Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1958m. 8 Rugsėjis

 
KOL JAUNAS, O BROLI, SĖK PASĖLIO GRŪDUS
IR DIRVOS NEAPLEISKI! TUOMET, KADA JAUSI, 
KAIP KŪNS IMA STINGTI, DVASIA JAU SUSNŪDUS, 
VĖLU JUK PRIE DARBO: NESĖSI, NEPIAUSI.
 
KOL DEGA KRŪTINĖJ ŠVENTA UGNIS TOJI,
KUR TRAUKIA PRIE DARBO IR DUODA TIEK VIEKO, 
JOG MENKAS IR SILPNAS NET MILŽINU STOJI,
O DIRBK, IDANT NEITŲ UGNIS TA ANT NIEKO!
 
KOL DAR IDEALAIS, BROL, BESIGĖRĖSI,
SIEK PRIE IDEALO TIK DORO IR AUKŠTO,
O SKUBINK! PASKUI TU... JŲ IŠSIŽADĖSI.
DĖL TRUPINIO AUKSO, GARDAUS VALGIO ŠAUKŠTO.
 
GYVENIMO KNYGĄ SKAITYK LAPS Į LAPĄ, 
NESTODAMS, KAD KARTAIS  Į TINGINIUS KLIUVĘS,
TU NESUPELYTUM IR NEITUM Į KAPĄ 
BE LIKUSIO ŽENKLO, KAD ŽMOGUMI BUVĘS.
 
O JEIGU APILSI SUNKIAM DARBE SAVO
IR, NYKSTANT JĖGOMS JAU, NULIŪSI, NERIMSI,
TAI ŽVILGTELK  Į DARBĄ JAUNŲ DRAUGŲ SAVO — 
VIENA AKIMIRKA TU IŠ NAUJO ATGIMSI.
 
DR. V. KUDIRKA
 

POLITINIS KRIKŠČIONIŲ PASYVUMAS

J. KIDYKAS, S. J.

     "Religija — privatus reikalas!" — priešai šaukia.

     "Politika — velnio išpera" — atsišaukia daugelis krikščionių ir, nenorėdami susitepti, vengia jos, kiek begalėdami.

     Nekrikščionys kartais tiki, kad šių dienų pasaulyje yra toks didelis priešingumas tarp religijos ir visuomenės, tarp religijos moralės ir pasaulinių normų, kad jokiu būdu nesą galima tarnauti abiem kartu. Arba bendruomenė yra neteisi arba religija. Kai kurie save autoritetingais religijos aiškintojais skaitą krikščionys praktiškai prieina prie tokio pat nusistatymo, nes jie neįžiūri, kuo skiriasi religinė moralė nuo valstybinės teisės. Žinoma, ir valstybės teisės ir politika privalo derintis su Dievo įsakymais. Bet valstybinė teisė ir politika nėra tas pat, kas ir religinė moralė. Politika yra galimumų menas tokiame pasaulyje, koks jis iš tiesų yra. Pvz., juridinių dėsnių prisilaikydamas įstatymų leidėjas tvarko moterystės skyrybas. Jis viską daro, kas galima padaryti, kad valstybės įstatymai principe pripažintų santuokos nesuardomybę, bet regi nieko nelaimėsiąs, jei pirma nepaliks atvirų durų kai kurioms grynai civilinio pobūdžio išsiskyrimo galimybėms. Jis nusileidžia ir balsuoja už įstatymą, kai kuriais atvejais leidžiantį susituokėliams išsiskirti. Šitaip balsuodamas, politikas nepripažįsta išsiskyrimo ir naujo susituokimo morališkai geru dalyku. Jis nesileidžia į moralinį kompromisą, o tik ieško teisiško kompromiso, net ir su tuo nesutikdamas lengva širdimi, o priimdamas jį tik kaip mažesnį iš dviejų blogumų. Ne laiku ir neobjektyviai statomi visuotiniai reikalavimai, kad viskas, ką tik sako tikėjimas ir religinė moralė, tuojau būtų paversta valstybine teise, klaidingai suformuotos sąžinės krikščionių politikų pastangos iš įvairiausių religijų sudarytame tautos mišinyje pravesti visiškai neįmanomus pasiekti religinius tikslus ir kiekvieną realiau galvojantį krikščionį apšaukti religijos išdaviku, priešingame fronte tik sukietina ir paaštrina laicistinį užsikirtimą, o nuoširdžius ir jautrios sąžinės tikinčiuosius skatina pasiduoti politiško neveiklumo principui: "Apsieis ir be manęs". Bet krikščionių pasitraukimas iš pasaulio politikos arenos nėra pateisinamas ir atsakomingas žingsnis. Tiesa, kartais vienoje kitoje valstybėje gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad nė vienas krikščionis negalės užimti vietos valdžioje, nepažeisdamas savo sąžinės. Bet kol galioja demokratiška laisvė, tikras krikščionis privalo, pagal savo gabumus, viską daryti, kas galima, kad ir valstybėje galiotų Dievo įstatymai. Jis turi stengtis padėt sukurti palankias Dievo karalystei pasireikšti ir sieloms išganyti valstybines ir bendruomenines sąlygas.

     Krikščionis neturėtų trauktis iš pasaulio tik savo išganymui užtikrinti. Kas negalvoja apie Dievo karalystės reikalus žemėje, kas negalvoja ginti tai, kas yra gera viešajame gyvenime, o tiktai rūpinasi savo paties išganymu, tas klaidingai, perdaug siaurai, individualistiškai supranta gėrį ir dar nėra pasiekęs krikščioniškos sąžinės gelmės. Kokiais sumetimais krikščionys besitrauktų iš moderniškojo valstybės politinio gyvenimo, visada išeina blogai. Puikiausiai tai įrodo Italijos katalikų pavyzdys. Protestuodami prieš Bažnyčios valstybės paglemžimą, jie pusšimtį metų nedalyvavo rinkimuose ir visą politinį lauką užleido priešiškoms jėgoms, dėl ko labai nukentėjo religinis Bažnyčios gyvenimas.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON

ZENONAS IVINSKIS

V. Bandymai apkrikštyti Lietuvą Vytenio ir Gedimino laikais

     KARALIAUS Mindaugo padarytasis lotyniško kryžiaus ženklas Lietuvoje nežlugo, nes krikščionybės ugnelė ėmė rusenti iš apačios. Antra vertus, per visą šimtmetį nuo Mindaugo mirties buvo bandymų ir pastangų Lietuvos valdovus atversti į krikščionybę. Dar 1263 metais, t. y. tais tragiškais metais, kai žuvo Mindaugo šeima, popiežius Urbonas IV rašė Krokuvos vyskupui, kad Lietuvai evangelizuoti siųstų tinkamų kunigų ir naujai pakrikštytiems lietuviams statytų bažnyčių. Su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba norėjo Lietuvoje krikščionybę išlaikyti ir popiežius Klemensas IV. Bet pagoniškosios reakcijos laikais, kurios atstovas buvo karingas ir veiklus Traidenis, nebuvo nė kalbos apie oficialų kryžiaus įkėlimą į Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio dvarą. Žinome tik atskirų faktų, kaip, pvz., krikščionybę jotvingiuose skelbė pranciškonas Baltramiejus iš Pragos, kaip į Lietuvą 1285 m. buvo atvykęs kunigas misijonierius Konradas iš Vokietijos. Tačiau tie bandymai apsiribodavo laikinais vietiniais pasisekimais, nes kunigaikščių pritarimo nerasdavo, nors Lietuvos valdovai savo valstybės krikščionims rodė stebėtiną toleranciją. Dėl ko Didžiojo Kunigaikščio dvaras taip labai vėlinosi išpažinti Naująjį Mokslą, gali paaiškinti pagoniškosios Lietuvos santykiai su kryžiuočiais.

     Arti pasisekimo buvo Rygos arkivyskupo bandymas XIII amžiaus gale padaryti Lietuvą krikščioniška. Tai buvo jau Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio, valdžiusio Lietuvą iki 1315 m., laikais. Nuo Mindaugo laikų jau buvo pasireiškę nesutarimai tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo. Arkivyskupo pusėn stojo ir Rygos miestas, kuris palaikė gyvus prekybinius santykius su Lietuva. Arkivyskupas bei jo miestas ir ėmė rūpintis lietuvių krikštu. Kai Livonijos kryžiuočių kova su Ryga ir jos arkivyskupu pradėjo vis aštriau reikštis, oficialus lietuvių krikštijimas tapo aktualesnis. Mat, įvyko nuostabi sąjunga: prieš nesuvaldomus kryžiuočius rygiečiai ir arkivyskupas surado sau natūralų talkininką — lietuvius. Pakrikštydami Lietuvą, rygiečiai tikėjosi labiau su ja išvystyti ir savo prekybinius santykius, nes lietuvių gyvenamuose plotuose jie pigiai įsigydavo žaliavų, kurias pelningai parduodavo Vakaruose. Krikštydamas Lietuvą, Rygos arkivyskupas ten būtų išplėtęs savo bažnytinę įtaką, ir lietuvių krikštas būtų buvęs skaudus smūgis jo priešui — Ordinui. Rygiečiai ir arkivyskupas, pakrikštydami Lietuvą, būtų nusivalę nuo jiems prikišamos dėmės, jog jie susidedą su pagonimis. Tad šitokio Livonijos vidaus nesutikimo akivaizdoje ir iškilo Lietuvos krikšto projektas Vytenio ir Gedimino laikais. Tačiau tas sumanymas buvo paremtas krikščioniškų institucijų nesantaikomis ir tarpusavio vaidais. Pagonių krikštijimas čia tebuvo lyg priemonė prieš savo priešus. Toks projektas negalėjo pasisekti ir tuoj žlugo, kaip ordino intrygų auka.

A. Gulbinsko nuotr.

Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos šių metu abiturientai. Vidury — vysk. V. Brizgys, jo kairėje — direktorė A. Rūgytė, dešinėje — klasės auklėtoja O. Krikščiūnienė.

 

Skaityti daugiau:

AR KANČIA BEPRASMĖ? (II)

Alfonsas Grauslys

(Religinis kančios įprasminimas)

ONKREČIAI kalbant, krikščionybės gyvenimiškumas labiausiai pasireiškia tuo, kad ji įprasmina ir tuo būdu palengvina kančią. Kad kas nors negalvotų, jog krikščionybė pateisina kiekvieną kančią ir jos priežastis, jog ji nekovoja ir neleidžia kovoti prieš kančios šaltinius, turime pabrėžti, kad ji skatina kovą prieš kančią, nes kančia yra blogybė, ir ne vienas po jos našta suklumpa arba žūsta. Bet visos kančios iš gyvenimo vis tiek nepašalinsi, nes kol žmogus bus toks, koks jis šiandien yra, jame vis pasireikš tasai moralinis piktumas, kuris yra didžioji artimo kančios priežastis. Todėl reikia tą nepašalinamą ir neišvengiamą kančią kaip nors įprasminti, kad būtų galima ją lengviau pakelti ir net panaudoti savo dvasinei pažangai bei gerovei.

     Tokių kančią įprasminančių tiesų ir minčių krikščionybėje yra labai daug. Jos tikinčiajam padeda kad ir po sunkiausios kančios našta nesuklupti, nenusiminti, bet gyventi toliau. Bus naudinga į tas tiesas trupučiuką pažvelgti.

     Kaip kiekvienas kūnas duoda šešėlį, taip nuodėmė virsta jei ne šiandien, tai rytoj kančia nusidedančiam ir tiems, kurie su juo susiduria. Štai dėl ko kančia įprasminama, kai ramiai pakeliama kaip atgailanuodėmes. Kad nuodėmė virsta kančia pačiam nusidedančiam ir jo aplinkiniams, tai yra pakankamai aišku tiems, kurie moka stebėti savo ir kitų gyvenimą. Todėl teisingai sako G. Bernanos, kad aplink puikybės, šykštumui, melui ir kitoms panašioms aistroms pasidavusius žmones oras tampa tvankus ir sunkus kvėpuoti. Vienų nedorumas apkartina ir kitų gyvenimą.

     Kad sunkios nuodėmės vaisius yra kančia, tai skelbia ir pirmieji šv. Rašto puslapiai. Ten yra sakoma, kad jeigu mes nusidedame, tai yra visai natūralu, kad ir kenčiame. Sunki nuodėmė virsta dvasios kančia jau ir tuo atžvilgiu, kad ji žmogų, sutvertą Dievui ir tik Jame galintį rasti laimę, nuo Dievo nugręžia ir pakreipia į tvarinį.

     Tokiu būdu nuodėme žmogus tampa tartum išnarintas sąnarys, kurį skauda, nes yra patekęs į nenatūralią padėtį. O juk, anot šv. Augustino, kad ir kažin kur kreiptųsi siela, visur kitur, be Dievo, ras tik skausmus.

     Sunki ir čia žemėje neapgailėta nuodėmė, anot šv. Rašto, užsitarnauja amžiną pomirtinę kančią. Ir toji tikėjimo tiesa skelbia, kad nuodėmė sulaukia kančios, jei ne čia, tai ten, o kartais ir čia ir ten. Štai dėl ko, apie šią tiesą galvodamas, šv. Augustinas noriai prisiima laikiną kančią, kad tik išvengtų amžinos: "Čia plak, čia mušk, tik amžinybėje pasigailėk..."

     Todėl "kai esi kančios lankomas, nesakyk, kad tave Dievas pamiršo, bet verčiau pagalvok, kad tu savo nuodėmes pamiršai" (šv. Alfonsas Liguori), tas nuodėmes, už kurias ir esi teisingai baudžiamas. Prisiminę šią mintį, visai pagrįstai galime dar pridėti, kad kas yra padaręs sunkių nuodėmių ir nieko čia nekenčia, turėtų susirūpinti, ar tai nėra ženklas, kad jam reikės kentėti amžinybėje!... Tad iš visa to galima padaryti tokią išvadą, kad kančią gali ramiai priimti ir į savo gyvenimą įjungti tik tas, kas gerai supranta, kas yra sunki nuodėmė ir koks tragiškas yra jos baisumas.

Skaityti daugiau:

PASAULĖŽIŪRŲ RŪŠYS

Dr. P. CELIEŠIUS

IŠ PASAULĖŽIŪROS sąvokos atskleidimo (Laiškai Liet. 1958 Nr. 6, 173-176 pp.) matėme, kad pasaulėžiūra reiškia žmogaus gyvenimo veiksmų rikiavimą  pagal pasirinktąją aukščiausiąją vertybę. Rodos, atsakymas yra vientisas ir paprastas, o vienok jame yra platus turinys ir daugelis pasaulėžiūros įvairavimo galimybių. Nesismulkinant iki niuansinių galimybių, pasaulėžiūros klasifikaciją galima pagrindinai suvesti į keletą rūšių.

1. Teistinė pasaulėžiūra

     Žmogus savo protu prieina prie pirmosios visatos priežasties, kuri turi būti nesikeičianti ir amžina. Ji negali būti medžiaginė, bet dvasinė esybė. Žmogus savo nuojauta jaučia šalia savęs esant didžiąją Dvasią, kuri viską valdo. Dėl to net ir primityviausi žmonės lenkiasi didžiajai pasaulio Dvasiai ir ją garbina. Tas pasaulio valdytojas vadinamas įvairiose kalbose įvairiais vardais. Mes savo kalboje turime pasaulio Valdytojo pavadinimą, panašų į indų ir lotynų kalbos žodį — Dievas. Dievas yra amžinas ir teikia žmogui po mirties amžinai besitęsiantį gyvenimą. Šis mūsų laikinas gyvenimas, palyginus su anuo amžinai besitęsiančiu gyvenimu, yra tik dulkelė prieš begalybę. Yra kaip ribotas skaičius prieš begalybinį skaičių. Nuosekliai galvojant, žmogus turi stengtis taip praleisti šį laikiną gyvenimą, kad patektų pas Dievą į nuolatos besitęsiantį laimės buvimą ir jame dalyvavimą. Pasirinkus nesibaigiančio laimės gyvenimo kryptį, tenka tada visus šio gyvenimo veiksmus, troškimus ir mintis diriguoti taip, kad patektume po mirties į tą nuolatos besitęsiantį laimės buvimą.

     Gali atsitikti, kad vienas ar kitas žmogaus gyvenimo veiksmas nukrypsta nuo pagrindinio ir aukščiausiojo siekimo, sudarydamas lyg išimtį arba disonansą, bet tai dar nereiškia, kad jo pagrindinis siekimas būtų nustojęs savo galios ir tikslo. Išimtys taisyklės negriauna, bet ją patvirtina. Pagrindinis ir aukščiausias nusistatymas pasilieka tas pats, nepaisant, kad ir ne visi žmogiškieji veiksmai iš jo spinduliuoja. Tas pagrindinis žmogaus siekimas yra tarsi žvaigždinės šeimos centrinė saulė apie kurią skrieja visos tos šeimos planetos su savo palydovais ir sudaro kartu tarsi vieną harmoningą žvaigždyną. O tie nuo pagrindinės veikimo linijos nukrypę veiksmai yra tarsi tarperdviniai klajoją kūnai, kurie nepritampa nei prie centrinės žvaigždės, nei prie planetų, nei prie jų palydovų. Pagrindinį žmogaus nusistatymą vadiname jo pasaulėžiūra. O jos įtakoje vykdomus veiksmus vadiname jo pasaulėžiūriniu gyvenimu. Nesiderinančius su pasaulėžiūra veiksmus vadiname blogybėmis arba nuodėmėmis.

Skaityti daugiau:

ĮSTATYMAI

Pranas Joga

Sąvoka

     Šiandienis pasaulis išgyvena anarchiją ir neturi jokios pagarbos įstatymui. Šis reiškinys prasidėjo su protestantizmu 1517 metais. Vėliau perėjo į masonų sąjūdį, gimusį 1717 metais ir aštriausią formą pasiekė su komunizmo atsiradimu 1917 metais.

     Plačiausia žodžio prasme įstatymas yra kiekviena norma, tvarkanti žmogiškus arba gamtos veiksmus. Siauresne žodžio prasme įstatymas yra moralinė norma, tvarkanti protą ir valią turinčios būtybės veiksmus. Siauriausia žodžio prasme įstatymas yra viršininko duotas protingas, besitęsiąs įsakymas.

     Įstatymas skiriasi nuo įsakymo. Įsakymas yra vienkartinis ir liečiąs tik tam tikrą asmenį. Įstatymas turi keturias pagrindines dalis: bendrumą, turinį, formulavimą ir autorių. Įstatymas yra sujungtas su sankcija: atlyginimas už išpildymą ir bausmė už neišpildymą.

Amžinasis įstatymas

     Dievo esmė ir Jo išmintis pasaulio kūryboje yra visų moralinių įstatymų pirmoji priežastis. Amžinasis įstatymas yra nesikeičiąs ir visuotinis. Įstatymo turinys apima visų laikų dorovines normas. Dievo mintis nėra svetima ir pagoniškų laikų filosofams: Heraklitui, Platonui, Ciceronui. Amžinasis įstatymas yra pagrindas visai fizinei ir moralinei tvarkai.

Prigimtiniai istatymai

     Prigimtiniai įstatymai yra suma dorovinių normų, kurias žmogaus protas pajėgia suvokti iš prigimties. Apie tai kalba Šv. Raštas ir Bažnyčios mokslas. Istorija ir patyrimas patvirtina, kad pagonys, vadovaudamiesi žinojimu ir sąžine, yra pajėgūs atskirti gėrį nuo blogio.

     Prigimtiniai dėsniai yra pirmasis ir aukščiausias etinis įstatymas. Kiekvienas galvojąs žmogus gali lengvai suprasti privalomumą daryti gera ir vengti blogio. Toliau žmogus yra pajėgus pritaikyti aukščiausias dorovės normas savo gyvenime. Kiekvienas sutiks, kad keturios pagrindinės dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir saikingumas yra būtinybė gero žmogaus gyvenime. Prigimtis reikalauja pripažinti tvarką visatoje ir paklusti Tvėrėjui. Žmogaus santykiai su žmogumi yra nurodyti Dešimtyje Dievo Įsakymų.

     Apsisprendimas įgyjamas gilesniu protingu galvojimu. Kai kurie prigimtiniai įstatymai yra sunkiau savyje suprantami, pvz., savižudybės neleistinumas, melavimas iš bėdos, dvikova, lytinis santykiavimas šalia šeimyninio gyvenimo. Gi kiti įstatymai, kaip vedybų vienybė ir neišardomumas, priešo meilė, asmeninės nuosavybės teisė, atlyginimo pareiga, darosi sunkiau suprantami dėl žmogaus aistringumo.

     Prigimtinių įstatymų reikalavimai apima visus žmones be išimties. Objektyviai imant, net neprotingi tvariniai yra įpareigoti laikytis dorovinių dėsnių.

     Prigimtiniai įstatymai nesikeičia, jei neskaitysime smulkių neesminių pasikeitimų. Pirmieji žmonės buvo tokie pat protingi tvariniai, kaip ir šiandieniniai žmonės. Nėra jokios išimties nei dispensacijos nuo prigimtinių įstatymų, pvz., nekalto žudymas yra draudžiamas, ir tai pasilieka visiems laikams ir visiems žmonėms. Bažnyčia tik aiškina prigimtinius įstatymus.

Skaityti daugiau:

NEAPYKANTOS TAMSA

ELENA VASYLIŪNIENĖ

     MODERNIOJI psichologija žmogaus išgyvenamus jausmus suveda į tris pagrindines rūšis: meilę, baimę ir neapykantą. Nė viena žmogiškoji būtybė šioje žemėje nėra laisva nuo šių jausmų. Jei meilę išgyvena tobulesnis žmogus dažnai, o šventasis nuolat, tai neapykantą dažnai jaučia neigiamo charakterio žmogus. Bet ir tobuli žmonės nėra nuo jos visai laisvi, tik didelės pastangos, nuolatinis savęs kontroliavimas, stiebimasis į moralines aukštybes eilinį žmogų atpalaiduoja nuo šio neigiamo jausmo vergijos.

     Modernioji psichologija dar pažymi, kad pagrindinės jausmų rūšys yra komplikuotai ir painiai išgyvenamos. Kuo didesnis yra nesąmoningumas, kas dedasi žmogaus širdyje, kuo silpnesnė savikritika, tuo intensyviau žmogų užvaldo neigiamas tamsus jausmas. Nenuostabu, kad kartais visi žmogaus poelgiai yra aklai neapykantos sukeliami, ir jis nesuprasdamas pats sėja artimųjų tarpe baisią vidinę tamsą.

     Žmogus negyvena vienas kažkokioje tuštumoje. Jis yra surištas su kitais žmonėmis ir sudaro socialinį organizmą. Mažo vaiko vidinis gyvenimas skleidžiasi savo šeimos aplinkoje: nuo mažų dienų jis išmoksta gyventi surištas tam tikrais ryšiais su savaisiais, o vėliau ir su svetimais. Šitie socialiniai ryšiai remiasi meile, neapykanta ir baime. Mažo vaiko gyvenime tai yra ypatingai ryšku: vaikas ramus užmiega motinos globoje, bėga iš baimės nuo svetimų ir rodo savo neapykantą išoriniais veiksmais bei riksmu.

     Vaikui augant ir bręstant, jo elgesio formos keičiasi. Bet jausminis, emocinis pagrindas dažnai lieka tas pats. Meilės vedamas jaunuolis įsijungia į idealų siekimą, į herojų ir šventųjų gyvenimo sekimą, iš meilės jis kuria ir savo charakterį. Neapykantos vedamas jaunuolis tampa destruktyviuoju elementu visuomenėje ir kraštutiniais atvejais yra tos visuomenės baudžiamas. Tai medžiaga mūsų laikraščių pirmajam puslapiui, kuris mirguliuoja neapykantos įvykių aprašymu. Bet neapykanta ne visuomet pasirodo aiškia ir baustina forma. Metų metais ji tūno žmogaus širdyje, teikdama nuolatinę tamsą savo socialinei aplinkai. Jei meilė yra kūrybingas jausmas, tai neapykanta—ardąs jausmas. Jei meilė yra reikalinga saviauklos ir puoselėjimo, tai neapykanta reikalinga sąmoningumo ir nuolatinės priežiūros, kad ji šį jausmą rautų su šaknimis.

     Kokios yra pagrindinės neapykantos žymės? Jei meilė žvelgia optimisto akimis ir mato aplinką, nudažytą šviesiomis spalvomis, tai neapykanta mato tik neigiamąją aplinkos pusę. Žmogus, kurio mes nekenčiame, atrodo mums vispusiškai blogas. Tai pirmas neapykantos pažymys: kas iškelia savo artimo klaidas, neigiamus išorinius ar vidinius bruožus, tas savo artimo nekenčia. Tas iškėlimas gali būti kartais labai paslėptas. Apie kito neigiamybes galime ir nekalbėti, užtenka, kad savo širdyje jaučiame jam kažkokį šaltį, matome jo negražų veidą, nemalonų balsą, jo turtingumą ar vargą, jo apsileidimą ar pasisekimą — ką tik jame bematytumėm, viską sau neigiamai aiškiname. Šį teigimą reikia teisingai suprasti. Neigiamybių mūsų aplinkoje yra daug, bet kol jų nepergyvename kaip neigiamybių, tol neturime ir neapykantos. Pavyzdžiu gali būti kiekviena motina, kuri savo vaike mato tik gera, nes jį myli. Taisydama jame tai, kas bloga, ji visuomet tiki gėrio pergale. Pirminė neapykantos stadija gali lengvai išnykti: jei tas nekenčiamas asmuo iš mūsų akiračio išnyks, ir mes jį užmiršime. Jausmas savaime atvės, ir neapykanta labiau neišaugs.

Skaityti daugiau:

ŽŪSTANČIOS SIELOS IŠGELBĖJIMAS

PR. ALŠĖNAS

     TEISINGAI yra sakoma, kad šios žemės keliautojui — žmogui dažnai tenka prieiti kryžkelę, kur yra reikalinga apsispręsti: ar pasukti sunkiu, grubiu, erškėčiais nusagstytu keliu ir pasiekti laimingą pomirtinį gyvenimą, ar imti trumpesnį kelią, ne taip varginantį, bet nuvedantį ten, kur pomirtinės laimės nėra, kur laukia tik kančia ir sielos pražūtis.

     Čia noriu aprašyti tikrą atsitikimą, kur viena moteris, beveik ištisą dešimtmetį nešusi sunkią, varginančią ir tragišką gyvenimo naštą, buvo bepalūžtanti ir besirenkanti tą trumpesnįjį kelią, kuris greičiau pabaigtų šios žemės vargą, bet atimtų sielos išganymą. Tačiau, laimingu atveju, ji pradėjo susirašinėti su savo geru pažįstamu, gyvenančiu Kanadoje, ir, jo gražaus apaštalavimo pastangomis, ji vėl sugrįžo į tą sunkųjį kelią ir dabar džiaugiasi, kad išgelbėjo savo sielą iš amžinos pražūties.

     Minėta moteris, kaip tūkstančiai mūsų tėvynės sūnų ir dukterų, drauge su savo senute motina ir dviem vaikučiais buvo ištremta į žiaurų klimatinėmis sąlygomis Sibirą. Iškentėjo drauge su motina aštuonerius metus priverčiamojo darbo stovykloje, vaikučius laikant prieglaudoje, kur jos senutė motina buvo net netekusi proto, bet vėliau, išėjus iš stovyklos, vėl tapo normali. Jos vaikučiai, laikomi prieglaudoje, nuolat verkdavę ir prašydavęsi, kad leistų pamatyti mamą. Auklė juos atvesdavo trumpam laikui pas motiną, tačiau, kai reikėdavo skirtis, sūnus verkdavęs iki nualpimo. Jį parnešdavo į prieglaudą apalpusį. Kad netrukdytų auklėms ramybės, jos prievarta keletos metų berniukui duodavo rūkyti, kad nuo nikotino greičiau užmigtų. Ir taip berniukas buvo pripratintas rūkyti nuo pat mažens.

     Kai motina su senele buvo išleistos iš koncentracijos stovyklos, joms buvo leista ten pat (Krasnojarsko srityje) apsigyventi, bet nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę. Buvo paimti drauge gyventi ir vaikučiai. Berniuko, turinčio vos dešimtį metų, jau nebuvo galima atpratinti nuo rūkymo. Nei fizinės bausmės nei kitos priemonės nieko nepadėjo. Jo organizmas jau buvo užnuodytas ir pastebimas nervų pakrikimas. Negalėjo nei mokytis nei dirbti, dėl kiekvieno menkniekio verkdavo. Vienintelis jo nusiraminimas — biauri machorka. Taip motina rašė savo laiške.

Skaityti daugiau:

MOTERIS, IŠ KURIOS KNYGŲ SUKA FILMUS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

 TARP žymesniųjų JAV beletrisčių galima priskaityti ir rašytoją Mariją O'Hara Alsop. Jau virš keturių milijonų egzempliorių jos knygų yra išparduota, ir jos populiarumas vis auga. Ji yra parašiusi: "Summer Days at Deercreek", "My Friend Flicka", "Thunderhead", "Green Grass of Wyoming" ir kt.

     Ji yra gimusi 1885 m. Cape May Point, New Jersey valstybėje. Tėvas buvo dr. Reese F. Alsop, episkopalų dvasiškis, kilęs iš kvakerių. Motina mirdama paliko ją tik šešerių metų našlaitę, toliau auklėjamą močiutės Mary O'Hara, kurios pavarde ji ir buvo pavadinta. Močiutė daug keliavo, todėl mokymas nebuvo reguliarus, bet labai platus. Jau kūdikiu būdama, pradėjo rašyti dienoraščius ir noveles. Buvo susidomėjusi muzika ir ruošėsi kompozitorės pašaukimui, mokydamasi skambinti pianinu ir groti smuiku.

     Savo gyvenimą ji yra aprašiusi knygoje "Roads to Rome", kur pasakoja, kad tėvas ją pratinęs prie religijos, tačiau ji jautė vidines kovas ir apsisprendė esanti netikinti. Kai ji tai pareiškė šeimai, visi buvo supurtyti. Tėvas pavadino ją dukteria palaidūne. Sulaukusi 19 metų, prieš tėvo valią susižiedavo su savo trečios eilės pusbroliu, taip pat netikinčiu, ir būdama 20 m. amžiaus, už jo ištekėjo.

     Nesutardama su tėvu, persikėlė į Kaliforniją. Deja, jos moterystė nebuvo patvari, po keletos metų pairo, ir vyras ją paliko su dviem vaikais. Ji teturėjo tik mažų pajamų iš močiutės ūkio, todėl vienai buvo sunku auginti šeimą. Pradėjo rašyti veikalus filmams. Šis darbas jai sekėsi, tačiau laimės vis tiek nejautė. Neturint tikėjimo, jai atrodė, kad žmogiškos problemos yra neišrišamos. Ji jautėsi nepaprastai nuliūdusi ir manė, kad gyvenimą teks praleisti ilgoje ir sunkioje desperacijoje.

Paskaitos, atnešusios staigmeną

     Tačiau kartą įvyko netikėtas dalykas. Apie tai ji taip rašo:

     —    Vieną dieną su savo drauge išėjau klausyti paskaitos. Mano gyvenimas tapo visiškai pakeistas. Paskaita, arba geriau sakant paskaitų ciklas, buvo apie mistinį religinių klasikų aiškinimą. Mano laimei, paskaitininkas buvo dvasinis genijus ir gilaus tikėjimo vyras. Tai buvo airis, tačiau jis atrodė kaip tamsiaodis indas su Savanarolos nosimi ir ugninėmis tamsiomis akimis. Jis tapo mano antruoju tėvu, mano dvasios vadu, nors nebuvo kunigas. Jo paskaitos man teikė tokią atmosferą, kurios aš troškau. Aš giliai atsikvėpiau.

Skaityti daugiau:

POPIEŽIAUS ŽODIS DABARTINIO LAIKO TĖKMĖJE

INŽ. J. ARAS, Australija

     Šeštųjų praėjusio Pasaulinio karo metų proga (1944. IX. 1) Pijus XII savo enciklikoje "Apie naują socialinę tvarką" pasakė: "Šis karas išbloškė iš senojo kelio visas žmonių veiklos sritis ir pasuko jas nauja vaga. Tam pasibaigus, iškilo karšta kova tarp įvairių srovių ir nuomonių dėl busimųjų socialinės santvarkos formų" (cit. iš vysk. V. Brizgio Pp. Enc. 557 psl.).

     Šie popiežiaus žodžiai tam tikra prasme išsipildė ir lietuviškoje katalikiškoje visuomenėje, esančioje visame pasaulyje, ir užvirė karšta nuomonių kova dėl būsimos valstybinės sąrangos. Šitų ginčų įkarštyje verta ir naudinga pažiūrėti, pagal kokias gaires tame reikale katalikai turėtų orientuotis.

     1957 m. "L. L." no. 5 buvo paminėta, kad plačiai žinomas dvasiškijos atstovas patarė vienam profesoriui dėl savo idėjų pasiskaityti popiežių enciklikas. 1958 m. "L. L." no. 3 tas pats autorius rašė, kad pasenusių enciklikų negalima taikyti toli pažengusiems laikams. Todėl šį kartą verta įsigilinti į dabartinio popiežiaus žodžius, pasakytus šio laiko tėkmėje, kurioje "krikščioniškajai visuomeninei pažiūrai tenka sunkus, bet užtat garbingas uždavinys. Kitų doktrinų sekėjams jis privalo teoretiškai ir praktiškai įrodyti, kaip šioje taikiam žmonijos sugyvenimo išsivystymui ir taip svarbioje srityje tikro teisingumo reikalavimai gali būti puikiai suderinti su krikščioniškais dėsniais, kad iš to suderinimo plaukia išganymas ir gerovė visiems, kurie, atsisakydami prietarų ir aistrų, moka savo ausis atidaryti tiesai" (ten pat).

Pijus XII apie šio laiko tėkmę

     "Taip pat daugiau negu privataus elgesio srityje, šiandien daug tokių, kurie norėtų išjungti moralės įstatymų galiojimą iš viešojo, ekonominio, socialinio gyvenimo, iš valstybės valdžios veiksmų valstybės viduje ir už jos, taikoje ir kare, tarsi tuose dalykuose Dievas neturėtų ką nors iš viso ar ką nors tikslaus pasakyti" (Pijaus XII kalba, 1952. III. 23, "T. S." no. 1, 1953).

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

THE VIKINGS

     Kitas norvegų gyvenimo filmas, vaizduojąs baisiuosius IX-tojo šimtmečio vikingus, kurie savo netikėtais įsiveržimais teriodavo Angliją ir kitas šalis. Kirk Douglas, gamindamas ši didingą ir įspūdingą filmą, išleido daug milijonų dolerių, kurie, atrodo, grįš su procentais. Pagrindiniai artistai: Tony Curtis, Janet Leigh, Ernest Borgnine ir pats Kirk Douglas. Apie gerą vaidybą jau kalba šie vardai.

     Kai kurie kritikai šį filmą vadina “Norvegų opera”, nes tikrai jame yra šiek tiek operiškos nuotaikos. Kirk Douglas, vikingų karaliaus sūnus, kovoja su seniai į Norvegiją atvežtu vergu (Tony Curtis), kurs iš tikrųjų yra jo brolis, nors gimęs ne iš tos pačios motinos, bet iš Umbrijos karalienės, kurią tėvas buvo užpuolęs vikingų įsiveržime į Šiaurės Umbriją. Kad jis buvo vikingų karaliaus ir Umbrijos karalienės sūnus, niekas nežinojo Kirk Douglas ir Tony Curtis buvo amžini priešai, nes ir vienas ir kitas norėjo sau už žmoną pasiimti gražią vikingų pasigrobtą Valijos princesę (Janet Leigh). Pagaliau po ilgų kovų laimi Curtis, nužudydamas savo rivalą.

     Paslaptingi Norvegijos fiordai, įdomūs vikingų papročiai ir kovos metodai teikia filmui įdomumo ir grožio, bet dažnoki žiaurumai verčia jį apriboti tik suaugusiems.

Skaityti daugiau: