Spausdinti

ELENA VASYLIŪNIENĖ

     Šiame straipsnelyje dvasios vadovu vadinu nuolatinį nuodėmklausį, kuris padeda sielai eiti tobulinimosi keliu. Kiekvieno asmens tobulumas yra jo paties giliausias vidinis stovis, tam tikra eiga, kuri mūsų protą, valią ir jausmus koordinuoja krikščioniškos doktrinos rėmuose. Bet savęs tobulinimas, nuolatinis dvasinis brendimas yra reikalingas pagalbos ir atramos iš išorės — ši išorė paliečia mus ypač klausykloje praleistomis minutėmis.

     Vidinė atrama į nuolatinį nuodėmklausį yra ypač reikalinga, o gal ir lemianti, mūsų jaunimui. Metai, kuriuose žmogus išgyvena idealo artumą taip konkrečiai, kad atrodo, jog visas pasaulis tuoj bus pakeistas, yra labai trapūs. Yra pavojus palūžti. Jei subrendęs asmuo nusilaužo sparnus į realybę, tai jaunimas gali nueiti svetimų dievų garbinti ir priimti netinkamus idealus. Nuolatinis nuodėmklausis yra sargas, kuris įžvelgia į slapčiausius jaunuolio sielos užkampius ir gali laiku pavojų pašalinti ar nuo jo apsaugoti.

     Nenoriu ko nors mokyti ir nurodinėti, koks dvasios vadovas turėtų būti, bet noriu tik trumpai apibūdinti tuos savo sutiktus dvasios vadovus, kurie yra parėmę ir pakėlę mūsų lietuviškąjį jaunimą Lietuvos nepriklausomybės laikais. Jų vardų niekas niekur nerašė, nes jie yra įspausti į širdis tų, kurie žino, kad būti morališkai remiamam reiškia turėti tikrą paguodą iš to asmens, kuris neieško savo populiarumo. Mums dvasios vadovo amžius ar išvaizda neturėjo reikšmės. Ir jauname ir sename matėme kažką, kas yra šventa: matėme šypsnį, kuris neišnykdavo net tada, kai mus barė, matėme susikaupimą, kai meldėsi, matėme atmintį, kuria stebėjomės. Buvo didokas mūsų būrelis, kuris prie tos pačios klausyklos ir tomis pačiomis dienomis glausdavosi.

     Mums buvo reikšminga nuodėmklausio atmintis. Jis atsimindavo mūsų sielos stovį, todėl išpažintys būdavo lengvos, nereikėdavo daug aiškintis ir pasakoti. Jis visuomet atkreipdavo dėmesį į mūsų pagrindinę nuodėmę, kurią stengėmės nugalėti ir uždengti gerais darbais. Gal jos visiškai ir nenugalėdavome, bet taip giliai uždengdavome gerais darbais, kad toje vietoje, kur būdavo nuodėmė, iškildavo graži dorybė. Iš staigaus ir užsigaunančio charakterio išaugdavo nusižeminusi ir miela mergaitė. Ir aplinka stebėjosi tuo pasikeitimu. Štai tikras nustebusios mokytojos klausimas: "Kaip Erida, nuolatinė pletkų deivė ir nenuorama, virto klasės pažiba?" Tas vardas viešai jai buvo nuimtas. Mokytoja tuoj būtų viską supratusi, jei būtų mačiusi sąžinės sąskaitos rožantėlį, prisegtą prie tos mergaitės uniformos apikaklės. Jo karoliukai nusvirdavo žemyn, kai Erida pakeldavo "pragarą" klasėje. Bet jis, kurs sėdėjo klausyklos prieblandoje, žinojo, kiek ir kada tie netobulumai pasikartodavo ir kaip jų skaičius kilo ar krito.

     Tas žmogus, klausyklos sienų paslėptas, nežiūrėjo tragiškai į mūsų nuodėmes. Jis kantriai išklausydavo visų istorijų, kurias jaunimas noriai pasakoja, kartais tokiu būdu nuslėpdamas tikrąją "bėdą". Po to eidavo klausimai. Jie buvo tokie įdomūs ir taip degino jaunųjų širdis, kad atrodė, jog širdis turėtų sprogti nuo tos analizės. Ir kai pagaliau išplaukdavo viešumon kažkas nauja, tapdavo lyg šviesiau. Šiandien sakyčiau, kad dvasios vadovas turi būti geras psichologas, gerai susipažinęs su psichoanalize, bet tada jaunoms galvoms tai buvo kažkas nepaprasta. Ištraukęs "didelę" nuodėmę, nuodėmklausis ir penitentas prieidavo išvados, kad ji nėra jau tokia didelė, tik reikėtų jos augimą apkarpyti ir sustabdyti.

     Dažnai jaunimas paklausia: "Kam gi dažnai eiti išpažinties, jei nuodėmės vis tos pačios, vis visuomet kartojasi?" Bet kam gi maudytis, jei paskui vėl išsitepama? Mums tada buvo sunku suderinti mintį, kad juo labiau esi murzinas, juo dažniau turi praustis. Šią mintį suprasti palengvindavo ta aplinkybė, kad dažnoji išpažintis nebūdavo nuobodi rutina, bet įdomus pokalbis. Kiekvieną kartą jaunoji siela atrasdavo ką valyti ir taisyti iš naujo, nė kiek nenusimindama, kad taisyti vis dar reikia.

     Nuolatinio nuodėmklausio darbą papildydavo jo nurodoma literatūra. Nuo apologetinio turinio knygų iki romanų, kiekvienam pagal jo pajėgumą buvo duodamos "porcijos" dvasios penui pasaldinti. Skaitė, kas jas mėgo, skaitė, kas nemėgo, tuo būdu įprasdami į dvasinį skaitymą. Patikėkite, kaip sunku yra kasdien skaityti iš šv. Tomo Kempiečio, ar iš Pečkauskaitės, ar iš Foersterio.

     Dvasios vadovas sprendė "svarbias" jaunimo problemas. Čia buvo šokių klausimas, berniukų ir mergaičių draugystės ir meilės problemos, iki susižiedavimo, vedybų ar pašaukimo klausimo sprendimo. Po kiekvienų šokių buvo patariama kitą dieną eiti šv. Komunijos. Patardavo taip elgtis šokių metu, kad kitą dieną galėtum priimti Švenčiausiąjį be išpažinties. Apie tai patardavo galvoti šokių metu. Modernioji psichologija tai pavadintų "priešsąmonės" mintimi, kuri yra taip reikšminga mūsų psichikai apsispręsti už vienokį ar kitokį veiksmą. Mums patikdavo tas gerojo tėvelio rūpestis, kad mūsų sielos nesusiteptų.

     Dvasios vadovas niekados su kuo nors labiau nesusidraugaudavo, jam visi buvo lygūs. Jo durys visuomet ir visiems buvo atviros. Tie nuoširdūs pasikalbėjimai buvo taip brangūs jaunoms sieloms. Jaunimas yra užsidaręs: jis sunkiai pasisako savo intymiausias problemas, nes jaučia, kad suaugusieji jo nesupranta. Bet jeigu atsiranda, kas sugeba jaunimą suprasti, tam atsidaro jaunos sielos ir nori kalbėti bei viską išsipasakoti. Bet reikia tokio, kurs kantriai klausytų ir nenuobodžiautų, nes jeigu jam nebūtų įdomu, jaunimo lūpos vėl susičiauptų.

     Jaunimas nori matyti savo dvasios vadovą tobulą, gražų vidiniu grožiu, kitokį negu visi kiti. Užtenka mažo vėjelio pūstelėjimo, netinkamo žodžio iš jo lūpų, nekorektiško elgesio ar netaktiško atsiliepimo apie kitus — ir jaunimas nusisuka. Jaunimą ypač įžeidžia antipatijos jausmai iš dvasios vadovo pusės: blogai, jei tėvelis kurio nors nemyli. Meilės visi yra ištroškę, o jaunimas labiausiai.

Smaližiai ir smaguriautojai, kaip ir visi maži vaikai...

 

     REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Autorė ypač norėjo čia pabrėžti reikalą turėti nuolatinį nuodėmklausį. Tai reiškia, stengtis visuomet eiti išpažinties pas tą patį kunigą. Pamažu jis penitentą pažins ir supras. Lietuviai to labai nemėgsta, jie visuomet stengiasi eiti išpažinties vis pas kitą, mažiau pažįstamą kunigą. Kitose šalyse yra labai įprasta eiti išpažinties pas tą patį kunigą, kuriam yra labai gerai pažįstama penitento sąžinė, jo charakteris ir gyvenimo būdas. Tada išpažintis tampa ne tik nuodėmių atleidimas, bet ir nuolatinis dvasinis vadovavimas bei žmogaus tobulinimas. Tokios išpažintys nebūna šabloniškos ir nuobodžios, nes kiekvieną kartą yra paliečiami tie sielos užkampiai, kuriems prityrusio dvasios vadovo pagalba yra labiausiai reikalinga. Kiekvieną kartą dvasinis gyvenimas įgauna naujos energijos, nurodomi nauji kovos motyvai ir nauji metodai. Jaunimas mano, kad būtų sunkiau eiti išpažinties pas pažįstamą kunigą. Bet jeigu tą nepagrįstą baimę ir įsivaizduotą gėdą nugalėtų, sekdamas šio straipsnio patarimus, tai tuoj įsitikintų, kad tokios išpažintys yra daug lengvesnės ir įdomesnės. Tada išpažintis nebūtų tik įprotis ir rutina, bet nuolatinis sielos tobulinimas. Dažnai nusiskundžiama, kad nėra kunigų, kurie penitentą suprastų, atjaustų ir duotų nuoširdžių patarimų. Dažniausiai taip būna tik dėl to, kad kunigas penitento nepažįsta, nes iš vienos trumpos išpažinties sunku įsigilinti į jo sąžinę. Tokiais atvejais kunigas paprastai būna oficialus, sausas ir šaltas. Tik tada galima tikėtis tėviško supratimo ir patarimo, jei kunigui visi penitento sielos niuansai bus žinomi.