Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

    VIENAS žymiausių Kanados laikraštininkų yra Robertas W. Keyserlingk, buvęs britų "United Press" direktorius, žurnalo "Ensign" steigėjas ir knygos "Unfinished History" autorius. Savo autobiografijoje jis pasisako esąs pabaltiečių kilmės, gimęs Petrapily 1905 metais, kai Rusijos miestų gatvėse aidėjo revoliuciniai šūviai. Tėvas buvo rusų laivyno karininkas, pirmojo pasaulinio karo metu iš rezervo pašauktas į aktyvias pareigas. Šeima tuo metu buvo išsiųsta į saugesnę vietą Japonijoje, kur busimasis laikraštininkas lankė Šv. Juozapo Kolegiją Jakohomoje. Jis buvo išaugęs liuteronų šeimoje. Jam į galvą buvo įkalta, kaip yra bloga Romos tikyba. Japonijoje jis pirmą kartą turėjo progos susitikti su katalikais ir pažinti juos iš kitos pusės.

     Tėvai pabūgo, kad Robertas nesusidomėtų katalikybe, todėl atėmę jį iš katalikų kolegijos, nusiuntė į metodistų misijonierių mokyklą. Paskiau jis persikėlė į Kiniją, kur baigė Shanghajaus masonų įsteigtą mokyklą. Nebuvo lėšų tolimesniam mokslui. Nuvykęs į Kanadą, kurį laiką dirbo miškuose, paskui buvo žvejys Britų Kolumbijos pakrantėse, susitaupė pinigo ir įstojo į Britų Kolumbijos universitetą, kurį baigė cum laude 1929 m.

     Nuo tada jis pradėjo žurnalisto karjerą. Visų pirma buvo "United Press" korespondentas Berlyne, vėliau vadovavo informacijų biurui Šveicarijoje, pagaliau 1936 m. tapo Britų "United Press" vyriausiu vedėju. 1942 m. jis tapo "United Press" direktorium. Jau 1931 m. jis buvo vedęs pabaltietę baronę von der Recke. Juodu, gyvendami West Montrealyje, išaugino šešis vaikus. Tai toki jo trumpi biografijos bruožai. Tačiau mums daugiau rūpi jo vidaus pergyvenimai bei jo pasaulėžiūros raida.

Pasaulėžiūros raida

     Robertas, priklausąs liuteronų tikybai, šv. Juozapo kolegijoje buvo atleistas nuo katalikų tikybos pamokų. Tokie moksleiviai rinkdavosi į atskirą klasę, kur jiems būdavo bendra įvairioms tikyboms dorovės pamoka. Nelankydamas tikybos pamokų, jis pasiliko ignorantas religiniuose dalykuose, nors ir neturėjo to priešiško nusistatymo prieš katalikus, kurį buvo atsinešęs iš savo namų. Vis dėlto, jis pats sako, reikėjo eilės metų, kol galutinai įsisąmonino, kad katalikybė nemoko daugelio tokių dalykų, apie kuriuos jis buvo girdėjęs.

     Baigęs universitetą, jis išplaukė į Europą praplėsti savo akiračio. Laive susipažino su vienu Pareinio gyventoju, kataliku. Atėjus sekmadieniui, tas simpatingas vokietis pamaldžiai klausydavo šv. Mišių. Tačiau Robertui krito į akis ne visai suprantamas faktas. Juodu su tuo vokietuku mėgdavo žaisti šachmatais. Tuo pačiu laivu važiavo kunigas, kuris su savo grupe daug dainuodavo. Tos dainos jiems trukdydavo susikoncentruoti prie šachmatų lentos, todėl vokietukas paleisdavo ne vieną aštresnę pastabą kunigo atžvilgiu. Robertas atkreipė dėmesį, kad toks elgesys jam nesuprantamas, kai jis čia murma prieš kunigą, čia klaupiasi ir pamaldžiai dalyvauja jo laikomose Mišiose. Tada vokietukas jam atsakė, kad reikia žinoti, jog kunigo sakramentiniai veiksmai visada turi tą pačią galią, nesvarbu, koks būtų to kunigo elgesys. Tą skirtumą reikia suprasti.

Žvalus žvilgsnis

 

     — Tas paaiškinimas, — rašo Robertas, — man staiga nušvietė kai kuriuos istorijos faktus, kuriuos, mano nuomone, katalikai turėtų žinoti. Dabar supratau, kad katalikai juos žinojo, bet juos vertino tinkamoje šviesoje, o aš pirmiau maniau, kad jie nuo katalikų slepiami, kad apie juos katalikai tegali sužinoti tik su pavojumi savo religijai. Visa tai man suteikė pirmąją nuovoką, kad Katalikų Bažnyčia nėra, kaip aš iki šiol maniau, tik žmonių bendruomenė, bet dieviškoji institucija žmonėms, ne žmonių įsteigta ir ne visiškai nuo jų priklausanti. Dabar aš nebeatsimenu nei to mano bendrakeleivio vardo, bet vis dėlto dažnai trokštu, kad jį vėl sutikčiau, nes jis, to visai nežinodamas, daug prisidėjo prie mano dabartinės laimės.

     Būdamas Berlyne 1922-1932 m., jis domėjosi politiniu, socialiniu ir kultūriniu gyvenimu. Čia jam teko pažinti kitą pabaltietį, net savo tolimą giminaitį, taip pat laikraštininką, kuris kartą labai jį nustebino, pasakydamas, kad planuoja tapti kataliku.

— Tiesa, — rašo Keyserlingk, — kad mano galvojimas apie katalikybę ir jos pažinimas jau buvo tapęs platesnis, jau buvau atsikratęs visos eilės savo klaidingų sąvokų, tačiau man atrodė visiškai bereikalinga vienam iš mūsų grupės tapti kataliku.

     O vis dėlto kalbėti apie katalikybę jam buvo įdomu. Ilgai jis su tuo laikraštininku išsėdėdavo per naktis iki ryto, įsigilinę į diskusijas, kurios kildavo, beklausinėjant tą pasiryžusį atsiversti laikraštininką apie jo pasiryžimo priežastis. Juodu abu buvo iš liuteroniškų šeimų, abudu pagal tradicijas buvo nusiteikę pasilikti ištikimi tikėjimui, taigi, turėjo daug ką bendra savo pasikalbėjimuose.

     Jo draugas priminė, kad jų protėviai maždaug prieš 600 metų iš Westfalijos persikėlė į Pabaltijį, į Kurlandijos kunigaikštystę, pildydami popiežiaus paskirtą uždavinį. Jie sukūrė Kurlandiją, pavadindami Marijos žeme. Taigi, tapdamas kataliku, jis nemeta savo tikėjimo, o tik grįžta į senąjį savo tėvų tikėjimą. Tas laikraštininkas tapo kataliku su savo žmona ir vaikais.

Kryžkelėje

     Nors Keyserlingk ir toliau pasiliko protestantu, bet tas artimo žmogaus žingsnis neliko jame be pėdsako. Ilgos diskusijos jam buvo atskleidusios naujų dalykų. Jis pradėjo daugiau skaityti, visų pirma, kad atmestų draugo argumentus, tačiau kaskart labiau jautė, kad jam vis sunkėja atmesti katalikybę. Faktinai jis jau buvo tapęs įsitikinusiu anglikonų bažnyčios nariu, protestantų bažnyčia besidomįs tik kaip laikraštininkas, dirbąs Vokietijoje, kur ėmė bręsti konfliktas tarp nacių ir įvairių bažnyčių.

     1938 metais grįžęs į Kanadą, jis pradėjo daugiau domėtis bažnytiniais dalykais ir net buvo anglikonų sinodo narys. Tačiau palaipsniui jame brendo kita kryptis. Skaitymas ištaisė daugelį klaidingų pažiūrų į katalikybę, kai jis patyrė eilę faktų, dabar išstūmusių apie katalikybę neteisingas pažiūras, atėjusias iš protestantiškų šaltinių. Iki šiol jis vis manė, kad šv. Raštas buvo tiesioginis ir nepertraukiamas Viešpaties testamentas, nieko bendra neturįs su Roma.

     —    Man buvo sakoma, — rašo jis, —    kad katalikai bijo šv. Rašto kaip velnias kryžiaus. Man buvo didžiulė staigmena, kai patyriau, jog ir tai nėra teisybė. Aš pamačiau, kad per keletą pirmųjų šimtmečių šv. Raštas nebuvo visos krikščionybės pasiekęs, kad šv. Rašto autoritetas rėmėsi Bažnyčios autoritetu. Juk Bažnyčia nusprendė, kurios šventosios knygos buvo Dievo įkvėptos.

     Kitas dalykas, kuris jam krito į akį —    tai kad įvairios krikščionių bendruomenės minėjo šventuosius. Pvz., olandų kalvinistai turėjo šv. Mykolo dieną, liuteronai ir anglikonai — Visų Šventųjų dieną. Kokiu autoritetu tie šventieji buvo priimti jų bažnyčiose? Kas juos ten iškėlė į altoriaus garbę? Ir taip išryškėjo, kad tik paskelbtos kanonizacijos prieš reformaciją buvo visuotinai priimamos.

Staiga pasidaro aišku

     —    Staiga man pasidarė aišku, — jis rašo, — jog pagrindinis skirtumas tarp katalikų ir protestantų tikybų yra tas, kad viena yra pulsuojanti nuolatiniu gyvenimu, įkvepiamu Šventosios Dvasios, o kitoje tie dalykai priimami tik iki tam tikros datos — iki reformacijos. Taigi, reformacija uždarė tą augimo laikotarpį, jo vietoj palikdama tik pasinaudojimą atminimais to, kas Dievo Apreiškimo dėka buvo įvykę Bažnyčioje.

     Laikas bėgo. Augo jų vaikai ir ėmė klausinėti įvairių dalykų, taip pat ir iš tikėjimo srities. Tėvui kaskart labiau ryškėjo protestantizmo nenuoseklumai, ir jis ėmė išsisukinėti iš tų atsakymų vaikams. Jis pradėjo bijoti, kad paaugę vaikai gali visai atmesti tikėjimą dėl jo nenuoseklumo. Kartą jis juokais prasitarė žmonai, kad tos problemos nebūtų, jeigu vaikai galėtų gauti katalikišką atsakymą. Jis buvęs labai nustebintas, kai sužinojo, kad ir žmona panašiai galvojo. Tą patį vakarą juodu nutarė plačiau šią problemą panagrinėti. Vienintelis galimas kelias dabar jiems atrodė susirasti kunigą, kuris jiems galėtų padėti tiesos ieškojime.

     Praslinko keletas mėnesių, ir jis su žmona bei penkiais vaikais buvo priimti į Katalikų Bažnyčią. Apie tai jis taip pasakoja:

     — Dabar, kai mes žinome, kas iš tikrųjų yra Bažnyčia, kyla mums tik vienas klausimas: kaip mes galėjome taip ilgai laukti, netapdami katalikais? Mūsų žygis nebuvo išplaukimas į nežinomus vandenis, bet tik atsisakymas to, kas netikra ir neišaiškinama. Gyvenimas Bažnyčioje mums įgavo tikrą ir naują prasmę. Gyvenimą dabar priimame kaip Dievo siųstą dovaną. Gyvenimas yra pasidavimas Dievo autoritetui. Kuris čia žemėje mus veda prie Savęs per Bažnyčią.