Spausdinti

ZENONAS IVINSKIS

V. Bandymai apkrikštyti Lietuvą Vytenio ir Gedimino laikais

     KARALIAUS Mindaugo padarytasis lotyniško kryžiaus ženklas Lietuvoje nežlugo, nes krikščionybės ugnelė ėmė rusenti iš apačios. Antra vertus, per visą šimtmetį nuo Mindaugo mirties buvo bandymų ir pastangų Lietuvos valdovus atversti į krikščionybę. Dar 1263 metais, t. y. tais tragiškais metais, kai žuvo Mindaugo šeima, popiežius Urbonas IV rašė Krokuvos vyskupui, kad Lietuvai evangelizuoti siųstų tinkamų kunigų ir naujai pakrikštytiems lietuviams statytų bažnyčių. Su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba norėjo Lietuvoje krikščionybę išlaikyti ir popiežius Klemensas IV. Bet pagoniškosios reakcijos laikais, kurios atstovas buvo karingas ir veiklus Traidenis, nebuvo nė kalbos apie oficialų kryžiaus įkėlimą į Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio dvarą. Žinome tik atskirų faktų, kaip, pvz., krikščionybę jotvingiuose skelbė pranciškonas Baltramiejus iš Pragos, kaip į Lietuvą 1285 m. buvo atvykęs kunigas misijonierius Konradas iš Vokietijos. Tačiau tie bandymai apsiribodavo laikinais vietiniais pasisekimais, nes kunigaikščių pritarimo nerasdavo, nors Lietuvos valdovai savo valstybės krikščionims rodė stebėtiną toleranciją. Dėl ko Didžiojo Kunigaikščio dvaras taip labai vėlinosi išpažinti Naująjį Mokslą, gali paaiškinti pagoniškosios Lietuvos santykiai su kryžiuočiais.

     Arti pasisekimo buvo Rygos arkivyskupo bandymas XIII amžiaus gale padaryti Lietuvą krikščioniška. Tai buvo jau Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio, valdžiusio Lietuvą iki 1315 m., laikais. Nuo Mindaugo laikų jau buvo pasireiškę nesutarimai tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo. Arkivyskupo pusėn stojo ir Rygos miestas, kuris palaikė gyvus prekybinius santykius su Lietuva. Arkivyskupas bei jo miestas ir ėmė rūpintis lietuvių krikštu. Kai Livonijos kryžiuočių kova su Ryga ir jos arkivyskupu pradėjo vis aštriau reikštis, oficialus lietuvių krikštijimas tapo aktualesnis. Mat, įvyko nuostabi sąjunga: prieš nesuvaldomus kryžiuočius rygiečiai ir arkivyskupas surado sau natūralų talkininką — lietuvius. Pakrikštydami Lietuvą, rygiečiai tikėjosi labiau su ja išvystyti ir savo prekybinius santykius, nes lietuvių gyvenamuose plotuose jie pigiai įsigydavo žaliavų, kurias pelningai parduodavo Vakaruose. Krikštydamas Lietuvą, Rygos arkivyskupas ten būtų išplėtęs savo bažnytinę įtaką, ir lietuvių krikštas būtų buvęs skaudus smūgis jo priešui — Ordinui. Rygiečiai ir arkivyskupas, pakrikštydami Lietuvą, būtų nusivalę nuo jiems prikišamos dėmės, jog jie susidedą su pagonimis. Tad šitokio Livonijos vidaus nesutikimo akivaizdoje ir iškilo Lietuvos krikšto projektas Vytenio ir Gedimino laikais. Tačiau tas sumanymas buvo paremtas krikščioniškų institucijų nesantaikomis ir tarpusavio vaidais. Pagonių krikštijimas čia tebuvo lyg priemonė prieš savo priešus. Toks projektas negalėjo pasisekti ir tuoj žlugo, kaip ordino intrygų auka.

A. Gulbinsko nuotr.

Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos šių metu abiturientai. Vidury — vysk. V. Brizgys, jo kairėje — direktorė A. Rūgytė, dešinėje — klasės auklėtoja O. Krikščiūnienė.

 

     Istorijai yra likę tik atskirų faktų, rodančių, kaip XIII amžiaus gale Rygos arkivyskupas bandė apkrikštyti Lietuvą. Šaltiniuose skaitome apie arkivyskupo pasiuntinius Lietuvon jau 1282 metais. Kuo toji pasiuntinybė baigėsi, nežinome. Iš vieno Rygos miesto dokumento aiškėja, kad Vytenis ir jo valdomieji lietuviai 1298 metais buvo palankiai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu. Bet Vytenio palankumo ir tolerancijos dar nepakako. Kadangi ordinas ir arkivyskupas buvo tapę nesutaikomi priešai, tai ordinas kliudė arkivyskupui susisiekti su lietuviais. Arkivyskupas šaukėsi ginkluotos lietuvių pagalbos, ir šie ilgą laiką Rygoje saugojo arkivyskupą nuo galimo kryžiuočių užpuolimo. Livonijos kryžiuočiai negalėjo pakęsti, kad arkivyskupas taikoje gyveno su lietuviais ir planavo jų krikštą. Mat, jie Lietuvą tada laikė tik savo misijos sritimi, todėl jos niekam nenorėjo užleisti. O senprūsių, latvių ir estų pavyzdžiai rodė, kad kryžiuočių misija reiškė pirma užimti žemes, o tik paskui krikštyti.

     Tolimesni faktai vėl parodo, kad Vytenis, nors ir visaip ordino trukdomas, nebuvo priešingas krikščionybei. Štai 1312 metais, kaip vėliau patvirtina ir Gediminas savo laiške popiežiui Jonui XXII, Vytenis kreipėsi į Rygon atvykusį popiežiaus legatą Pranciškų de Moliano ir į Rygos arkivyskupą, prašydamas atsiųsti du pranciškonus, kuriems norėjo atiduoti naujai pastatytą bažnyčią. Toji bažnyčia vėliau kovose su kryžiuočiais buvo sudeginta.

     Šitas skaudus įvykis parodo, kad XIV amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo bažnyčių, o pagonys katalikams netrukdė išpažinti savo tikėjimo. Iš Gedimino laiškų vėl matyti, kad jo valdymo pradžioje Vilniuje savo bažnyčias turėjo pranciškonai ir domininkonai. Pranciškonų bažnyčia buvo ir Naugarduke. Atskiru laišku 1323 m. Gediminas kreipėsi į Saksonijos provincijos pranciškonus, prašydamas atsiųsti keturis vienuolius aptarnauti dviems minėtoms bažnyčioms Vilniuje ir Naugarduke.

     Gediminas parašė daug laiškų, kuriais kvietė Lietuvon ne tik amatininkus, ūkininkus, pirklius, bet ir vyskupus, kunigus, vienuolius, žadėdamas globoti bažnyčias, gerbti dvasiškius ir apsikrikštyti. Šitie laiškai greičiausiai buvo Gedimino ir Rygos miesto artimo bendradarbiavimo vaisius prieš nekenčiamą Livonijos ordiną. Jie turėjo parodyti Lietuvos valdovo gerą valią. Rygiečiams tie laiškai, žinoma, buvo naudingi prieš kryžiuočius. O pagaliau, jeigu rygiečių raginamas Gediminas būtų tapęs krikščioniu, jiems būtų buvę daug lengviau kovoti prieš ordiną. Tada būtų atkritęs pats svarbiausias priekaištas, kad Ryga dedasi sąjungon su pagonimis ir su jais veda pelningą prekybą.

     Tačiau Lietuvoje buvo atsiradę lotyniškam krikštui priešingų jėgų. Pagonybėje užsidarę žemaičiai ir gausią Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos gyventojų dalį sudarą stačiatikiai buvo nepalankūs Gedimino norui. Susikomplikavę buvo ir Lietuvos santykiai su ordinu, kuris kiekvienu atveju jautėsi turįs titulą savintis Lietuvą. Ne greitai Gediminas sulaukė iš Prancūzijos Avignone esančio ir daug rūpesčių turinčio popiežiaus Jono XXII atsakymo, nors jis, vos tapęs popiežium, jau 1317 m. buvo kreipęsis laišku į Gediminą, ragindamas priimti krikštą.

     Tik 1324 m. vasarą atvyko Jono XXII pasiuntiniai, kurie rado pasikeitusias aplinkybes. Gediminas sakėsi nieko nežinąs apie pažadą krikštytis.

     Galimas dalykas, kad šitokiu būdu, užmegzdamas santykius su krikščionimis ir ypač su popiežium, Gediminas norėjo palengvinti kryžiuočių, spaudimą, kuris tada vis darėsi stipresnis. Antra vertus, jis bijojo netekti ir politinės nepriklausomybės. Juk tikrai keistai skambėjo, kad kryžiuočiai nepraleido misijonierių Lietuvon. Jie buvo net kaltinami, kad kurstę žemaičius ir rusus sukilti, jeigu Gediminas bandytų krikštytis. Taigi, kryžiuočiai, keršydami Rygos miestui, rėmusiam Gedimino krikštijimąsi, savo tikruosius tikslus — ginti naujakrikščius nuo pagonių užpuldinėjimų — pakeitė į tokią visai priešingą veiklą. Didžiojo kunigaikščio krikštas buvo atidėtas. Apie tolimesnes derybas pakalbėsime kitą kartą.