J. KIDYKAS, S. J.

PASAULIO istorija yra mačiusi įvairiausių atspalvių klerikališkų valstybių. Kai kur pasaulinius valstybės uždavinius pasiėmė kunigų luomas. Tuo atveju turime klerikališką valstybę griežčiausia prasme. Ryškiausi pavyzdžiai — tai Tibetas ir senoji Bažnyčios valstybė. Kitur pasaulietis valdovas yra drauge ir dvasiškos valdžios atstovas. Ta jo dvasiškoji valdžia yra, daugiau ar mažiau, tik antraeilis, prie pasauliškos valdžios prisidedąs dalykas, arba ji iškelia pasauliškąją valdžią į religinę atmosferą. Šitokią klerikalinės valstybės formą sutinkame ir įvairiose primityviškose tautose ir aukštos kultūros valstybėse Azijoje, romėnų imperijoje, kai kuriose moderniškosios Europos monarchijose, kur valdovas principiniai pasisavino bažnytinį autoritetą ir susikūrė stiprią religinę poziciją. Tokio pobūdžio tipiškiausios klerikališkos valstybės buvo carų valdytoji Rusija ir liuteriškosios valstybių bažnyčios, kurių "galva" buvo to krašto monarchas.

     Toks pat dvasiškos ir pasaulietiškos valdžios suplakimas pasikartojo ir nacionalsocialistų ir komunistų režimuose. Tų valstybių valdovai pasiskelbė naujosios pasaulėžiūros pranašais ir kovingais supasaulintos religijos "kunigais".

     Nuo šitokio religinio bei pasaulinio autoritetų sulydymo labai skaudžiai nukenčia religijos ir valstybės santykiai. Pasaulinę valdžią turįs kunigų luomas ne tik yra įtraukiamas į žemiškus "biznius", bet labai lengvai įsivelia ir į žemiškosios galybės siekimus. Bažnytinę gi valdžią pasisavinęs pasaulietis valdovas lengvai susigundo pasinaudoti religija kaip priemone politiškiems savo tikslams siekti. Ta sistema ypač labai kenkia ir religijai ir valstybei kritiškais revoliucijų laikais.

     Šiandien krikščioniškasis pasaulis esmėje sutinka, jog valstybės reikalai priklauso pasauliečių atsakomybei. Kadangi klerikališkojo luomo asmenys yra drauge valstybės pilnateisiai piliečiai ir dėlto turi aiškias pilietines pareigas, tai vien tik dėl jų luomo negalima nuneigti jiems atitinkamų pilietinių teisių. Bet kaip praėjusiais laikais Bažnyčia vadinamu "egzempcijos — išimties įstatymu" rūpinosi apsaugoti dvasiškiją nuo su jo luomu sunkiai suderinamų pareigų ir valstybinių vietų, taip ir šiandien ji karštai trokšta, kad kunigai normaliai nesiimtų nei valsčiaus, nei apskrities, nei valstybinio masto politinio darbo. Jei kuris kunigas tai vis tiek daro, jis tai daro ne kaip dvasiškis, o kaip eilinis bendruomenės narys — pilietis, ar kaip nepaprastų politiškų gabumų asmuo.

     Nereikia pamiršti, kad dvasiškio politinė veikla visada kokiu nors būdu yra prikergiama jo religijos garbei ar negarbei. Pvz., politinį darbą dirbdamas kardinolas Richelieu nesijautė esąs Katalikų Bažnyčios įgaliotinis. Jis net labai pakenkė Bažnyčios interesams, sudarydamas savas politines sąjungas religinių karų metu. Dvasiškuos politiškoji veikla visada yra vertinama klausiant: "ko būtų buvę galima tikėtis iš tokio aukšto dvasiškos valdžios pareigūno" ir nepasitenkinama žiūrėti, "ką jis iš tiesų padarė".

     Kur valstybės konstitucija yra numačiusi luomų atstovavimą, kaip ilgus laikus buvo daugelyje Europos valstybių, ten visai teisingai ir teisėtai dvasiškijos interesus gali atstovauti "klerikališkas politikas", lygiai kaip ir kiti luomai yra atstovaujami savųjų žmonių. Demokratijose gi su partijų sistema joks kunigas negali atstovauti klerikališkojo luomo kaip tokio, nes dvasiškija jokiu atveju negali būti partija. Net ir ten, kur katalikai ar gal įvairių išpažinimų krikščionys susijungia vienon partijon, ta partija negali atstovauti dvasiškijos. Negali nė tada, kai ji faktinai yra vienintelė krikščioniškųjų reikalų gynėja. Ir tuo paskutiniu atveju nei Bažnyčia, nei klerikališkasis luomas nėra politiškos pajėgos grupė.

     Kita vertus, jei dvasiškasis luomas pilnai atlieka savo uždavinį, t. y., jei jis religiniai subrandina krikščionis pasauliečius, tai iš principo klerikališkasis politikas nebėra reikalingas. Ne Bažnyčios uždavinys auklėti pasauliečius politikai. Diplomatijai ir valstybiniam darbui Bažnyčia neturi nė dieviškos misijos, nė jokio ypatingo apšvietimo. Bet ji turi įkvėpti pasauliečiui krikščionim atsakomybės jausmą už visus žemiškus reikalus. Ji turi išmokyti jį spręsti ir vertinti visus žemiškuosius daiktus amžinųjų tiesų šviesoje ir pastebėti, kokį ryšį jie turi su Dievo karalystės reikalais šioje žemėje. Iš dalies yra teologų darbas pamokyti pasauliečius suvokti pasaulietiškųjų ir religiškųjų reikalų bei problemų sąryšį, bei jų vienų į kitus daromą įtaką. Bet religiškai subrendęs pasaulietis savarankiškai taiko savo religines žinias politikos ir valstybės gyvenimo reikalams.

     Jeigu mes pabrėžėme, kad klerikališkasis politikas, kaip toks, nėra Bažnyčios atstovas, tai juo labiau tenka pabrėžti ir tai, kad krikščionis, savo religine atsakomybe ir pagal savo politinius sugebėjimus veikiąs pasaulietis, nėra ir negali būti bažnytinės hierarchijos atstovas. Čia glūdi pagrindinis skirtumas tarp Katalikiškosios Akcijos ir politinės kataliko veiklos. To skirtumo reikia laikytis be jokių sąlygų.

     Katalikiškojoje Akcijoje pasaulietis dalyvauja hierarchiškos Bažnyčios ganytojavimo valdžioje, kaip ypatingai įgaliotas kunigiškos Dievo tautos narys. Todėl čia jis turi laikytis Episkopato duodamų nurodymų. Politinėje gi veikloje tokio pobūdžio katalikiškos akcijos negali būti, kadangi politika nepriklauso nuo hierarchiškos Bažnyčios valdžios. Dėl to politiška formacija niekada negali būti bažnytinės pastoracijos pareigų dalis, o yra grynai pasaulinis reikalas. Krikščionys pasauliečiai, veikdami politikoje religine savo atsakomybe, veikia savo pačių teise ir vien tik Dievui turės už tai atsiskaityti. Jei kuris pasaulietis norėtų savo politinę liniją gauti iš kunigų ir jiems už tai perleisti atsakomybę, jis būtų tikras klerikalas, paniekinamąja to žodžio prasme.

     Tačiau reikalinga atsiminti vienas skirtumas! Norėdamas būti tikras politikas, pasaulietis turi sugebėti pats susidaryti savo nuomonę grynai politiniais klausimais ir čia jis turėtų geriau nusimanyti už dvasiškosios valdžios atstovus, kurie dėl savo kitokios rūšies pašaukimo, politikos pasaulyje negali jaustis kaip namie. Bet kai reikalai liečia religinius, politikos lauke gintinus dalykus, tada nebus jokio klerikalizmo paprašyti Bažnyčios vyrus išdėstyti religijos teises ir tada, savo politiškomis priemonėmis, jas nuoširdžiai ginti, žinoma, protingai atsižvelgiant į pasisekimo galimumus.