J. KIDYKAS, S. J.
"Religija — privatus reikalas!" — priešai šaukia.
"Politika — velnio išpera" — atsišaukia daugelis krikščionių ir, nenorėdami susitepti, vengia jos, kiek begalėdami.
Nekrikščionys kartais tiki, kad šių dienų pasaulyje yra toks didelis priešingumas tarp religijos ir visuomenės, tarp religijos moralės ir pasaulinių normų, kad jokiu būdu nesą galima tarnauti abiem kartu. Arba bendruomenė yra neteisi arba religija. Kai kurie save autoritetingais religijos aiškintojais skaitą krikščionys praktiškai prieina prie tokio pat nusistatymo, nes jie neįžiūri, kuo skiriasi religinė moralė nuo valstybinės teisės. Žinoma, ir valstybės teisės ir politika privalo derintis su Dievo įsakymais. Bet valstybinė teisė ir politika nėra tas pat, kas ir religinė moralė. Politika yra galimumų menas tokiame pasaulyje, koks jis iš tiesų yra. Pvz., juridinių dėsnių prisilaikydamas įstatymų leidėjas tvarko moterystės skyrybas. Jis viską daro, kas galima padaryti, kad valstybės įstatymai principe pripažintų santuokos nesuardomybę, bet regi nieko nelaimėsiąs, jei pirma nepaliks atvirų durų kai kurioms grynai civilinio pobūdžio išsiskyrimo galimybėms. Jis nusileidžia ir balsuoja už įstatymą, kai kuriais atvejais leidžiantį susituokėliams išsiskirti. Šitaip balsuodamas, politikas nepripažįsta išsiskyrimo ir naujo susituokimo morališkai geru dalyku. Jis nesileidžia į moralinį kompromisą, o tik ieško teisiško kompromiso, net ir su tuo nesutikdamas lengva širdimi, o priimdamas jį tik kaip mažesnį iš dviejų blogumų. Ne laiku ir neobjektyviai statomi visuotiniai reikalavimai, kad viskas, ką tik sako tikėjimas ir religinė moralė, tuojau būtų paversta valstybine teise, klaidingai suformuotos sąžinės krikščionių politikų pastangos iš įvairiausių religijų sudarytame tautos mišinyje pravesti visiškai neįmanomus pasiekti religinius tikslus ir kiekvieną realiau galvojantį krikščionį apšaukti religijos išdaviku, priešingame fronte tik sukietina ir paaštrina laicistinį užsikirtimą, o nuoširdžius ir jautrios sąžinės tikinčiuosius skatina pasiduoti politiško neveiklumo principui: "Apsieis ir be manęs". Bet krikščionių pasitraukimas iš pasaulio politikos arenos nėra pateisinamas ir atsakomingas žingsnis. Tiesa, kartais vienoje kitoje valstybėje gali susiklostyti tokios aplinkybės, kad nė vienas krikščionis negalės užimti vietos valdžioje, nepažeisdamas savo sąžinės. Bet kol galioja demokratiška laisvė, tikras krikščionis privalo, pagal savo gabumus, viską daryti, kas galima, kad ir valstybėje galiotų Dievo įstatymai. Jis turi stengtis padėt sukurti palankias Dievo karalystei pasireikšti ir sieloms išganyti valstybines ir bendruomenines sąlygas.
Krikščionis neturėtų trauktis iš pasaulio tik savo išganymui užtikrinti. Kas negalvoja apie Dievo karalystės reikalus žemėje, kas negalvoja ginti tai, kas yra gera viešajame gyvenime, o tiktai rūpinasi savo paties išganymu, tas klaidingai, perdaug siaurai, individualistiškai supranta gėrį ir dar nėra pasiekęs krikščioniškos sąžinės gelmės. Kokiais sumetimais krikščionys besitrauktų iš moderniškojo valstybės politinio gyvenimo, visada išeina blogai. Puikiausiai tai įrodo Italijos katalikų pavyzdys. Protestuodami prieš Bažnyčios valstybės paglemžimą, jie pusšimtį metų nedalyvavo rinkimuose ir visą politinį lauką užleido priešiškoms jėgoms, dėl ko labai nukentėjo religinis Bažnyčios gyvenimas.
Viską ant politikos kortos statanti "politiškoji katalikybė" irgi įstringa pavojingon siaurumon. Religinis atsinaujinimas niekada neateina iš politikos. Viena politika dar negali sukurti sveikai religijai vystytis sąlygų. Krikščionys pasauliečiai negali rizikuoti mesti visas savo jėgas politinėn arenon. Yra dar daug kitų reikšmingų įtakos arenų, kur reiškiasi religijai kenksmingos ar palankios jėgos ir kurioms ji turi būti druska ir raugu. Geriausi įstatymai nieko nepadės, jei bendruomeniniai sambūriai ir jų kultūrinės institucijos pasineš religijai priešiška kryptimi arba jei tautoje bus apmiręs tikėjimo gyvybiškumas. Viena politika niekada nesukrikščionins pasaulio. Bet lygiai, ir ta pačia prasme, būtų klaidinga "grynai religinė katalikybė", kaip yra klaidinga vienašališkai "politiškoji katalikybė". Grynai religinė katalikybė, t. y., kuri norėtų užsidaryti "gete" ar zakristijoje, kad jai "nereiktų susitepti pasaulietiškais "bizniais". Religinė dieviškojo tikėjimo jėga turi pasireikšti ir tuo būdu, kad, religinio įsitikinimo ne lengvabūdiškos atsakomybės akinami, krikščionys pasauliečiai stengiasi sukurti prigimtį atitinkančią ir religijai palankią valstybinę santvarką.
Jei kai kurie krikščionys atmeta politiką ir politinę jėgą ar teoretiškai ar praktiškai laiko kažkuo piktu ir kai dėl to paniekinančiai atsisako pajungti valstybines pajėgas Dievo ir gėrio tarnybai, tai jie iš tikrųjų perleidžia tas jėgas velniui ir galų gale išduoda religiją ir save pačius bedieviškai valstybei, kurioje jau yra sunku išgelbėti savo sielą.
Religinis laicizmo pavojus
Žodis "laicizmas" yra kilęs iš lotyniškojo "laicus", kurs reiškia ne dvasininkų, ne kunigų luomo, o pasaulietį asmenį. Tat laicizmas būtų "pasaulietiškumas", kaip "dvasininkiškumo" priešprieša. Bet kalbant apie "laicistinę valstybę", neturima mintyje tokios valstybinės santvarkos, kurioje visa valdžia būtų pasauliečių rankose. Tai yra visiškai normalu. Laicistinės valstybės ir laicistinio nusistatymo vardu suprantame tokią valstybinę santvarką, iš kurios viešojo gyvenimo yra išguiti visi religiniai principai, kur yra bandoma valstybiniuose reikaluose nuversti Dievą nuo sosto ar nors taip elgiamasi, tartum politinė sritis būtų tokia nuo nieko nepriklausoma, kad religijai čia nevalia tarti nė žodžio.
Laicistinės valstybės idėja visiškai atitinka liberališkąją pramonės sampratą, pagal kurią pramonė yra savais įstatymais valdoma sritis. Ji turi pati savyje ir iš savęs visus savo akstinus, visas normas ir todėl ji negali leisti, kad kas nors kitas ją iš šalies normuotų, nors tai būtų ir morališki dėsniai. Net ir valstybės kišimasis į jos tvarką ir eigą yra laikomas svetimu ir kenksmingu jos esmei ir todėl atmestinu.
Aiškiai ir ryžtingai pasisakome prieš jau palaidoto klasiškojo pramonės liberalizmo idealą. Lygiai aiškiai ir stipriai krikščioniškoji religija turi atmesti ir laicistinę valstybės sampratą, išaugusią iš sąmoningai ugdomo priešiškumo krikščionybei. Laicistinė valstybė yra užsimojusi ne tik atskirti Bažnyčią nuo valstybės, ne tik atmeta bet kokį pozityvų bendrą darbą su Bažnyčia, bet ji dar sąmoningai siekia įgrūsti krikščioniškąją religiją į zakristiją ir ten ją aklinai uždaryti. Jei prieš religiją atvirai ir nekovojama, tai valstybinėje viešumoje ji turi būti negyvai užtylima.
Iš šitokio nusistatymo išplaukia įvairūs krikščioniškai religijai ir įgimtosioms teisėms aršiausi priešingi įstatymai. Viešajame gyvenime vis labiau įsigali tokia atmosfera, kokioje vidurkio silpnam žmogui yra sunku išlaikyti ir išpažinti gyvą ir aktyvų savo tikėjimą. Klaidingai formuojama silpnesniųjų žmonių sąžinė. Apsiprantama su religijos apribojimu privataus gyvenimo rate ir nebeatjaučiama baisi tuo būdu Dievui daroma neteisybė. Galų gale prieinama ir prie to, kad viskas laikoma sąžinei galima, ką valstybė, nors ir neteisingai, paskelbia galimu. O kadangi niekada negali būti neutralumo Dievo atžvilgiu, tai laicistinė valstybė neišvengiamai atsiduria religijai priešiškos valstybės vaidmenyje.
(Iš: Bernhard Haering.
Macht und Ohnmacht der Religion.)