INŽ. J. ARAS, Australija
Šeštųjų praėjusio Pasaulinio karo metų proga (1944. IX. 1) Pijus XII savo enciklikoje "Apie naują socialinę tvarką" pasakė: "Šis karas išbloškė iš senojo kelio visas žmonių veiklos sritis ir pasuko jas nauja vaga. Tam pasibaigus, iškilo karšta kova tarp įvairių srovių ir nuomonių dėl busimųjų socialinės santvarkos formų" (cit. iš vysk. V. Brizgio Pp. Enc. 557 psl.).
Šie popiežiaus žodžiai tam tikra prasme išsipildė ir lietuviškoje katalikiškoje visuomenėje, esančioje visame pasaulyje, ir užvirė karšta nuomonių kova dėl būsimos valstybinės sąrangos. Šitų ginčų įkarštyje verta ir naudinga pažiūrėti, pagal kokias gaires tame reikale katalikai turėtų orientuotis.
1957 m. "L. L." no. 5 buvo paminėta, kad plačiai žinomas dvasiškijos atstovas patarė vienam profesoriui dėl savo idėjų pasiskaityti popiežių enciklikas. 1958 m. "L. L." no. 3 tas pats autorius rašė, kad pasenusių enciklikų negalima taikyti toli pažengusiems laikams. Todėl šį kartą verta įsigilinti į dabartinio popiežiaus žodžius, pasakytus šio laiko tėkmėje, kurioje "krikščioniškajai visuomeninei pažiūrai tenka sunkus, bet užtat garbingas uždavinys. Kitų doktrinų sekėjams jis privalo teoretiškai ir praktiškai įrodyti, kaip šioje taikiam žmonijos sugyvenimo išsivystymui ir taip svarbioje srityje tikro teisingumo reikalavimai gali būti puikiai suderinti su krikščioniškais dėsniais, kad iš to suderinimo plaukia išganymas ir gerovė visiems, kurie, atsisakydami prietarų ir aistrų, moka savo ausis atidaryti tiesai" (ten pat).
Pijus XII apie šio laiko tėkmę
"Taip pat daugiau negu privataus elgesio srityje, šiandien daug tokių, kurie norėtų išjungti moralės įstatymų galiojimą iš viešojo, ekonominio, socialinio gyvenimo, iš valstybės valdžios veiksmų valstybės viduje ir už jos, taikoje ir kare, tarsi tuose dalykuose Dievas neturėtų ką nors iš viso ar ką nors tikslaus pasakyti" (Pijaus XII kalba, 1952. III. 23, "T. S." no. 1, 1953).
"Mes norime paminėti keletą dalykų, kurie ypač mūsų laikais reikalauja iš pasišventusių ganytojų dėmesio, balso ir veiklos. Pirmiausia yra keletas įsidėmėtinų nusistatymų ir tendencijų, kurios bando apriboti vyskupų (o taip pat ir popiežiaus) galią, paliekant juos vien tik savųjų ganytojais. Jie įspraudžia vyskupų autoritetą, pareigas ir budrumą į tam tikras ribas, kurios uždaro juos grynai religiniuose reikaluose, tikėjimo tiesų skelbime, religinės praktikos tvarkyme. Bažnyčios sakramentų teikime ir religinių apeigų vykdyme. Jie nori atskirti Bažnyčią nuo visokios atsakomybės ir reikalų, kurie rūpinasi gyvenimu, kaip jis iš tikrųjų vedamas, arba, kaip jie sako, — nuo gyvenimo tikrovės. Trumpai šitokia galvosena kai kurių net įžymių pasauliečių katalikų oficialiais pareiškimais kartais parodoma, kai jie sako: "Mes mielai sutinkame matyti, klausyti ir kreiptis į vyskupus ir kunigus jų bažnyčiose, kiek liečia reikalus, priklausančius jų autoritetui; bet dėl valdiškų ir viešųjų reikalų, kur šito gyvenimo reikalai tvarkomi ir sprendžiami, mes neturime reikalo į juos kreiptis arba jų klausyti, ką jie sako. Nes čia mes, pasauliečiai, esame tikri tvarkytojai, o ne dvasiškija, nesvarbu kokio rango ar kvalifikacijų" (Pop. Pijaus XII kalba Bažnyčios Hierarchijai, 1954. XI. 2, cit. iš "Social Survey" no. 5, 1955).
Popiežius nurodo Bažnyčios pulsą
"Todėl Mūsų Pirmatakai ir Mes patys karo audroje ir neramiuose pokariniuose įvykiuose nesiliovėme primindami dėsnį, kad Dievo norėtoji tvarka apima visą gyvenimą, neišskiriant ir viešojo gyvenimo visose jo apraiškose, įsitikinę, kad tame nėra žmogui jokios tikros jo laisvės suvaržymo nei kėsinimosi į valstybės kompetenciją, o yra tik apsidraudimas prieš klaidas ir sauvalias, nuo kurių krikščioniškoji moralė, jeigu tik teisingai pritaikoma, gali apsaugoti" (Pijaus XII kalba, 1952. III. 23). Mes turime laikytis atviro ir stipraus nusistatymo prieš šias klaidas. Bažnyčios galia nėra apribota grynai religiniais reikalais, kaip jie sako, bet visi prigimtosios teisės reikalai, jų statymas, aiškinimas, pritaikymas, kiek liečia dorovę, yra jos galioje. Dievo pavedimu prigimtosios teisės išsaugojimui Bažnyčia turi galią nurodyti kelią, kuriuo žmogus turi artintis prie antprigimtinio tikslo. Ir šitame kelyje Bažnyčia yra žmogaus gairė ir saugotoja tuose reikaluose, kurie liečia aukščiausią jo tikslą. Apaštalai to laikėsi anais laikais, ir po to Bažnyčia nuo pirmųjų amžių taip elgėsi ir to laikosi šiandien, ne kaip kokia nors privati gairė ar patarėja, bet pagal Viešpaties pavedimo ir autoriteto dorybę" (P. Pijaus XII kalba, 1954. XI. 2).
Politiniai reikalai
"Daugelis rimtų problemų socialiniame lauke, ar jos vien socialinės ar socialpolitinės, priklauso moralinei tvarkai, liečia žmonių sąžinę ir išganymą, todėl jos negali būti išimtos iš Bažnyčios autoriteto ir rūpinimosi ribų. Iš tikrųjų, čia yra problemų, esančių už socialinio lauko ribos, negriežtai "religinių", bet liečiančių pavienes ar visas tautas; politinių problemų, kurios priklauso moralinei tvarkai, liečia sąžinę ir gali, o dažnai taip ir daro, sutrukdyti žmogui paskutiniojo tikslo siekimą. Pavyzdžiui: laikinojo autoriteto tikslas ir ribos; ryšiai tarp individo ir draugijos, vadinamos totalistine valstybe, nežiūrint kokiais principais ji pagrįsta; pilnas valstybės ir viešojo gyvenimo supasaulietinimas; mokyklų supasaulietinimas; karas, jo dorovingumas, leistinumas ar neleistinumas ir ar sąžiningas asmuo jame gali dalyvauti; moralinis ryšys, jungiąs ir valdąs įvairias tautas. Praktiškam supratimui ir taip pat tiesai prieštarauja tas, kuris sako, kad šios ir kitos panašios problemos yra už moralinio lauko ir dėl to yra arba gali būti už Dievo įsteigtojo autoriteto įtakos, kuriam pavesta žiūrėti, tvarkyti ir vesti žmonių sąžines bei veiklą keliu į tikrą ir galutinį tikslą" (ten pat).
Kokios tikinčiųjų pareigos?
"Dėl to, kur atitinkamas vyskupas savo tikintiesiems, o popiežius visai Bažnyčiai tokius prigimtosios teisės reikalus aiškina, tikintieji negali numoti ranka, sakydami, kad autoriteto galia ne didesnė už argumentaciją. Nežiūrint, kad kai kurie Bažnyčios pareiškimai atrodytų nepagrįsti, vis tiek tikinčiųjų pareiga pasilieka jiems paklusti" (ten pat).