Spausdinti

PRANAS JOGA

     GYVENIME labai dažnai tenka girdėti nusiskundimų, jog šis ar anas žmogus yra beširdis. Kai kas pasako, jog be sąžinės. Kiek rečiau girdime, kad vienas ar kitas yra teisingos sąžinės žmogus. Trumpai tariant, sąžinės sąvoka yra labai dažnai vartojama. Kas yra sąžinė?

     Kiekvienas iš mūsų savyje turime vidujinį balsą, kuris su tikru autoritetu daro sprendimus apie mūsų veiksmų gerumą arba blogumą. Vidujinis sprendimas sutinka su mūsų veiksmais arba jiems priešinasi. Mumyse glūdįs balsas nėra koks nors baimės atgarsis ar kokio nors socialinio auklėjimo pasekmė. Taip pat mūsų vidujinis balsas nėra tiesioginis Dievo balsas, nes paskiri individai daro skirtingus moralinius sprendimus. Todėl būtų klaidinga galvoti, jog Dievas tiesioginiai Jonui pašnibždėjo vienaip ir Petrui kitaip toje pačioje situacijoje. Sąžinė nėra ir kokia mūsų šešta juslė, kuri padeda suvokti, kas teisinga ar klaidnga. Pagaliau, sąžinė nėra panaši nei į išmintį, valią, atmintį ar vaizduotę.

     Kas gi pagaliau yra sąžinė? Katalikų mokslas sako, jog sąžinė yra vienas iš mūsų proto veiksmų. Mes nuolat darome įvairius sprendimus apie orą, sveikatą, darbą, namus, politiką ir kitus aplinkos dalykus. Kai kurie mūsų sprendimai yra paprastos nuomonės pareiškimai, kurie gali būti klaidingi arba teisingi. Jei, pavyzdžiui, aš teigčiau, jog Čikaga yra švariausias miestas JAV, tai būtų tik mano nuomonės pareiškimas. Sprendimai, kurie liečia mūsų planuojamus arba atliktus darbus, paprastai vadinami praktiniais sprendimais, sakysime, aš nusprendžiau vykti gyventi į Kaliforniją, nes tenai klimatas malonesnis.

     Praktiniai sprendimai vartojami moralinio gyvenimo srityje. Pavyzdžiui, mano kaimynas turi šunį, kuris dažnai bėgioja po mano daržą ir pridaro žalos. Kadangi nei šuo, nei kaimynas nereaguoja į mano įspėjimus, tai kyla manyje pyktis eiti pas kaimyną ir stukt eiti jam į tarpuragį. Tačiau aš žinau, jog žmogaus užmušimas ar sužalojimas yra blogas veiksmas, todėl aš neprivalau mušti kaimyno. Šis sprendimas pasiektas palyginimo būdu, kai mano planuojamas tapo sugretintas su bendraisiais dorovės dėsniais.

     Bendrieji moralės dėsniai sužinomi panašiai kaip ir fizikos dėsniai: stebėjimu, patirtimi ir palyginimu. Kai kurie dorovės dėsniai yra aiškūs kaip pagrindiniai skaičiavimo principai. Visi mes žinome, jog reikia daryti gera ir vengti blogio, gerbti tėvus ir globėjus, auklėti vaikus, mokėti skolas, kalbėti tiesą, būti drąsiu ir išmintingu. Šie visi dalykai yra tokie paprasti ir aiškūs, kad visi žmonės visais laikais juos pripažino. Prigimtieji moralės dėsniai yra įsišakniję mūsų prigimtyje. Tačiau yra visa eilė moralės dėsnių, kurie reikalauja gilaus mūsų galvojimo, iki pajėgiame juos suvokti. Aukštesnioji mūsų prigimtis yra trukdoma žemesniosios prigimties jausmų, aistrų ir egoizmo. Įvairios mokslo teorijos trukdo mūsų galvojimą ir apsunkina sprendimus. Kai susiduriame su tokiais klausimais kaip skyrybos, gimimų kontrolė, savižudybė, norint išvengti skausmingos ir nepagydomos ligos, tada reikia gilios išminties norint padaryti teisingus sprendimus.

     Prigimtieji įstatymai yra tik dalis dieviškojo moralės mokslo. Dievas mus pašaukė aukštesniam gyvenimui negu šios žemės — gyvenimui danguje. Vienu protavimu negalime suvokti, kokias pareigas uždeda aukštesnis pašaukimas. Ar aš turiu krikštytis, kam aš privalau išpažinti savo nuodėmes: kunigui ar tiesioginiai Dievui ir panašūs klausimai gali būti atsakyti tik paties Dievo. Materialinio pasaulio įstatymai, kaip nesvarbūs, palikti mums patiems surasti. Tačiau dvasinio pasaulio įstatymai, kurių išpildymas ar sulaužymas reiškia amžinąjį džiaugsmą arba pasmerkimą, paties Dievo buvo palikti tinkama forma. Tuo tikslu Jis kalbėjo Mozei ir pranašams. Jis siuntė savo vienatinį Sūnų į šį pasaulį. Jis įsteigė Bažnyčią, kuri rūpinasi teisingu moralinių dėsnių aiškinimu bei jų paskleidimu visame pasaulyje. Bažnyčios perduodamus Dievo įstatymus mūsų sąžinė priima.

     Todėl svarbu turėti jautrią ir teisingą sąžinę, kad dorovės dėsniai rastų tinkamą vietą mūsų gyvenime.

     Sąžinės ugdymas yra vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių. Gyvenime dažnai tenka daryti sprendimus įvairiausiose padėtyse ir nevisada būna laiko svarstymams ir galvojimui. Kiekvienas iš mūsų privalome daryti sprendimus pagal savo sąžinę, nes Dievas teis pagal jos sprendimus. Jei sprendimas padarytas pagal sąžinės balsą, tada nesvarbu prie kokių išvadų privestų vėlesni svarstymai. Veiksmo gerumas ar blogumas priklauso nuo dabartinio sprendimo, bet ne nuo vėlesnio apgalvojimo. Sąžinė ugdoma šeimoje, mokykloje, bažnyčioje. Yra idealu išsiugdyti tvirtą sąžinę, kuri gali daryti sprendimą apie veiksmo gerumą be jokių abejojimų ir rezervų. Veiksmas sutinka arba nesutinka su sąžinės sprendimu. Pavyzdžiui, kas nors kviečia mane anksti sekmadienio rytą važiuoti žvejoti, ir todėl aš negalėsiu išklausyti Šv. Mišių. Apsvarstęs visas galimybes, randu, kad čia nėra pakankamo pateisinimo. Mano sąžinė sako, jog apleidimas sekmadienio pareigos yra sunkus nusikaltimas, todėl aš privalau atsisakyti žvejojimo, kad galėčiau dalyvauti Šv. Mišių aukoje.

     Sąžinė kartais gali būti tvirta, bet klaidingai išauklėta. Tokiu atveju, jei aš būsiu įsitikinęs, kad savo melu galėsiu padėti kaimynui ir tuo padarysiu gerą darbą, privalau elgtis pagal savo sąžinę. Pats veiksmas formaliai yra blogas, bet man nėra nusikaltimo, kadangi elgiuosi pagal savo sąžinę. Kitu atveju, užsimiršęs kokia yra diena, valgau mėsą galvodamas, jog yra pasninkas. Šiuo atveju bus nusikaltimas nors ir nebūtų pasninko, nes valgydamas mėsą elgiuosi prieš savo sąžinės balsą. Jei susidaro sąlygos, ka-

Šie naminiai gyvuliukai paprastai nėra laikomi didelėje pagarboje. Kartais ir žmogus, norint jį ižeisti ir pažeminti, pavadinamas jų vardu. Tačiau pasaulis būtu daug laimingesnis ir gražesnis, jeigu žmonės iš šių gyvuliuku pasimokytų paties Tvėrėjo jiems įdiegto ramumo ir paprastumo.   

da negalima išpildyti įstatymo, tada nenusikalstama, nors ir galvojama, kad sunkiai nusidedama. Kaip pavyzdį galima paminėti karo belaisvius.

     Žmogus, kuris abejoja kokiu nors įstatymu, neprivalo daryti veiksmo, nes tada būtų lygu prielaidai, jog šis veiksmas gali būti prieš Dievo įstatymus, bet aš vis tiek jį darysiu. Tokiu atveju nusikalstama, nors ir nebūtų peržengiamas įstatymas. Sakysime, medžiotojas mato krūmuose kažką judant, bet nėra tikras, ar tenai yra žmogus ar gyvulys. Šauna ir užmuša, padarydamas nužudymo nusikaltimą, nors tenai buvo tiktai gyvulys. Iš kitos pusės, jei kas važiuodamas automobiliu ir naudodamas visas atsargumo priemones, užmuša žmogų, nepadaro nusikaltimo, nors jis būtų galvojęs, kad važiuodamas gali užmušti. Tačiau bus sunkus nusikaltimas, jei kas tai padarytų per apsileidimą arba tyčiomis.

     Sąžinė gali būti nuėjusi į kraštutinumus. Sąžinė gali būti nejautri. Tokiu atveju žmogus neskaito nusikaltimu to, kas yra nusikaltimas, arba skaito tik lengvomis nuodėmėmis tai, kas yra sunkios nuodėmės. Žmogus, turįs nejautrią sąžinę, privalo būti budrus, nors ir mažuose abejojimuose. Kada žmogus nežino, jog jo sąžinė nejautri, tada jis nepadaro nusikaltimo. Tačiau žinodamas, jei nesistengia savo sąžinę padaryti jautresne, nusideda, nors ir daro sprendimus pagal savo sąžinę. Iš kitos pusės, sąžinė gali būti labai skrupulinga. Toks žmogus labai dažnai abejoja, įžiūri sunkią nuodėmę tenai, kur jos nėra, niekad nėra tikras, ar jo išpažintis yra gera. Skrupuliškumas dažniausiai pareina iš liguistumo, fizinių ir dvasinių susirgimų. Toks žmogus privalo gydytis nuo trūkumų ir stengtis savo sąžinę pataisyti labiau pasitikėdamas Dievu.

     Kiekvienas mūsų susiduriame su problema, kai tenka daryti sprendimus, kada abejojama vieno ar kito įstatymo buvimu bei jo galiojimu esamose aplinkybėse. Tuo reikalu istorijos bėgyje yra buvę visa eilė mokslo sistemų. Vienos iš jų šiandien Bažnyčios pasmerktos, kitos dar naudojamos. Viena tokių naudojamų yra probabilizmas, kiuris atsirado šešioliktame šimtmetyje. Probabilizmas moko, kad, abejojant įstatymu, reikia sekti paremtą nuomonę, kuri sugestionuoja laisvę. Paremta nuomonė yra ta, kai turima pakankamai argumentų įtikinti protingam žmogui, bet gali būti ir kito argumentai lygiai tokie pat geri. Pasitaiko situacijų, kur nežinoma, ar tam tikras įstatymas yra ir ar jis galioja esamose sąlygose. Pavyzdžiui, keliautojas, nežinodamas kokioje valstybėje jis yra, lenkia sustojusį mokyklos autobusą. Čia keliautojas abejoja, ar ši valstybė turi įstatymą, reikalaujantį sustoti, kai išleidžiami vaikai. Tas pats keleivis žino, kad tam tikra valstybė turi įstatymą, leidžiantį važiavimo greitį 50 mylių per valandą, bet jis nėra tikras, ar jau įvažiavo į tą valstybę. Šiuo atveju turime įstatymą, bet nežinome, ar jis galioja esamoje padėtyje. Kada įstatymu abejojama, tai reikia pasistengti išsiaiškinti visus neaiškumus. Tik po tiesos ieškojimo, jei dar būna abejojimų kuriuo nors įstatymu, tada galima naudoti probabilizmą. Naudojant probabilizmą, rizikuojama sulaužyti įstatymą, kuris gal neegzistuoja, bet tuo nepadaroma žalos kitam.

     Kad būtų aiškiau, kada galima vartoti probabilizmą, duosime keletą pavyzdžių. Pasninko dieną valgykloje nusiperku daržovių sriubos, kuri atrodo su mėsa, bet negalima tikrai pasakyti. Kadangi bendrai valgyklos stengiasi sutaupyti, naudojant galimai mažiau mėsos, todėl galima prielaida, kad sriuboje nėra mėsos. Arba šventadienį, kada atnašaujamos Šv. Mišios vakare, pasižiūriu, jog dar pusketvirtos valandos laiko iki pamaldų, todėl galima valgyti. Po ilgesnio laiko pastebiu, kad laikrodis sustojęs ir teberado tą patį laiką kaip ir prieš valgant. Neaišku, ar dar buvo trys valandos prieš Šv. Mišias ar ne. Galėjo būti ir galėjo nebūti. Šiuo atveju, naudojant probabilizmo teoriją, galima priimt Šv. Komuniją, nors yra trijų valandų pasninko reikalavimas.

     Keletas pavyzdžių, kada negalima naudoti probabilizmo. Tik gimęs kūdikis atrodo labai silpnas. Sesuo nusprendžia pakrikštyti pirmu po ranka pasitaikiusiu skysčiu, kuris yra abejotinas, nežinia, ar tai tikrai vanduo. Šiuo atveju probabilizmas neleidžiamas, kadangi sesuo gali lengvai gauti vandens, ir kūdikio krikštas yra svarbus jo amžinajam gyvenimui. Kitas atvejis — gydytojas svarsto panaudoti nežinomus vaistus, kurie ligoniui gali padėti, bet taip pat gali nužudyti. Vartojimas negalimas, nes susidaro pavojus žmogaus gyvybei.

     Susumuojant peršasi išvada, jog žmogus privalo savo gyvenimą taip tvarkyti, kad kiekvienu atveju savo veiksmuose galėtų pasakyti: "Viešpatie, darau pagal savo sąžinę, nes žinau, kad pagal ją būsiu teisiamas, kai reikės duoti man savo apyskaitą."