas sakosi, kad jis pasodinęs grožį ant savo kelių ir atradęs, kad jis yra kartus (Rimbaud), tai yra, jeigu jis nusivylė tuo, kuo, regisi, mažiausiai galima nusivilti, tai ko begalima tikėtis iš žmogaus, kurs yra vėjo į visas puses siūbuojama nendrė! Be galo didelių kančių šaltinis yra ir nesudvasinta moterystė, iš kurios buvo tikėtasi tik džiaugsmo ir laimės.

     Į dvasinių kančių perteklių prigimtis reaguoja ašaromis (kurios laikinai kančią palengvina) arba apatija, kuri yra tam tikras nejautrumo laipsnis ir pasidavimas likimui. Nekartą tada žmogus savo kančioje sustingsta, suakmenėja ir tik vien savo veido bruožais primena kadaise buvusį ir gyvenusį žmogų.

     Pasaulis tiek pilnas kančios, kad, anot šv. Rašto, "visas sutvėrimas vaitoja ir kenčia skausmus..." (Rom. 8, 22). Jautresnės sielos tą pasaulio skausmą (Weltschmerz) jaučia: "Aš karčiai verkiau, nes iš visų daiktų pakilo skausmas ir nusileido ant manęs" (E. Lasker-Schueler).

     Kančią reikia įprasminti — jos išmintingą pateisinimą s u r a s t i ,  nes kitaip — ji gyvenimo džiaugsmą sprogdina ir žudo. Neįprasminta kančia panaši žaizdai, kurios kraujo negalima sustabdyti, todėl ji gresia gyvybei. "Laimingas, kurs kentėdamas žino, kuriam tikslui kenčia" (P. Claudel). Tikrai, tur būt, pats didžiausias džiaugsmas, kurį galima žmogui suteikti — tai jo neišvengiamą kančią įprasminti. Kančią reikia įprasminti dar ir todėl, kad beprasmė kančia teršia Dievo sąvoką, temdo Jo gerumą bei gailestingumą ir pagaliau ne vieną nureligina. Juk ir kovojančio ateizmo prieš Dievo buvimą yra vienas stipriausių ginklų — beprasmė kančia (jų tvirtinimu), kurios negalėtų būti, jei būtų Dievas. O ir geros valios tikintysis, giliau tų klausimų nesvarstydamas, pradeda maištauti, o kartais net piktžodžiauti ir savo dvasios gelmėse svyruoti, kai yra paliestas kančios. "Kam Dievas leidžia kentėti? Ar Jis negalėtų skausmų ir nelaimių neprileisti?" — taip klausia ne vienas. Jie nepagalvoja, kad šitokiais samprotavimais reikalauja nuolatinio betarpio Dievo įsikišimo į žmonių gyvenimą, nuolatinio stebuklo. Jie negalvoja, kad tai reikštų žmonių laisvos valios panaikinimą. Laisva valia gal yra didžiausia kančios priežastis, bet ji yra ir žmogaus garbės pagrindas. Tiesa, tokių stebuklų dėka žmonija nekentėtų, bet žmogus, negalėdamas laisvai apsispręsti ir savo likimo nulemti, būtų nustumtas į neprotingų tvarinių eiles. Štai dėl ko reikia ieškoti išmintingo kančios pateisinimo ir jos paaiškinimo. Šitokio kančios įprasminimo reikalauja iš mūsų labai reikšmingi šv. Rašto žodžiai. Ar šv. Povilas nekalba apie tai, kad žodis apie kryžių kai kam yra paikybė, kitaip sakant, jis, jų supratimu, yra beprasmis? Taip yra "tiems, kurie žūsta" (1 Kor. 1, 18). Kitaip sakant, kas kančios prasmės neranda, kas jos nevertina, tas nešioja savo sieloje būsimo amžino žuvimo žymę. Tai reiškia, kad kančios prasmės ieškoti ir ją surasti yra tas pat, ką siekti savo amžino išganymo.

     Jau vien protu — nesigriebiant antgamtinių religijos aiškinimų — kančios prasmę svarstydami, negalime neprieiti išvados, kad tinkamu būdu pakeliama kančia, gali išugdyti mumyse nemaža dvasinių vertybių. Paminėsime tik vieną kitą.

     Kančia gilina gyvenimo pažinimą ir brandina asmenybes. Jei kas nieko nekenčia, jeigu jam visur ir visada sekasi, jis pasidaro bemintis, jo nuomonės ir sprendimai būna labai paviršutiniški ir negyvenimiški. O skausmas visuomet su savimi neša kokį nors šviesos spindulį. Kančia daro žmogų išmintingą, nes, sužadindama maištingumą — protestą prieš kančią, ji pažadina ir protą, kurs pradeda svarstyti, kodėl kenčiama ir kaip su kančia susitvarkyti. Nelaimėje tiesa aiškiau pamatoma. Tik ilgai dangui aptemus, pradedama galvoti apie saulę ir ją vertinti. Kančia paaštrina jausmus, padaro juos įžvalgesnius, praturtina juos intuicija. Kančioje žmogus pradeda skirti esminius dalykus nuo neesminių ir, pasisakydamas už esminius, pradeda kilti į vertingų žmonių eiles. Kančia parodo, kad gyvenimas nėra žaidimas. Tik pats kentėdamas, žmogus pradeda suprasti kitų kančią ir, sprogdindamas asmenybę žudančią savimeilę bei matydamas, kaip jis kančios metu negali be kitų apsieiti, pasiryžta ir pats kitiems kuo galėdamas padėti. Didžiausi egoistai yra tie, kurie nieko nėra kentėję. Jie tampa visai nejautrūs kitų atžvilgiu.

 

     Dar galima pridėti, kad tik ką nors nuo kitų kentėdami, juos pradedame tikrai pažinti. Reikšmingi čia yra P. Claudel žodžiai: “Niekada ko nors gerai nepažįstama, kol nepradedama nuo jo kentėti." Tik savo artimą kankindamas, žmogus visiškai dvasiniai apsinuogina ir parodo, kas jis yra.

     Kančia pakerta didžiųjų žmogaus ydų šaknis ir sukelia jame dvasinio atsinaujinimo nuotaiką. Tos ydos tai yra puikybė, kūniškumas ir per didelis medžiaginių gėrybių vertinimas. Kančia, parodydama žmogaus ribotumą, ruošia jį nuolankumui. Ypač ligoje žmogus, matydamas kaip jis pats yra bejėgis, kaip kitų reikalingas, negali netapti nuolankesnis. Kančia yra priemonė prieš gašlumą, nes malonumas yra skausmo išstumiamas, o lepinamas kūnas vis labiau ir daugiau ieško malonumų. Štai dėl ko šventieji, jausdami nuodėmingų malonumų pagundas, kokiu nors laisvai pasirinktu skausmu jas nugalėdavo. Pagaliau kančia (ypač fizinė), grėsdama jo gyvybei, pakerta šaknis, kuriomis žmogus yra įaugęs į žemę ir pasitikėjimą visa tuo, kas žemiška. Užtat ir labai daug kentėjęs rašytojas atsivertėlis A. Rette sako, kad "liga atneša tris malones: šviesos, nuolankumo ir apvalymo". Dėl to jis, gerbdamas kančią, rašo: "Šventoji kančia, aš tau pastačiau savo sielos gelmėse baziliką ir ją paaukojau Sopulingajai Motinai".

     Kančia pažadina žmogaus dvasią, ją nukreipdama Dievop. Ji mums apčiuopiamai parodo, kad "čia neturime pastovaus miesto" (Žyd. 13, 14), kad čia viskas trapu ir todėl, atpalaiduodama žmogaus širdį nuo prisirišimo prie tvarinių, priverčia pakelti akis aukštyn. Didelėje kančioje dvasia išsilaisvina iš kiekvieno ją žeminančio pavergimo. Fizinė kančia, laužydama kūną, laisvina dvasią. Teisingai pastebi L. Tolstojus, kad "kentėjimai, neišvengiami kaip ir mirtis, sugriauna tas užtvaras, kurios mūsų dvasią smaugia, ir, naikindami medžiaginių dalykų žavingumą, grąžina mums dvasingumą, o juk žmonės galvoja, kad liga yra tuščiai praleistas laikas... bet liga — tai pats svarbiausias laikas".

     Nekartą Dievas įsako tvariniams kad mums nugarą atsuktų ir mus apleistų, kad mes prieglaudos pas Jį ieškotume. Vidaus kančiomis, sąžinės nerimavimais ir nelaimėmis Dievas šaukia žmogų prie savęs. "Nelaimė — tai kvietimas artėti prie Dievo" (Sertillan-ges). Jau ir pats faktas, kad kančia izoliuoja kenčiantį nuo žmonių (nes labiausiai žmogus yra vienišas, kai kenčia) jį pastato Dievo akivaizdoje. Šiuo požiūriu F. Mauriac vertina ir senatvę. Juk, anot jo, senatvė yra dėl to palaiminta, kad ji jau anksčiau mus atskiria nuo visų ir tuo būdu galutinį atsiskyrimą padaro lengvesnį. Artėjant senatvei, žmonės nusigręžia nuo mūsų, kai prieš tai mes neturėjome jėgų nusigręžti nuo jų. Ir taip pasiliekame vieni Sutvėrėjo akivaizdoje, nes, anot R. Bazin, "kai pasenstame, visi pasišalina nuo mūsų, bet Dievas ateina pas mus". Tai yra giliausioji senatvės kančios prasmė.

     Jau toji viena kita mintis, apie kančią giliau išmąstyta ir patyrimo patvirtinta, turėtų padaryti mus bent atsargesnius, kalbant apie kančios "beprasmiškumą ir prakeikimą". O jei dar prisiminsime, kad dauguma fizinių ar moralinių kančių įspėja, signalizuoja, kad kas nors mūsų fiziniame ar dvasiniame gyvenime yra netvarkoje, tada kitomis akimis pradėsime žiūrėti į kančią ir tą netvarką stengsimės laiku pašalinti.

     Tokiu būdu galvodami, kai kurie net pradeda kalbėti apie kančios garbingumą ir didybę. Pritardami Kotrynos Sienietės žodžiams, kad "nieko, kas būtų didinga, neįvyksta be didelių kančių", jie prisimena, kad ir pasaulis kančios pasiaukojimą atžymi kryžiais, medaliais, laurų vainikais. Kad kančiai priklauso aureolė, tai pripažįsta ir kovojąs ateizmas, nes jis žino, kad "kankinių kraujas yra krikščionių sėkla", todėl nekartą jie noriau griebiasi pajuokos ginklo prieš tikėjimą, kad kuo mažiau būtų kankinių už jį.

     Laimė, pasisekimas ir turtas verčia žmogų tik žeme pasitenkinti, visus dvasinius troškimus ir idealus numarinti ir tuo būdu žmogų degraduoja, kažkokiu žemesniu tvariniu paverčia, todėl galima sakyti, kad kančia, žadindama dvasią, stovi žmogaus garbės sargyboje. Net netikintieji ar tolimi religijai, kurie žmogaus didybę suprato ir apie ją svajojo, sakė: "Nors žemė yra tik smėlio grūdelis visatoje, tačiau žemė yra didesnė už visą likusį pasaulį, nes žemėje kenčiama" (A. France). O Baudelaire sako: "Aš žinau, kad kančia — tai vienintelis dvasios aristokratiškumo pažymys."

     R. M. Rilke tuos, kurie kančios vertės nesupranta ir nemoka jos sunaudoti asmenybės ugdymui, vadina skausmų eikvotojais ir dėl to įspėja: "Nebijokite kentėti, nes tik per kančią žmogus prie esminių dalykų priartėja, o nieko nekentėdamas, jis įstringa gyvenimo paviršiuje."

     Tačiau labai didelėje kančioje, kai protas neįstengia blaiviai galvoti (nes kančia gali veikti kaip dvasios alkoholis), kai dvasia neramiai blaškosi ir draskosi (nes didelėje kančioje žmogus atsistoja ant beprotybės ribos), tada visi protiniai ir gamtiniai kančios įprasminimai taip negirdimai kalba į dvasią. O jeigu ir įtikinamai kalba, tai dažniausiai tik apie kančią apskritai, bet ne apie savo dabar kenčiamo skausmo prasmingumą. Tokiais atvejais tik antgamtiniai religiniai kančios įprasminimai gali prakalbėti įtikinama kalba. Tik religinės priemonės gali padėti kančią pakelti ir ją panaudoti mūsų dvasios gerovei. Plačiau apie tai pakalbėsime ateinantį kartą.