Spausdinti

Alfonsas Grauslys

(Religinis kančios įprasminimas)

ONKREČIAI kalbant, krikščionybės gyvenimiškumas labiausiai pasireiškia tuo, kad ji įprasmina ir tuo būdu palengvina kančią. Kad kas nors negalvotų, jog krikščionybė pateisina kiekvieną kančią ir jos priežastis, jog ji nekovoja ir neleidžia kovoti prieš kančios šaltinius, turime pabrėžti, kad ji skatina kovą prieš kančią, nes kančia yra blogybė, ir ne vienas po jos našta suklumpa arba žūsta. Bet visos kančios iš gyvenimo vis tiek nepašalinsi, nes kol žmogus bus toks, koks jis šiandien yra, jame vis pasireikš tasai moralinis piktumas, kuris yra didžioji artimo kančios priežastis. Todėl reikia tą nepašalinamą ir neišvengiamą kančią kaip nors įprasminti, kad būtų galima ją lengviau pakelti ir net panaudoti savo dvasinei pažangai bei gerovei.

     Tokių kančią įprasminančių tiesų ir minčių krikščionybėje yra labai daug. Jos tikinčiajam padeda kad ir po sunkiausios kančios našta nesuklupti, nenusiminti, bet gyventi toliau. Bus naudinga į tas tiesas trupučiuką pažvelgti.

     Kaip kiekvienas kūnas duoda šešėlį, taip nuodėmė virsta jei ne šiandien, tai rytoj kančia nusidedančiam ir tiems, kurie su juo susiduria. Štai dėl ko kančia įprasminama, kai ramiai pakeliama kaip atgailanuodėmes. Kad nuodėmė virsta kančia pačiam nusidedančiam ir jo aplinkiniams, tai yra pakankamai aišku tiems, kurie moka stebėti savo ir kitų gyvenimą. Todėl teisingai sako G. Bernanos, kad aplink puikybės, šykštumui, melui ir kitoms panašioms aistroms pasidavusius žmones oras tampa tvankus ir sunkus kvėpuoti. Vienų nedorumas apkartina ir kitų gyvenimą.

     Kad sunkios nuodėmės vaisius yra kančia, tai skelbia ir pirmieji šv. Rašto puslapiai. Ten yra sakoma, kad jeigu mes nusidedame, tai yra visai natūralu, kad ir kenčiame. Sunki nuodėmė virsta dvasios kančia jau ir tuo atžvilgiu, kad ji žmogų, sutvertą Dievui ir tik Jame galintį rasti laimę, nuo Dievo nugręžia ir pakreipia į tvarinį.

     Tokiu būdu nuodėme žmogus tampa tartum išnarintas sąnarys, kurį skauda, nes yra patekęs į nenatūralią padėtį. O juk, anot šv. Augustino, kad ir kažin kur kreiptųsi siela, visur kitur, be Dievo, ras tik skausmus.

     Sunki ir čia žemėje neapgailėta nuodėmė, anot šv. Rašto, užsitarnauja amžiną pomirtinę kančią. Ir toji tikėjimo tiesa skelbia, kad nuodėmė sulaukia kančios, jei ne čia, tai ten, o kartais ir čia ir ten. Štai dėl ko, apie šią tiesą galvodamas, šv. Augustinas noriai prisiima laikiną kančią, kad tik išvengtų amžinos: "Čia plak, čia mušk, tik amžinybėje pasigailėk..."

     Todėl "kai esi kančios lankomas, nesakyk, kad tave Dievas pamiršo, bet verčiau pagalvok, kad tu savo nuodėmes pamiršai" (šv. Alfonsas Liguori), tas nuodėmes, už kurias ir esi teisingai baudžiamas. Prisiminę šią mintį, visai pagrįstai galime dar pridėti, kad kas yra padaręs sunkių nuodėmių ir nieko čia nekenčia, turėtų susirūpinti, ar tai nėra ženklas, kad jam reikės kentėti amžinybėje!... Tad iš visa to galima padaryti tokią išvadą, kad kančią gali ramiai priimti ir į savo gyvenimą įjungti tik tas, kas gerai supranta, kas yra sunki nuodėmė ir koks tragiškas yra jos baisumas.

     Kad kančia yra surišta su nuodėme, kad ji yra nuodėmės vaisius, tai primena ir skaistyklos tiesa. Skaistykla yra pomirtinis laikinas kančios stovis, kuriame turi būti visi tie, kurie už savo, kad ir atleistas, nuodėmes čia  žemėje neatgailavo ir neatsilygino. Laisvai prisiimta kančia tai yra žemiška skaistykla, kuri sutrumpina ar net pavaduoja nepalyginamai didesnę pomirtinę skaistyklos kančią. Ar tie visi, kurie kančioje neranda prasmės, nepagalvoja, kad tikėti atlyginančią, valandą ir pašventinančią skaistyklos kančią ir drauge neigti kančios prasmę yra sau prieštaravimas!

     Dar giliau kančią įprasmina atpirkimo dogma. Toji apreikštoji tiesa, kad Dievo Sūnaus kančia ir Jo ant kryžiaus pralietu krauju įgijome teisę į išganymą ir į Dievo malonę bei visus tos malonės teikiamus turtus, yra Dievo Sūnaus ir kiekvienos su Jo kančia sujungtos žmogiškos kančios apoteozė. Jeigu nekaltas Kristus kentėjo už mūsų nuodėmes, tai kokią teisę turėtume mes būti laisvi nuo kančios — juk kiekvienas mūsų yra daugiau ar mažiau nusikaltęs. Kristus ne tam kentėjo, kad mus nuo šios žemės kančios išlaisvintų, bet tam, kad mums užtarnautų malonę kančią pakelti ir ją į Jo kančią įjungti. Garbinti kryžių, kol jis kabo ant sienos, ir keikti, kai jį reikia nešti mums patiems — yra veidmainystė. Tik kantriai pakeliama kančia pagarbiname Didžiąją Kančią.

     Ką reiškia Viešpaties žodžiai: "Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas" (Mat. 10, 38)? Ar tai nėra kvietimas savo asmenine kančia pagarbinti Jo kančią? Arba kaip suprasti apaštalo žodžius, kad "kurie yra Kristaus, tie prikalė ant kryžiaus savo kūną drauge su ydomis ir geiduliais" (Gal. 5, 24) ir kad dėl to jis pats "baudžia savo kūną" (1 Kor. 9, 27) — ar tais žodžiais jis nekviečia, kad visi prisidėtų savo laisvai prisiimta atgailos, kančia prie atperkamosios Kristaus kančios ir tokiu būdu parodytų gerą valią, būtiną išganymui?

     Atpirkimo tiesą ir iš jos kylančios asmeninės kančios prasmingumą dar labiau pabrėžia Kristaus Mistinio Kūno tiesa. Tai yra apreikštoji tiesa apie tą nuostabų mūsų artumą Kristui, apie buvimą Jame ir dalyvavimą Jo gyvenime. Mistinis Kristaus Kūnas tai yra Jo įkurtoji Bažnyčia, kurios galva yra Jis pats, o jo nariai — visi Dievo malonėje esą tikintieji. Taigi, šio kūno nariai turi pajusti glaudų ryšį su Kristumi ir kančios būdu. Todėl jei kas nieko nekenčia, gali kilti jame įtarimas, kad gal jau jo ryšys su Kristumi yra atsipalaidavęs ir susilpnėjęs. "Negalima būti susijungus su Nukryžiuotąja Meile ir nejausti kartkartėmis spyglių bei vinių" (C. Marmion).

 


A. Gulbinsko nuotr.

 

A. a. kard. S. Stritch buvo nuoširdus lietuvių draugas. Šiose nuotraukose jį matome paskutinį kartą tarp lietuvių, lankanti šv. Kazimiero parodą Čikagos šv. Kryžiaus lietuvių parapijoje.

     Šv. Povilo laiškuose randame reikšmingą posakį: "Dabar aš džiaugiuosi kentėjimais už jus, ir ko Kristaus kančioms trūksta, tai aš papildysiu savo kūne" (Kolos. 1, 24). Šv. Augustinas, aiškindamas šiuos žodžius, sako, kad jeigu Kristus — Galva kentėjo, tai ir Mistinio kūno nariai turi kentėti, kad būtų Jo verti. Apaštalo mintis reiškia taip pat, kad krikščionio kančios, įjungtos į Kristaus kančią, turi atperkamosios ir išganomosios galios, taip pat turime į Kristaus kryžių įjungti savo asmeninius mažuosius kryželius, jeigu norime būti išganyti. Pagaliau neturime užmiršti ir tai, kad priklausome prie Mistinio Kristaus Kūno — Bažnyčios, kuri čia yra vadinama Kovojanti Bažnyčia, o ten, kur kovojama, negalima apsieiti be žaizdų ir nepatirti skausmų.

     Iš Kristaus Mistinio Kūno tiesos darydamas gyvenimiškas išvadas, vienas mistikas pastebi, kad trokštančiam ant kryžiaus Kristui buvo paduota tulžies, bet Jis tik paragavo jos ir neišgėrė, kad Jo išrinktieji sekėjai turėtų ko gerti. Toliau jis tvirtina, kad "yra gėda vadintis krikščioniu ir nebūti nukryžiuotu su Kristumi". Tokiomis pat nuotaikomis gyveno ir šv. Kotryna Sienietė, kuriai atrodė, kad "netinka matyti vadą, apvainikuotą erškėčiais, o Jo vadovybėje esančius narius — išlepintus". Panašiai kalbėjo ir Pascal, kuris ligoje matė natūralų, normalų krikščionio stovį. Taip jie jautė ir kalbėjo, nes gyvai tikėjo, kad drauge su Kristumi sudarome vieną paslaptingą antgamtinį organizmą, kurio Galvos kančių negali nepajusti ir Jo sąnariai.

     Pagaliau be kančios negalima pasiekti aukštesnės tobulybės ir dvasiniame gyvenime daryti pažangos. Net galima sakyti, kad be kančios nėra išganymo. Kristus pasakė: "Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasiliks vienas; o jeigu bus apmiręs, jis neš daug vaisiaus" (Jono 12, 24-25). Tai reiškia, kad, norint tobulėti, reikia kentėti ir nugalėti save. Panašiai Kristus kalba ir kitoje vietoje: "Kiekvieną vynmedžio šakelę... kuri neša vaisiaus, jis apvalo, kad neštų daugiau vaisiaus" (Jono 15, 2). Tas apvalymas reiškia Dievo siunčiamą kančią, kuri, atpalaiduodama nuo pasaulio, skatina tobulybėn. Bendrai, jokia dorybė neįsivaizduojama be savęs nugalėjimo, o savęs nugalėjimas neįmanomas be kančios. Kai kurios malonės neateina į mus kitu keliu, kaip tik apdaužydamos mūsų gyvenimo indą. "Kiekvienas antgamtinis gyvenimas subręsta kentėjime" (G. Bernanos). Kitaip sakant, kryžiaus subrandintą malonėk vaisių gauname tik atsistoję kryžiaus medžio paunksnėje.

     Gyvenimo stebėjimas parodo, kad aukšto maldos laipsnio ir glaudaus susijungimo su Dievu pasiekia tik tie, kurie daug kenčia. Didieji mistikai ir šventieji turėjo labai daug baisių moralinių, dvasinių ir fizinių kančių ir tai tęsėsi kartais net dešimtmečiais. Labai mažai pažįsta šventuosius tie, kurie mano, kad jų gyvenimas buvo be jokių kančios audrų. Mistikai pastebi, kad dažniausiai didelės kančios, jų kalboje vadinamos jausmų ir dvasios tamsiosiomis naktimis, yra įžanga į aukštesnės dvasinės tobulybės laipsnį. Rinktinės sielos sulaukia daug kančių, nes kuo labiau jos priartėja prie Kristaus, tuo giliau pradeda dalintis Jo likimu ir gerti iš tos taurės, iš kurios Išganytojas siūlė apaštalams gerti.

     Ir išganymas be kančios nėra įmanomas. Čia tinka pasakymas: kas nekenčia, tas kentės. Reiškia, jei kas nekenčia šioje žemėje, kentės kitame pasaulyje. Juk ir Kristus pasakė: "Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite" (Luk. 13, 3). Tai reiškia ne ką kita, kaip laisvai pasirinktą kančią, be kurios atgaila neįmanoma. Jis ir pats apie save pasakė: "Argi nereikėjo, kad Kristus kentėtų ir taip įeitų į savo garbę? (Luk. 24, 26). Charakteringa ir tai, kad beveik visuose Marijos pasirodymuose paskutiniais laikais reikalaujama atgaila.

     Štai dėl ko tie įvairūs kančios įprasminimai, kuriuos mums krikščionybė nurodo, sukelia kad ir sunkiausiose gyvenimo valandose tas nuotaikas, kurias jautė apaštalai, kai sakė: "Visame mes kenčiame vargą, bet nenustojame drąsos; mes svyruojame, bet nenusimename; esame persekiojami, bet nesame apleisti; mus numeta, bet nežūname. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus marinimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūnuose" (2 Kor. 4, 8-10).

     Tie visi kančios įprasminimai sukelia mumyse kentėjimo branginimo jausmą ir tą supratimą, kad kentėjimas yra daugiau negu veikimas, nes ir Kristus atpirko pasaulį kančia. O ir toji mintis, kad Dievo, aukščiausios gėrybės, laimėjimas turi juk nors kiek kainuoti, padaro labiau priimtiną bent tą kančią, kuri neišvengiama. Todėl šia prasme yra labai reikšmingi žodžiai G. Bemano aprašyto labai daug kentėjusio klebono, kuris mirdamas pasakė: "Viskas yra malonė!" Visa tai svarstant, tampa suprantami ir vieno mistiko žodžiai: "Jei būtume išmintingi, tada neleistume, kad bent vienas lapelis nuo kryžiaus medžio nukristų ant žemės", kitaip sakant, kad jokia kančia nenueitų niekais, kad ji netaptų nenuopelninga. Tuos visus kančios įprasminimus atsimenant, suprantama, kodėl Viešpats taip aštriai subarė Petrą, kurs Jį nuo kančios atkalbinėjo (Mat. 16, 23). Taip pat visai įtikinamai suskamba ir E. Leseur žodžiai: "Kentėti ir būti nelaimingu tai nėra tas pat!"