Spausdinti

ELENA VASYLIŪNIENĖ

     MODERNIOJI psichologija žmogaus išgyvenamus jausmus suveda į tris pagrindines rūšis: meilę, baimę ir neapykantą. Nė viena žmogiškoji būtybė šioje žemėje nėra laisva nuo šių jausmų. Jei meilę išgyvena tobulesnis žmogus dažnai, o šventasis nuolat, tai neapykantą dažnai jaučia neigiamo charakterio žmogus. Bet ir tobuli žmonės nėra nuo jos visai laisvi, tik didelės pastangos, nuolatinis savęs kontroliavimas, stiebimasis į moralines aukštybes eilinį žmogų atpalaiduoja nuo šio neigiamo jausmo vergijos.

     Modernioji psichologija dar pažymi, kad pagrindinės jausmų rūšys yra komplikuotai ir painiai išgyvenamos. Kuo didesnis yra nesąmoningumas, kas dedasi žmogaus širdyje, kuo silpnesnė savikritika, tuo intensyviau žmogų užvaldo neigiamas tamsus jausmas. Nenuostabu, kad kartais visi žmogaus poelgiai yra aklai neapykantos sukeliami, ir jis nesuprasdamas pats sėja artimųjų tarpe baisią vidinę tamsą.

     Žmogus negyvena vienas kažkokioje tuštumoje. Jis yra surištas su kitais žmonėmis ir sudaro socialinį organizmą. Mažo vaiko vidinis gyvenimas skleidžiasi savo šeimos aplinkoje: nuo mažų dienų jis išmoksta gyventi surištas tam tikrais ryšiais su savaisiais, o vėliau ir su svetimais. Šitie socialiniai ryšiai remiasi meile, neapykanta ir baime. Mažo vaiko gyvenime tai yra ypatingai ryšku: vaikas ramus užmiega motinos globoje, bėga iš baimės nuo svetimų ir rodo savo neapykantą išoriniais veiksmais bei riksmu.

     Vaikui augant ir bręstant, jo elgesio formos keičiasi. Bet jausminis, emocinis pagrindas dažnai lieka tas pats. Meilės vedamas jaunuolis įsijungia į idealų siekimą, į herojų ir šventųjų gyvenimo sekimą, iš meilės jis kuria ir savo charakterį. Neapykantos vedamas jaunuolis tampa destruktyviuoju elementu visuomenėje ir kraštutiniais atvejais yra tos visuomenės baudžiamas. Tai medžiaga mūsų laikraščių pirmajam puslapiui, kuris mirguliuoja neapykantos įvykių aprašymu. Bet neapykanta ne visuomet pasirodo aiškia ir baustina forma. Metų metais ji tūno žmogaus širdyje, teikdama nuolatinę tamsą savo socialinei aplinkai. Jei meilė yra kūrybingas jausmas, tai neapykanta—ardąs jausmas. Jei meilė yra reikalinga saviauklos ir puoselėjimo, tai neapykanta reikalinga sąmoningumo ir nuolatinės priežiūros, kad ji šį jausmą rautų su šaknimis.

     Kokios yra pagrindinės neapykantos žymės? Jei meilė žvelgia optimisto akimis ir mato aplinką, nudažytą šviesiomis spalvomis, tai neapykanta mato tik neigiamąją aplinkos pusę. Žmogus, kurio mes nekenčiame, atrodo mums vispusiškai blogas. Tai pirmas neapykantos pažymys: kas iškelia savo artimo klaidas, neigiamus išorinius ar vidinius bruožus, tas savo artimo nekenčia. Tas iškėlimas gali būti kartais labai paslėptas. Apie kito neigiamybes galime ir nekalbėti, užtenka, kad savo širdyje jaučiame jam kažkokį šaltį, matome jo negražų veidą, nemalonų balsą, jo turtingumą ar vargą, jo apsileidimą ar pasisekimą — ką tik jame bematytumėm, viską sau neigiamai aiškiname. Šį teigimą reikia teisingai suprasti. Neigiamybių mūsų aplinkoje yra daug, bet kol jų nepergyvename kaip neigiamybių, tol neturime ir neapykantos. Pavyzdžiu gali būti kiekviena motina, kuri savo vaike mato tik gera, nes jį myli. Taisydama jame tai, kas bloga, ji visuomet tiki gėrio pergale. Pirminė neapykantos stadija gali lengvai išnykti: jei tas nekenčiamas asmuo iš mūsų akiračio išnyks, ir mes jį užmiršime. Jausmas savaime atvės, ir neapykanta labiau neišaugs.

     Neapykantos augimas prasideda tada, kai einame už blogybes "bausti". Čia labai dažnai jausmas tampa veiksmu: įvairios apkalbų formos, gero vardo teršimas, kerštas ir kitos smulkesnės ar didesnės veiksminės apraiškos. Mūsų kasdienybė yra pilna šių neapykantos "žygių", kurių net jų tikruoju vardu nenorėtumėm pavadinti. Sakome, kad giname savo reikalus, kad "baudžiame" blogį ir kitokių pateisinamų žodžių savo fantazija sukuriame. Bet tiesa yra labai paprasta: auginame savo neapykantos jausmą, net patys dažnai to nesuprasdami ir nebūdami sąmoningi. Ši stadija dar taip pat gali būti nutraukta, jei aplinkybės pasikeičia ar asmuo išnyksta. Lagerinio gyvenimo pasikeitimas į pastovų emigracijos būvį nutraukė daugelio neapykantą.

     Savo didėjimo eigoje neapykanta užvaldo ne tik žmogaus širdį, bet ir protą. Artimo nekenčiąs asmuo planuoja įvairiausius būdu, kaip savo "priešui" atkeršyti. Keršto jausmas yra tas pats neapykantos jausmas, tik išaugęs ir sustiprėjęs. Šioje stadijoje kalbame ne tik apie žmogaus širdį ir emocijas, bet turime reikalo ir su valia, kuri pasireiškia blogumu. Planuoto keršto pavyzdžių turime nemaža: kam nors atimamas darbas, kam nors trukdoma veikti, nutylima ar iškraipoma, kas jau padaryta. Neapykanta tampa kūnu — išeina į planuotą veiklą. Bet ši veikla neapykantos nepasotina, nes neigiamas jausmas pirmiausia yra neigiamas žmogui, kurio širdyje jis apsigyveno. Didėjanti ir auganti neapykanta ardo patį asmenį, todėl nenuostabu, kad žmonės, kurie yra nuolatinėje neapykantos stadijoje, greičiau sensta, dažniau serga, pergyvena įvairius nervų pakrikimus. Tai paliudys nervų ligų specialistai, ypač psichoanalizės atstovai, kurie ieško žmogaus psichikoje seniau išgyventos neapykantos jausmų; ji būna pačios psichikos nustumiama, kaip ardanti ir grėsmę nešanti emocija.

     Kartais neapykanta išauga į patologinį reiškinį — čia jau yra jos pereinamoji stadija į nusikaltimą. Dostojevskio "Broliai Karamazovai" yra pavyzdys, kaip tūnanti neapykanta tėvui tampa nusikaltimu, nors ir kito žmogaus rankomis įvykdytu. Neapykantai nėra kito išrišimo: arba savęs sunaikinimas arba nusikaltimas, nes ji augdama į kitas formas nepereina.

Muzikas A. Nakas su savo fortepijono studijos mokiniais.

A. Gulbinsko nuotr.

 

     Neapykanta yra žmogiškas jausmas, o kas žmogiška — bendra visiems. Todėl auklėdami turime kreipti dėmesio ir į savo jausmus. Ne tik Vincent Norman Peel, parašęs knygą, vardu "Pozityviojo mąstymo jėga", bet ir kiti psichologai aiškiai pažymi, kad savo jausmų kontroliavimui mokėtumėm žvelgti į savo artimo teigiamus bruožus. Ypač tai svarbu pirminėje neapykantos stadijoje: jei laisva valia pradėsime ieškoti, kas yra gera tame žmoguje, kuris mums atrodo "juodas", tikrai ką nors gera rasime. Ypač šios gėrio ieškojimo "iškylos" į mūsų artimųjų sielas yra praktikuotinos, dirbant su jaunimu. Darome pagrindinę klaidą, jei jaunimo nemokome, kad visuomet reikia matyti ką nors gera savo "priešo" sieloje. Teigiamas žvelgirnas į nemėgiamą asmenį kilnina ir patį stebėtoją, nes tokiu būdu yra šaldomas neapykantos jausmas. Ieškodami gėrio, turime apie jį ir kalbėti. Kiekvienas gali pabandyti stengtis ką nors gera pasakyti apie nekenčiamą asmenį. Jis tuoj pamatys, kad tam reikia kartais tikro heroizmo, bet po to širdyje pasidaro ramu ir šviesu, nes neapykantos tamsa tampa išsklaidyta.

A. Gulbinsko nuotr.

“Čiurlionio ansamblis” Čikagoje

 

     V. Norman Peel pataria neapykantos jausmą sklaidyti malda už asmenį, kurio mes nekenčiame. Tuo momentu, kai norisi ką nors bloga pasakyti apie nemėgstamą asmenį, sukalbėkime už jį labai paprastą ir trumpą maldelę: "Viešpatie, parodyk man, ką tas žmogus turi gera, palaimink jo siekimus ir norus, kurie tikriausiai yra geri." Antrojoje neapykantos stadijoje yra reikalingas ypatingas dėmesys, nes jos augimas gresia pačiam žmogui. Čia iškeltinas sąmoningas mąstymas. Kai patys sau pradedame galvoti, kad žmogus, kurį norime už blogybes bausti, yra toks pat Dievo tvarinys, kaip ir mes patys, kad turi panašių gerų norų, kaip ir mes, kad turi tikslų ir siekimų, gal kartais dar kilnesnių negu mes — tokios mintys šaldo neapykantą. Kas sugeba vietoj blogio artimui padaryti ką nors gera, kad ir kokią nors smulkmeną, kad ir eilinį kasdieninį patarnavimą, jis tikrai pajus, kaip neapykanta pradeda nykti ir palengvina jo vargšę širdį. Taip pat yra patartina, norint naikinti savo širdyje neapykantą, paprašyti nekenčiamo asmens kokios nors malonės, kad jis jums ką nors gera padarytų. Tai, žinoma, reikalauja nemaža stiprios valios, bet kas ryžtasi, tikrai yra meilės apaštalas.

     Kai neapykanta tiek išauga, kad nebeduoda ramybės ir ieško keršto, jau reikia pagalbos iš šalies. Tikinčiajam asmeniui ją gali suteikti geras nuodėmklausis, kuris ras būdą, kaip tą neapykantą iš širdies išrauti. Klausykla yra ne tik vieta, kur atleidžiamos nuodėmės, bet ji apsaugoja sielą ir nuo būsimų nuodėmių, ypač tų asmenų sielas, kurie dar yra jauni, neprityrę.

     Neapykanta yra meilės priešingybė. Tie du jausmai niekad nebūna kartu: didėjant vienam, silpnėja kitas. Kas nori, kad jo asmenybė būtų sukurta pagal tikro krikščionio pavyzdį, jo sieloje neturi būti vietos neapykantai. Kristus buvo meilės įsikūnijimas. Krikščionybė yra meilės gyvenimas. Meilė yra vienintelis mūsų krikščioniškumo ir žmoniškumo mastas, o visa kita yra tik kaukė — ateis momentas ir ji nukris, parodydama mūsų tikrąjį veidą.