Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     PRIEŠ kelis mėnesius spaudoje pasirodė 60 kultūrininkų atsišaukimas kultūrinio nuosmukio reikalu. Pasirašiusieji asmenys sielojosi dėl tragiškos mūsų kultūrinio gyvenimo būklės, nurodydami kai kurias negeroves ir susilaikydami nuo teigiamų patarimų, kaip jų išvengti. Po grupinio atsišaukimo, spaudoje pasirodė individualūs pasisakymai. Be kelių asmenų, pasirašiusių ir gynusių 60-ties deklaraciją, didžioji spaudoje prabilusiųjų dauguma pasisakė prieš atsišaukimą.

     Šiame straipsnyje mes bandysime atkreipti skaitytojo dėmesį į kelias išvadas, kurios, mūsų manymu, yra žymiai svarbesnės ir siekia giliau negu proginiai nekompetentingas kultūrinio gyvenimo ir jo apraiškų vertinimas mūsų spaudoje. Perskaičius 60-ies atsišaukimą, štai kas krinta į akį.

     Pirmiausia, lietuvis, net tariamai su aukštuoju mokslu ir profesiniu išsilavinimu, dar neišmoko pareikšti savo nuomonės mandagiai, santūriai ir objektyviai. Jau turėjęs daug progų iš arti stebėti aukštesniųjų kultūrų bendravimo formas, jis pasilieka prie primityvios išraiškos ir nekultūringo bei užgaulaus minčių perteikimo.

     Antra, lietuvis dar nesugeba vertinti tiek dalykų, tiek asmenų teigiama ir konstruktyvia kritika. Jis ir šiandien, net kolektyvinėje grupėje, pirmoje eilėje pasirenka neigiamybes, jas perdeda neproporcingu dėmesiu smulkmenai ir, pilnai nesusipažinęs su visuma, griauna ne tik individualų įnašą į visumą, bet tokiu būdu ir pačią visumą.

     Atrodo, kad lietuvis dar nepajėgia suprasti, kad kritika nėra asmeninių sąskaitų suvedimas, nėra žmogaus teisimas, bet kūrybinių pastangų bei rezultatų vertinimas, paliekant daug vietos žmogaus klaidingumui ir neišvengiamam jo prigimties ribotumui.

     Trečia, yra daug davinių, rodančių, kad lietuvis daugiau vertina ir stipriau pabrėžia skiriančiuosius veiksnius negu jungiančiuosius.

     Ketvirta, dar tebetikima, kad problemas išspręsti ir planus įvykdyti galima retorikos pagalba, išsiverčiant be darbo, be aukos, be konkretaus asmeninio įnašo.

Skersinis piūvis

     Perskaitę 60-ies atsišaukimą, mes šiek tiek nusiviliame kalbos tonu ir nusistatymu, nes girdime aroganciją ir panieką kitaip manančiam bei kitaip veikiančiam. Bet čia yra vienas žymiai svarbesnis dalykas. 60-ies manifestas yra ne kas kita, kaip viso mūsų gyvenimo skersinis piūvis. Panašių apraiškų mes gana dažnai užtinkame ne tik kultūriniame veikime, bet tiek mūsų organizacijose, tiek mūsų politinėse partijose. Mumyse per daug separatyvistinių nuotaikų, per daug neurotinio individualizmo, kuris neretai slepia pliką egoizmą. Ypač tai rodosi teisinga, kai mes stebime vyresniąją kartą. Visa laimė, kad mūsų organizuotasis jaunimas žengia nauju keliu į naują laikotarpį, kuriame yra žymiai mažiau siauro skaldymosi ir žymiai daugiau jungtinio bendradarbiavimo. Pvz., neseniai į ateitininkų vėliavos šventinimo iškilmes Jaunimo Centre, Čikagoje, savo atstovus atsiuntė penkios organizacijos, kurios savo ideologija gerokai skiriasi nuo ateitininkų.

     60-ies atsišaukimas parodė žaizdas, kurias mes matome visame lietuviškame kūne. Jos nėra kurios nors vienos grupės teritorija, išimtinio vieneto skausmas ir negalavimas, jos liečia visą kūną. Todėl nebūtų išmintinga pirštu rodyti į vieną grupę ir pamiršti visumą. Nebūtų objektyvu sukaupti dėmesį į vieną, palyginti, mažą žaizdą, k. a., proginiai nekompetentingą kūrybos vertinimą, ir nekreipti dėmesio į gilesnes ir plačiau siekiančias negeroves, kaip skaidymasis, pagalio kišimas į bendro gėrio ratus, kaip per dažnas spekuliavimas apie puikias idėjas, nė pirštu neprisidedant prie jų įgyvendinimo.

Argi kultūrinis nuosmukis?

     Nekompetentingas kūrybos vertinimas nėra kultūrinis nuosmukis. Mažiau išmintingai pakalbėti ar parašyti pasitaiko ne tik individui, bet ir grupei. Juk net profesijonalas neįstengia kompetentingai kalbėti kiekviena tema. Diletantiškas pasisakymas kuriuo nors klausimu dar nėra kultūrinis nuosmukis, nors taip padaryti pasiseka ir kolektyvinei grupei. Mums atrodo, kad kultūros istorija ir meno filosofija reikalauja gilesnių studijų ir objektyvesnio nusistatymo negu palyginti plokščios ir nevisai tikslios frazės, kuriomis pasinaudojo 60-ties redakcija, paliesdama ne tik specifiniai kontroversinius klausimus, bet ir objektyvius istorinius faktus. Bet viso šito netenka laikyti kultūriniu nuosmukiu, nors iš nuomonės reliatyvumo bandoma žengti prie išvados absoliutumo, kaip nereikėtų laikyti kultūriniu nuosmukiu mėgėjiškos ir platesnių žinių stokojančios pažiūros į kultūrą, meną bei jo atstovus. Juk visa tai yra tik nuomonės, o jos — be darbo — kultūros neugdo ir nežlugdo. Kultūrą kelia darbai, išsirutulioję iš talentingų ir dvasingų pastangų.

     Menkos kokybės darbų rasime visur. Deja, jie niekada neatsilaiko prieš negailestingai objektyvų laiko sprendimą. Jei kūryba yra aukštos vertės, jai nepakenkia — laiko perspektyvoje — net diletantiška recenzija ar vienašališka kritika. Bet jei kūryba silpna, tai ir gera recenzija negelbsti. Istorinė perspektyva yra negailestingas budelis, bet ne visada lengva pasakyti, kodėl jis kartais aplenkia mėgėją ir galvą nukerta profesijonalui. Tačiau kai rašytojas, baigęs tik vidurinį mokslą, spaudoje kritikuoja dailininką, turintį meno mokyklos ir universiteto baigimo diplomą, tai šiame atvejyje, tur būt, būtų lengviau nuspręsti, kuris jų turi didesnę teisę vadintis profesijonalu.

     Atrodo, kad kultūros lygio pakelti neįmanoma žodžiais, puošiantis kitų nuveiktais darbais, primetant kitiems savas ydas ir silpnybes. Prieš kiek laiko vienas iš 60-ies viešai pareiškė nieko nesukūręs per paskutinius trejus metus. Tai nėra tinkamas būdas kultūrai pakelti.

     Kiekvienos bendruomenės kultūriniame gyvenime rasime negerovių. Jų ir mes nestokojame. Bet negerovės tol nereiškia kultūrinio nuosmukio, kol jas viršija kūrybinių pastangų ir laimėjimų suma. Nors gyvename užsienyje ir neturime visų tų lengvatų ir psichologinių sąlygų, kurias gali sukurti tik sava žemė, vis dėlto mes dar nematome kultūrinio nuosmukio. Kodėl? Mat, mes tebeturime visą žmonių eilę, kurie ne tik dirba, kuria, bet ir užtarnauto įvertinimo susilaukia. Nekalbėdami apie pripažinimą savųjų tarpe, nenorime praleisti sekančių faktų, kuriuos laikome svarbiais faktoriais kultūrinio veiklumo raidoje.

Teisingai yra sakoma: “Ištikimas kaip šunelis”. Tačiau ne visuomet teisinga, kad šuo nesugyvena su kate; juodu kartais dar gražiau sugyvena negu žmonės.

 

     Moderniojo Meno Muziejus Paryžiuje yra įsigijęs du Galdiko darbu. Metropolitan Meno Muziejus New York'e turi du Jonyno darbu. Viesulas yra laimėjęs Guggenheimo premiją. Puzinas susilaukė reikšmingo pripažinimo Kalifornijoje. Premijas yra gavę Kasiulis, Pautienius, Petravičius, Valius. Vitražų ir bažnytinio interjero srityje pripažinimas teko Varneliui. Vokalinėje srityje laimėjimų pasiekė Bič-kienė, Stempužienė, Baranauskas, Vaznelis. Esame tikri, kad suminėjome ne visus, o tik mums žinomą dalį. Būtų laikas, kad kas tai padarytų išsamiau ir autoritetingiau. O kur literatūra? Kur perijodinė ir neperijodinė spauda? Enciklopedija, su 14 tomų, yra monumentalus kultūrinis įnašas ir žymiai svarbesnis negu kelios netikslios autobijografijos. Kad tūlas elektromonteris tremtyje tapo inžinieriumi, yra tik normalus nesusipratimas.

     Didelį dėmesį tektų parodyti muzikiniam gyvenimui, muzikai, ypač jos kūrėjams. Neatidėliotinai svarbu, kad kompetentingas muzikologas išsamiau supažindintų platesnę visuomenę su simfonine muzika, gimusia tremties metais. To laukia Bacevičiaus, Banaičio, Gaidelio, Jakubėno, Kačinsko ir kt. darbai. Kultūrinio nuosmukio tikrai nereiškia pirmoji Dainų Šventė nei rengimasis antrajai. Jo nereiškė nė Šokių Šventė. Muzikiniai įvykiai New York'e, P. L. B. Seimo metu, tebėra atviri kritikai, bet jie — tarp kitų — atliko du dalyku: 1. pralaužė ledus lietuviškos kamerinės muzikos koncertams ir 2. parodė, kad gerai parengtas lietuviškos simfoninės muzikos koncertas Carnegie Hall nėra negalimybė, bet greičiau laiko klausimas.

     Negalima nesuminėti, ką praneša Lietuvių Bibliografijos Tarnyba, kad 1945-1957 metų bėgyje užsienyje buvo išleisti 2255 leidiniai. Metinis vidurkis būtų 187 leidiniai. Toks veiklumas vargiai reikštų nuosmukį.

O gal moralinis nuosmukis?

     Nors mūsuose randame įvairių apraiškų, kurios garbės nedaro, bet tai yra daugiausia kelios senos ydos, kuriomis dar ir šiandien nepajėgiame nusikratyti. Prieš jas kovojo vyskupai Valančius ir Paltarokas. Jos įgriso ne vienam Lietuvos okupantui, ką liudija istorijos archyvai, kalbėdami apie lietuviškąjį pavydą, skundus, bylinėjimąsi, nesutarimą. Tai yra seni dalykai. Gaila, kad jie gyvi ir šiandien. Vadinasi, padėtis — šia prasme — yra maždaug ta pati, kaip ir seniau.

     Bet šioje vietoje būtų labai pravartu prisiminti mūsų didžiausią ydą, kuri yra ne pavydas, ar intrygos, ar au-toreklama; ne nesutarimai ar skaidymasis, bet savos rūšies kraštutinumas, kuris buvo gyvas Lietuvoje ir pasilieka labai veiklus užsienyje, būtent —

BESAIKIS IDEALIZMAS!

     Kai girdime tokius pasiūlymus, k. a. — "Surinkime milijoną dolerių" — arba — "Išleiskime lituanistikos mokykloms 42 vadovėliu" — arba — "Mūsų rankos turi pasiekti visą pasaulį", — tada turime reikalą su besaikiu idealizmu, su bekrašte realizmo stoka. Nekalbama apie tai, kas praktiškai įgyvendinama, bet apie tai, kas imponuojančiai skamba.

     Mūsų suvažiavimai, kongresai, pasitarimai, konferencijos ir posėdžiai dažnai išsiskirsto nieko konkretaus nenutarę. Ar ne todėl, kad vengiama prieiti prie praktiško, apčiuopiamo, nors ir kuklaus plano, kurį galima įvykdyti? Kiek daug laiko skiriama referatams, pranešimams, spekuliatyvinėms diskusijoms ir neprieinama prie praktiško, smulkiai išnagrinėto ir sunkenybes pramatančio plano. Posėdžiai baigiami gražiomis bendrybėmis, konkretumą ir praktiškumą atidedant ateinančiam kartui. Turime lygiai tą patį dalyką, kaip Unijos laikais. Seimai ir seimeliai išsivažinėdavo nieko praktiško ir įgyvendinamo nenutarę. Mes turime rezoliucijų ir nutarimų tomus. O kur praktiški rezultatai? Kur milijonas dolerių kultūriniams reikalams? Kur 42 vadovėliai lituanistikos mokykloms? Kur tos rankos, kurios bandė pasiekti visą pasaulį?

     Pripratus prie skambių frazių, impozantiškų, grandijoziškų, bet nepraktiškų rezoliucijų, atprasta nuo darbo, nes ne vienas tariasi iš anksto žinąs, kad nutarimai pasiliksią tik nutarimais. Kartais tikrai neaišku, kodėl darbai, kuriems skirta dveji metai, pradėti vykdyti tik po 18 mėnesių. Jei 18 mėnesių buvo pašvęsta diskusijoms, darbui liko tik 6. Ne labai sveika proporcija. Kai daug energijos ir laiko tenka pasitarimams, maža jų lieka darbui. Todėl tenka improvizuoti paskutinę minutę. Lietuvis darosi chroniškas improvizatorius. Nelaimė tuo didesnė, kad improvizacija niekada neprilygsta ilgam ir kruopščiam pasirengimui jau vien dėl to, kad nebeturi laiko detalei, o be detalės nėra tobulumo.

     Lietuviui reikėtų trumpinti kalbas, trumpinti susirinkimus, pasitarimus, konferencijas ir posėdžius, o žymiai daugiau laiko skirti darbui. Berods, visi sutinka, kad mūsų tautai genijalaus talento netrūksta. Jei ko trūksta, tai kantraus, ištvermingo ir planingo darbo.

     Būtų sveikintina, jei 60 atsišaukimo signatarų, išėję į plačiąją visuomenę su entuzijastinga deklaracija sustabdyti "kultūrinį nuosmukį", dabar pasirodytų su konstruktyvia ir konkrečia programa "nuosmukiui" pakelti. Jei to nebus, manifestą reikės įrašyti į retorikos skiltį, o darbo skilčiai teks brūkšnys. Retorika, nors ir labai iškalbinga, kultūros nepakelia, o darbas pakaitalo neturi. Kas laukia darbo iš kito, o pats pasitenkina skambiais žodžiais, tas gali vadintis kultūrininku ar visuomenininku, bet tiek kultūrai, tiek visuomenei nauda iš jo bus nedidelė.

     60-ies atsišaukimas yra didelis patarnavimas visuomenei, nors ir ne visai ta kryptimi, kuria taikė atsišaukimo redakcija. Jis davė progą brandžių ir išmintingų žmonių eilei padaryti pastabų ir pasiūlymų, kurie verti dėmesio ir studijos. Nors kai kas iš 60-ies jau apgailestauja, pagal vieno pasirašiusiojo žodžius: "Gyvenime padariau dvi klaidas — vedžiau žmoną ir pasirašiau atsišaukimą", vis dėlto jis sukūrė istorinę progą atkreipti dėmesį į dabarties negeroves ir pastudijuoti gydomąsias priemones. Už tai 60-čiai priklauso nuoširdi padėka.