ALFONSAS GRAUSLYS

(Šventųjų kančios)

     KAD TARP kančios ir šventumo yra tam tikras ryšys, užtenka tik pasklaidyti Naująjį Testamentą. Be kančios priėmimo ir įjungimo į savo gyvenimą, neįmanoma net būti paprastu krikščioniu. Ar prisiminsime Viešpaties reikalaujamą "kasdieninio savo kryžiaus nešimą" (Luk. 9, 23), ar įpareigojimą "nekęsti savo gyvybės šiame pasaulyje" (Jon. 12, 25), ar pagaliau įspėjimą, kad "ankšti vartai ir siauras kelias, kurs veda į gyvenimą" (Mat. 7, 14) — visa tai primena, kad be pasiaukojimų, atsižadėjimų, vargo ir kančios Dievas nelaimimas.

     To dar neužtenka. Dvasinio gyvenimo mokytojai ir gyvenimo stebėjimas rodo, kad aukštesnis kieno nors šventumo ir susijungimo su Dievu laipsnis įneša į to žmogaus gyvenimą daugiau kančios. O taip pat į tą šventumo laipsnį žmogus aukščiau palipa, kai turi progos daugiau kentėti. Čia pasitvirtina teisingas G. Bernanos pastebėjimas, kad "Viešpats Kristus privilegijuotas kančias siunčia savo karalystės didiesiems, o mažesniems tik rūpesčius ir pažeminimus".

     Tas pirmąsias mintis čia rašydamas, negaliu nepajusti ir nereaguoti į kai kurių dvasinį gyvenimą mažiau pažįstančių skaitytojų nustebimą. Prisiskaitę ne visada pakankamai kritiškai parašytų šventųjų gyvenimų, kuriuose vaizduojami šventieji paskendę dvasinio gyvenimo džiaugsmuose, o ir patys nekartą dvasinio gyvenimo pratybų proga džiaugsmą išgyvenę, čia skelbiamo glaudaus ryšio tarp šventumo ir kančios jie nenorės priimti. Plačiau į tą jų suabejojimą čia neatsakinėdamas, vis dėlto turiu stipriai pabrėžti dvi tiesas: 1) dvasinio gyvenimo pradžioje Dievas tas sielas, kurios dar nėra išėjusios iš dvasinės vaikystės tarpsnio, tikrai panardo dvasinio gyvenimo saldybėje, kad jas prie savęs patrauktų, bet vėliau, joms dvasiniai subrendus, jau pradeda jas maitinti maistingesne kančios duona; 2) šventųjų gyvenime yra daugiau kančios negu kitų žmonių gyvenime, tik dar yra toks skirtumas, kad tai kančiai pakelti jie gauna daugiau malonės negu eiliniai tikintieji. Ir čia tinka prisiminti Viešpaties žodžiai, kai Jis sako: "mano jungas saldus ir mano našta lengva" (Mat. 11, 30). Nors saldus, bet vis dėlto jungas, nors lengva, bet vis dėlto našta.

     Kad tarp kančios ir šventumo yra ryšys, tai patvirtina ir šiaip eilinio krikščionio gyvenimo ir krikščionybės jam statomų reikalavimų pažinimas. Jau ir tas pagrindinis reikalavimas, kad kovotum su visa tuo, kas gali nuvesti į sunkią nuodėmę, ir kad nuolat budėtum, nenorėdamas prarasti Dievo malonės, taip įtempia nervus, vargina ir kankina, kad atrodo, jog tai yra sunkus plaukimas prieš srovę. Toji srovė tai yra gimtosios nuodėmės paveldėjimas, nuolat mūsų asmeninių nuodėmių pasunkinamas. Dėl to mes esame egoistai, nusikreipę nuo Dievo ir atsikreipę į save, labiau palinkę į pikta negu į gera, per daug linkę į malonumus. Tai vis tos, anot teologų, prigimties žaizdos, kurias reikia gydyti, kad neprarastume Dievo. Nors krikšto malonė ir duoda dvasinės sveikatos, nors tas žaizdas apgydo, tačiau, su Dievo malone nebendradarbiaujant, jos gali vėl atsiverti. Tad reikia nuolatinės kovos ir nuolatinio budėjimo, kad malonė viršytų prigimtį. Visa tai be kančios neįmanoma. Nuodėmės sukeltą prigimtyje netvarką tik nusigalėjimas ir netvarkingų palinkimų apmarinimas, t. y. kančia, pagydo. Tad nekalbant apie aukštesnio šventumo siekimą, jau pačiame žemiausiame krikščionybės laipsnyje išsilaikymas be kančios yra neįmanomas. Tačiau reikia pridėti, kad šita kančia žmogus išvengia kitos, nepalyginamai labiau žmogaus gyvenimą nuodijančios — nuodėmės kančios. Kad tokia kančia, nežiūrint visų nuodėmės "malonumų", tikrai egzistuoja, užtenka tik atviresnėm akim stebėti gyvenimą.

     Susirūpinus gilesniu gyvenimo įprasminimu ir aukštesniu šventumu, neišvengiamai tenka ir daugiau kančios patirti. Jau tam ilgesiui atsirandant ir nepasitenkinimui savo esama padėtimi didėjant bei sąžinės jautrumui augant, žmogus pradeda vis labiau matyti, kaip viskas jo gyvenime užteršta, kaip jis toli nuo Dievo, kaip daug apsivalymo jam reikia. Jis vis labiau pradeda suprasti pačią didžiąją ir esmingiausiąją savo gyvenimo netvarką, t. y., kad jo visų minčių, troškimų ir veiksmų tikslas yra jis pats, o ne Dievas, kuriam jis yra skirtas. Jis pamato, kad ne Dievą, o save jis garbina; pamato, kad net ir dvasinių pratybų metu ne Dievo, o savęs ieško, nes dvasinių malonumų trokšta. Čia paaiškėja, kaip netobula yra žmogaus prigimtis.

     Žmogus pradeda matyti, kad visos jo dvasinės galios: vaizduotė, protas, valia — yra užterštos ir reikalingos valymo. Vaizduotė blaškosi, neleisdama susitelkti prie esmingiausių dalykų ir visokias nuodėmes piešdama patraukliom spalvom ir buvusių nuodėmių vaizdus atkartodama. Protas skęsta daiktuose ir tvariniuose, tik apie juos mąstydamas ir jų priežastį pamiršdamas. Protas duodasi prietarų ir aistrų aptemdomas ir suklaidinamas; jis kyla į puikybę, didžiuodamasis tuo, ką pasiekia, ir nenori matyti mus supančių paslapčių, kad nereikėtų nusižeminti. Jis per daug pasitiki savo sprendimais ir išdidžiai atmeta kitų pastabas bei kritiką. Valia visuomet siekia savo norų ir savo nusistatymo įvykdymo, visai nekreipdama dėmesio ir savęs neklausdama, kur yra Dievo valia. Tingėjimo apimta ji nerodo pastangų dorybei ir dvasiniam gyvenimui ugdyti. Ji vengia kovoti prieš prigimties netvarkingumą, išglebusiai pasiduodama nuodėmės srovei nešti.

     Nenuostabu, kad dvasiniam gyvenimui atbudusi siela, matydama tą visų jos galių nešvarumą, įstoja į pirmąjį dvasinio gyvenimo tarpsnį, asketų vadinamą apsivalymo keliu. Ji įsitempia, budėdama, pavojingų aplinkybių vengdama, kovodama, Dievo malonės priemonėmis save stiprindama, kad tik greičiau apsivalytų. Ji žino, kad, einant šiuo keliu, gal Dievo malonė ją pakels į antrąjį dvasinio gyvenimo tarpsnį — apšvietimo kelią. Šis aktyvus savęs valymas, nuolatinis piktžolių ravėjimas ir kasdieninis savo prigimties kryžiavimas yra tikra kančia.

Kuklumo ir baikštumo simbolis.

 

     Tačiau nors ir kažin kaip žmogus bandytų apsivalyti, jis vis labiau matys, kaip didelis yra tas žmogaus dvasios nešvarumas. Jis įsitikins, kad aktyvaus valymosi nepakanka pasiekti dvasinį švarumą. Tobulumo siekiančioms sieloms ir pats Dievas ateina į pagalbą, siųsdamas joms ypatingas kančias, kurios jas dar labiau apvalo, apšviečia. Dievo meilę padidina ir jau čia žemėje paruošia tampriam susijungimui su Dievu. Tasai apvalymas yra vadinamas pasyviu, nes siela pasilieka neveikli, kenčianti, o visa iniciatyva eina iš Dievo. Šis pasyvus apvalymas, kuris susideda iš dviejų laipsnių, mistikų kalboje yra vadinamas tamsia jausmų ir dvasios naktimi. Šių naktų metu, kurias išgyvena aukšto šventumo sielos, išsipildo Viešpaties žodžiai kelyje į Getsemanės daržą, kančios išvakarėse ištarti: "Kiekvieną vynmedžio šakelę, kuri neša vaisiaus, jis apvalo, kad neštų daugiau vaisiaus" (Jon. 15, 2).

     Tų naktų metu šventos sielos kartais ištisais metų metais kenčia baisias dvasios ir net fizines kančias, tikrą skaistyklą žemėje, ir tuo būdu nušvarintos įžengia į antrąjį, o vėliau ir į trečiąjį apšvietimo ir susijungimo ke-lią, pasiekdamos aukščiausią žemėje galimo šventumo ir Dievo artumo laipsnį.

Žirgas, dainose apdainuotas, primena lietuviui kilnią ir ištikimą draugystę.

 

     Tos kančios, kurias iškenčia šios išrinktos sielos, yra įvairios. Tas kančias kartais atskleidžia gerai parašyti šventųjų gyvenimai. Tačiau yra vienas kitas tų kančių bruožas, kurį visų didžiųjųjų šventųjų gyvenimuose sutinkame. Jausmų apsivalymo naktyje Dievas atima visą dvasinį ir bet kurį žemišką džiaugsmą bei paguodą, kadaise taip gausiai iš Dievo artumo pajustą. Siela panardinama į dvasinę sausrą. Tada žmogus jaučiasi, anot vienos karmelitės, lyg sielos netekęs... Tos rūšies kančių reikia, kad žmogus savo santykiuose su Dievu išsilaisvintų iš savęs ir ieškotų ne savęs, ne kokių nors dvasinių malonumų, bet vien tik Dievo. Reikia tos valomosios kančios, kad žmogus, pasijutęs nieko negalįs ir bejėgis, prieš kitus nesididžiuotų. Tos kančios reikia, kad jis, iš žmonių paguodos nesulaukdamas, suprastų, kad nėra prasmės savo širdį prie ko nors šioje žemėje pririšti, kad ją tik vienam Dievui reikia paskirti. Tos kančios reikia, kad žmogus, visų natūralių atramos taškų netekęs ir jų trapumą pažinęs, vien tik iš Dievo visko tikėtųsi.

     Tame sausros stovyje siela išgyvena visą dvasios kartumą be jokio pasaldinimo; ji eina dvasios tyrais, jokio augalo nei gaivinančio šaltinio nerasdama. Ji pradeda jausti, tartum būtų Dievo apleista. Tas Dievo apleidimo jausmas yra antrosios apsivalymo nakties didžioji kančia. Siela pasijunta visai vieniša. Ji paragauja gėrimo iš tos taurės, iš kurios gėrė Išganytojas, kai ant kryžiaus būdamas pačiais tragiškiausiais savo gyvenimo žodžiais nusiskundė: "Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai!" (Mat. 27, 46). Siela, netekusi Dievo globos pajautimo, apsivalo nuo bet kokio savęs vertinimo. Ji pajunta, kad ji yra niekas, kad vienintelė vertybė yra tik Dievas. Tokiais apvalymais siela tampa paruošta Dievo artumui.

     Tas naktis lydi ir kiti dideli dvasios skausmai — savo begalinio nuodėmingumo ir nevertumo supratimas, nekartą susijungiąs su besiveržiančiais desperacijos jausmais, kai siela jaučiasi verta tik amžino pasmerkimo. Nekartą siela junta baisių skausmų dėl pasaulyje daromų nuodėmių ir tartum dalyvauja Kristaus Alyvų daržo agonijoje. Kartais tokias sielas ištisais metais apima sunkiausi tikėjimo abejojimai, beveik netikėjimas, jas pradeda varginti aštriausios pagundos prieš skaistybę, jos pradeda kentėti be galo didelius skrupulus, tą liguistą sąžinės stovį, kai negalima atskirti, ar pagundoms pritarti ar ne, kai nuolatinė baimė terorizuoja sąžinę, ar tik nesama sunkioje nuodėmėje ir pasmerkimo stovyje. Ir reikia neužmiršti, kad visa tai kenčia tos sielos, kurios savo heroiškumu įrodo tikėjimą, kurios visą gyvenimą nebuvo nusikaltusios skaistybės dorybei, kurios visados gyveno pašvenčiamoje Dievo malonėje!

     Ta visa kančių suma dar padidėja, kai tokia siela negali rasti tokio išpažinties klausytojo ir dvasios vadovo, kurs visą tą stovį įstengtų suprasti. Dažnai kitiems visa tai atrodo pajuokos verta nesuprantamybė. Tad tas nesuprastas sielas dažnai apima didelis liūdesys. Visa tai prisiminus, labai teisingai skamba Kierkegaardo žodžiai: "Būti Dievo mylimu ir Dievą mylėti — tai kančia" (Journal). Iš tikrųjų nėra lengva toms sieloms, kurios yra Dievo šaukiamos į dvasios aukštybes. Nėra lengva, anot šv. Povilo, "nusivilkti nuo savęs senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti nauju" (Kolos. 3, 9-10). Juk tas senasis žmogus gimtosios nuodėmės paveldėjimu ir savo asmeninėm nuodėmėm tūkstančiais šaknų yra įaugęs į tą Dievo dvasiai svetimą pasaulį. Be skausmų ir kančios tos šaknys neišraunamos, o be to išrovimo dvasia negali prie Dievo pakilti. "O mano Viešpatie ir mano Dieve, kokiais skausmais kankini savo draugus!" — sako šv. Teresė —, "o tačiau kas yra tos visos kančios, palyginus su malonėmis, kuriomis po to pripildai sielas? Yra teisinga, kad tai, kas yra vertinga, daug kainuotų" (Sielos pilis). Štai tų Dievo siunčiamų slaptingų kančių prasmė! Todėl jei Dievas iš kurio nors reikalauja daugiau, siunčia daugiau bandymų, tai yra įrodymas, kad Jis nori daugiau tai sielai duoti. Taip pat negalima įsigyti reikalingų šventumui dorybių, jei neturėsime aplinkybių jas heroiškai praktikuoti, t. y. kentėti.

     Jei žvelgiame į šventųjų gyvenimus, tai pastebime, kad labai dažnai jų visas gyvenimas buvo pilnas nepasisekimų ir net fizinių kančių. Dieviškasis Skulptorius iš jų beformės prigimties savo kaltu kalė šventojo gyvenimo menišką formą. Norint pavaizduoti tų žodžių teisingumą, čia galima paminėti šv. Teresės ir šv. Alfonso de Liguori gyvenimus.

     Šv. Teresė (1515-1582), didžioji karmelitų ordino reformatorė, viena pačių didžiųjų mistikių, visą gyvenimą kentėjo labai sunkias kančias. Jau 19 metų būdama, apserga sunkia liga. Kai įstoja pas karmelites, toji liga neleidžia jai pasilikti vienuolyne. Keista, nesuprantama liga, pasireiškianti nuolatiniu karščiu, dideliais viso kūno skausmais ir alpimais. Kartą net keturias dienas ji išbuvo nustojusi sąmonės. Jau buvo ruošiamos laidotuvės, nes laikė ją mirusia. Tų keturių dienų laikotarpyje ji išgyveno nuostabiau-sią pragaro viziją. Tos vizijos metu ji jautė baisias fizines kančias, dvasios agoniją ir tokio laipsnio desperaciją, kad savo raštuose sako, jog negalinti apie tas kančias duoti net mažiausio supratimo tiems, kurie jų neišgyveno, ir kad visos kitos kančios blanksta prieš jas. Įstojus vėl į vienuolyną, ji per dvidešimt metų yra kankinama visokių fizinių ir dvasinių kančių. Jos užsimota tais laikais nustojusio savo pirmykščio griežtumo ir dvasingumo karmelitų ordino reforma pareikalauja iš jos naujų kančių. Reformos priešai ją puola, viršininkai persekioja. Ji skundžiasi inkvizicijai, apvažinėja visą Ispaniją, steigdama naujus vienuolynus. Kiekvienas jos įsteigtas vienuolynas buvo palaistytas jos kančios krauju. Bet, degdama dideliu uolumu, ji nebijo kančių, vadovaudamasi šūkiu: "Arba kentėti, arba mirti!"

     Šv. Alfonsas de Liguori (1696-1787), Neapolio vyskupas ir Redemptoristų ordino įsteigėjas, taip pat be galo daug kentėjo. Fizinės ir dvasinės kančios lydėjo jo asmeninį gyvenimą, persekiojimai ir šmeižtai trukdė jo didįjį vienuolijos kūrimo darbą. Net iš sakyklų prieš jį buvo skleidžiama tokių šmeižtų ir apkalbų, kad jis buvo pašalintas net iš vienos kunigų draugijos, kuriai priklausė. Gatvėse į jį buvo rodoma pirštais, lyg į kokį kvailį. Jis sutiko didžiausias kliūtis, steigdamas vienuoliją. Po įsteigimo vėl buvo visaip trukdoma jai plėstis. Pusę savo ilgo gyvenimo jis praleido didžiausiame kančios įtempime. Jo artimiausių įsteigtosios vienuolijos narių šmeižtais net pats popiežius suklaidinamas. Popiežius jį pašalina iš vienuolijos ir liepia visiems vienuoliams nutraukti su juo ryšius. Jis buvo paskelbtas maištininku prieš popiežių, ir jo įsteigtoji vienuolija suskilo.

     Keliolika metų prieš mirtį jis buvo įvairių ligų kankinamas. Kentėjo taip pat dideles moralines kančias. Jis tapo kurčias, beveik aklas ir dalinai paraližuotas, buvo kankinamas reumatizmo, baisių galvos skausmų ir nemigo. Jis buvo panardintas tikroje vidaus skaistykloje, kentėdamas skrupulus. Jis jautėsi esąs Dievos apleistas, atsidūręs ant pragaro kranto, visas gyvenimas jam atrodė esąs nuodėmių grandinė. Dėl ligos negalėdamas laikyti Mišių, jis nedrįsdavo nei Komunijos priimti. Jis pats sakė savo artimiesiems, kad kenčiąs baisias pragaro kančias. Pagundos prieš visas tikėjimo tiesas jį taip kankindavo, kad jis verkdavo ir kartais balsu šaukdavosi pagalbos. Tų dvasinių skausmų įtakoje jis apalpdavo.

     Vis dėlto iki savo gyvenimo pabaigos jis vykdė savo heroišką įžadą: tuščiai neleisti nė vienos savo gyvenimo valandėlės. Jo ugningi ir iki šiol aktualūs raštai rodo jo dvasinę didybę. Bažnyčia suprato jo gyvenimą ir jo heroizmą, paskelbdama jį šventuoju ir Bažnyčios Daktaru.

     Jei Dievas labiausiai Jį mylintiems ir labiausiai Jo numylėtiems siuntė tokias dideles kančias, jei tų kančių pagalba Jis formavo ir tebeformuoja didžiausius šventuosius, gražiausius šios žemės žiedus, tai kas drįstų lengvapėdiškai sakyti, kad kančia yra beprasmė? Ar čia daug labiau netiktų malonės momento apšviesto Baudelaire žodžiai: "Būk palaimintas. Viešpatie, kurs siunti kančią!"

     REDAKCIJOS PASTABA. Pirmame šios serijos straipsnyje ("L. L." 200 psl.) įsibrovė korektūros klaida. Ten buvo parašyta, kad P. Claudel yra pasakęs: "Nėra nieko kito, kam žmogus būtų labiau skirtas, kaip laimė", o turi būti: "Nėra nieko kito, kam žmogus būtų mažiau skirtas, kaip laimė." Žinoma, mes iš katekizmo esame girdėję, kad žmogus yra Dievo skirtas laimei, todėl anas P. Claudel posakis šia prasme nėra teisingas. Taip sakydamas, jis, be abejo, konkrečiai galvojo apie šį gyvenimąnors žmogus Dievo yra skirtas laimei, bet po gimtosios nuodėmės ir po savo asmeninių nuodėmių jis šiame gyvenime tos laimės neranda, ją galės rasti tik kitame gyvenime, jeigu šiame gyvenime eis Dievo įsakymų keliu.