“Kaip galima išjudinti save ir draugus iš apatijos? Koks turėtų būti pirmas konkretus žingsnis?”

Gerb. Tėve Kijauskai,

Kadangi visi turim po jaunesni brolį ar sesutę, tai ir mums buvo aktualu ir įdomu perskaityti Jūsų straipsnį “Jaunimas kryžkelėse” (“L. L.” 1964, gegužis, 170 p.) Mums patiko Jūsų mintys. Tiesą pasakius, mes nustebom, kad mūsų problemos ir padėtis ne tiek jau labai skiriasi nuo jų. Nors skaitomės save atradę, bet prisipažįstam, kad dar daug trūksta, kol pilnai save suprasim. Todėl mes turim vieną prašymą. Ar negalėtumėte praplėsti “Jaunystės kryžkelių” skyrių, kad jis būtų taikomas ir vyresniam jaunimui. Mes nevisuomet žinome į ką kreiptis — dažniausiai nedrįstame, o jaučiam, kad mūsų kartai (pažiūrėkite į visus žurnalus) rimtai trūksta dvasinio auklėjimo. Vienbalsiai nutarėme dabar pasiteirauti, kokiais būdais galime save ir savo draugus išjudinti iš apatijos dvasiniame gyvenime. Mes ne tiek idealistai, kiek realistai. Todėl klausiame, koks turėtų būti pirmas konkretus žingsnis.

Grupė Čikagos Navy Pier studentų

“Rasti visiems bendrą atsakymą sunku... Bet jei ieškosime tokio būdo, kuris bent daugumai galėtų patarnauti, tai siūlome uždaras rekolekcijas.”

     Panašaus laiško tikėjausi, kai rašiau straipsnį “Jaunimas kryžkelėse”. Jaunystė nesibaigia su aštuonioliktais metais. Šiame skyriuje neužmiršime ir vyresnio jaunimo. Juk jauno žmogaus asmenybė bręsta ir po aštuonioliktų bei devynioliktų metų. Joje ir vėliau pasitaiko daug painių ir gal dar painesnių kryžkelių, negu tarp 13 ir 19 metų. Vienas studentas rašo: “Kartais tikrai pasiilgstam tvirtumos po savo kojom. Yra kažkur pastovios piramidės ir tiesūs, amžiams pastatyti obeliskai — tvirti, visų prisimenami audrotose dienose, įsiutusioj jūroj. Jaučiam — be kitų atramos nepasieksim išsvajotų savo viršūnių”.

     Visados jaunas žmogus ilgėjosi idealų, ugnies, kuri jį uždegtų ir vestų. Šiandien šis ilgesys lyg ir didėja. Ypatingai modernaus gyvenimo tempas, triukšmas ir neturėjimas laiko sustoti, pamąstyti išdžiovina jaunos sielos dirvonus, iščiulpia jaunatvišką džiaugsmą, aptemdo idealus ir net pačią gyvenimo prasmę. Savo romane “Nusikaltimas ir bausmė” Dostojevskis tvirtina, kad žmogui yra sunku gyventi žemėje be dviejų dalykų — be ryškaus gyvenimo tikslo ir be meilės. Tad savaime suprantamas noras ir ilgesys išjudinti save ir savo draugus iš apatijos dvasiniame gyvenime.

NAUJI LABIRINTAI

     Su universitetu tu tarsi pradedi naują brendimo tarpsnį. Tavo gimnazijos žinios, galvosena turi pasikeisti, prisitaikyti. Profesoriai tave vis dažniau provokuoja. Naujos žinios griežtuosiuose moksluose bei gyvenimo raida reikalauja gilesnių ir išsamesnių atsakymų gyvybiniams klausimams: kaip suderinti evoliuciją su Bažnyčios mokslu, ką sako krikščioniška moralė apie gimdymų kontrolę ir t. t. Tu stebi, kaip aplinkoje viskas keičiasi nuostabiu greičiu. Klausi savęs: ar yra pasiliekančių vertybių? Kas tikrai įprasmina gyvenimą?

     Vienas studentas neperseniai pareiškė: “Aš tikiu, bet noriu, kad mano tikėjimas būtų išmintingas. Jei kai kurių paslapčių negaliu suprasti, noriu, kad tos paslaptys atrodytų bent logiškos”.

     Teisingai, mūsų tikėjimas turi būti išmintingai pagristas. Didžiosios paslaptys mums turi atrodyti bent logiškos, neprieštaraujančios sveikam protui. Bet, ieškant logiškumo paslaptyse, reikia saugotis vieno pavojaus. Studentui labai lengva perkelti griežtųjų mokslų metodologiją į tikėjimo sritį. Descartes tai padarė. Bet kur jis atsidūrė? Labirinte, iš kurio pats vienas nepajėgė išeiti. Nesistebim tad, jei ir studento (ypatingai lankančio nekatalikišką universitetą) širdis ar lūpos kartais klausia: “Ar aš dar tikiu?”

“Esu labai laimingas, kad turėjau progos atlikti rekolekcijas.” — “Jaučiuosi, kad šitos rekolekcijos turės įtakos visam mano gyvenimui.”

 

KAI DANGUS APSINIAUKIA

     Mes nevisuomet žinome į ką kreiptis. Jaučiame, kad mūsų kartai labai trūksta dvasinio auklėjimo. Kai dangus visai apsiniaukia, žaibų blykčiojanti šviesa tave gąsdiną. Tu nori tikėti. Bet kaip sunku tuomet tikėti. Jaunystės laikas, tau visi sakė, tai pavasaris, giedra; tikėjimas — tai gaivinanti saulės šviesa. Tu klausi: kodėl mano sieloj naktis ir tamsu?

     Nebūtinai, kad visi jauni žmonės, studentai ar studentės, turi vienodai išgyventi audringą jaunos asmenybės brendimo amžių. Tavo praeities gyvenimas didele dalimi nusveria, kokios nuotaikos vyraus tavyje. Prisideda šeima, draugai, knygos, tavo laisva valia, apsisprendimai. Jei universitete vyrauja pragmatinė, sekuliarinė ar materialistinė filosofija, be abejo, ji tave nuteiks ta pačia dvasia. Tavo tikėjimas ir studijos nekraunami į atskiras dėžes. Tavo asmenybėje viskas integruojasi, vienijasi. Gyvybiniai klausimai, kurie kyla, kai tu studijuoji chemiją, biologiją, istoriją, tikriausiai palies ir tavo širdies gelmes, veiks tavo asmenybės formavimąsi.

O KAIP PABUSTI?

     Apatija dvasiniame gyvenime gali turėti daug priežasčių. Pas kiekvieną žmogų ji leidžia savas šaknis. Sunku tad pasakyti, koks būtų geriausias būdas pabusti iš to dvasinio miego. Vieną gyvenimo įvykiai pabudins, kitą — gera knyga, trečią — geras draugas ir t. t.

     Taip lygiai sunku pasakyti, koks turėtų būti pirmasis konkretus žingsnis, kad žmogus pabustų naujam pasauliui, susidomėtų savo dvasiniu brendimu. Rasti visiems bendrą atsakymą sunku, greičiausiai neįmanoma. Bet jei ieškosime tokio būdo, kuris bent daugumai galėtų patarnauti kaipo efektinga priemonė, tai siūlytume uždaras rekolekcijas. Ar jos gali išjudinti žmogų iš dvasinio apmirimo? Tekalba tie, kurie jas atliko.

     Lietuviai studentai, kurie paskutiniaisiais metais atliko nors ir labai trumpas rekolekcijas (dažniausiai trijų dienų) įvairiuose Amerikos miestuose, greit pastebėjo jų stiprinančią jėgą savo gyvenime. Vienas universiteto jaunas profesorius taip išreiškė savo pasitenkinimą dvasinėmis pratybomis: “Esu labai laimingas, kad turėjau progos atlikti tokias rekolekcijas”. Kitas rekolekcijų dalyvis džiaugėsi: “...kaip buvo gera bent trims dienoms ištrūkti iš žemiško pasaulio rutinos. Galėjau ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai atsigauti. Bent mikroskopinę tiesos dalelytę pamačiau. Apsvarsčiau daugelį mane slegiančių problemų. Tai tikras dvasinis ir psichologinis atsigaivinimas”.

     Pozityvūs dvasinių pratybų vaisiai šių dienų studentui ir studentei yra labai reikšmingi. Po keturių dienų uždarų rekolekcijų studentė rašo: “Aš labai nustebau, kaip šitokioj nuotaikoj siela taip greit susikaupė ir aprimo, nors ir labai buvo išsiblaškius prieš atvažiuojant. Jaučiuosi, kad šitos rekolekcijos turės įtakos visam mano gyvenimui. Nors ir trumpas buvo tas laikas, bet nepaprastai vertingas”. Kita prideda: “Po rekolekcijų išsinešiau gilesnį Dievo malonės ir meilės supratimą”.



 

REKOLEKCIJAS PRADEDANT

     —    Lakstai, lakstai... Kasryt, iš lovos vos išsiritusi, tuoj autobusan į universitetą. Po pamokų — i biblioteką, į miestą, į posėdi, pas draugę, į vaidinimą... Dukrele, kur tu taip skubi? — paklausė tėtis.

—    Ką kita daryti?! — nepagalvojus man išsprūsta.

     Pati nustebau savo atsakymu ir sustingau. Nejaugi tas visas lakstymas — be tikslo? Nejaugi jis motyvuotas vien tuo kriptišku — ką kita daryti?

     Sėdžiu valtyje vidury ežero. Saulės viešnia. Keista — negirdėti nei vieno paukščio. Man šalta. Nesunku man lakstyti, galvoju. Daug, daug sunkiau sėdėti Čia dabar vienai ir ramiai bandyti susikaupti. Kur pradėti?

     Rekolekcijos kaip tik yra savotiškas savęs pristūmimas prie sienos. Ir nors kiek norisi pasprukti, nors kiek purtaisi ir bandai nežiūrėti į vaizduotėje priešais tave pastatytą veidrodį, kažin kokia jėga jį stumia artyn, o tavo bruožai didėja, aiškėja. Nemalonu. Verčiau smarkiai įsikabinti į irklus ir skristi per ežerą, kol saulės kaitra, ir vėjo šlamėjimas, ir vanduo, ir pečių skaudėjimas iš nuovargio saldžiai susilieja į vienumą... Kol iškils ant delno pūslės, kuriomis galėsiu pasigirti. Bet ne.

    Supasi valtis, pinasi mano mintys. Toj visoj mokslo metų maišaty gal surasiu ką nors vertingo. Pamažu, pamažu, kaip nedrąsus pumpurėlis, mano sugniužusi siela pradeda atsileisti. Šypsaus. Bus gražu. Dievas geras.

Janina



 

    O gal pasakysi: neturiu ypatingo noro atlikti uždaras rekolekcijas. Viena studentė taip netikėtai atliko dvasines pratybas: “Aš esu labai Dievui dėkinga, kad galėjau dalyvauti rekolekcijose, nes man, nors pačiai gerai nežinant, jų reikėjo. Aš stovėjau vietoje ir nežinojau, kad galima eiti pirmyn. Dabar matau, kad galima eiti pirmyn savo dvasia”.

    Uždaros rekolekcijos, atrodo, turi galią žmogų nuostabiai pakeisti ir nuteikti. Su Dievo malonės pagalba, jos įneša kažką nuostabaus į žmogaus gyvenimą. Prisimena vienas studentas: rekolekcijomis “įgijau labai gerą savijautą. Dabar viskas miela. Žmonės pasidarė labai malonūs. Naujas įdomumas kalbėtis su kitais apie gyvenimo tikslą. Net dingo mano seniau turėta baimė kalbėtis apie Dievą su svetimais žmonėmis”.

    Jaunos akademikės gyvenime dvasinių pratybų įtakoje nušvito nauja dvasia: “Šiuo momentu jaučiu, kad išsivežu iki šiol niekad gyvenime nepažintą kažkokią tai dvasinę giedrą ir skaidrumą, kurios veikime mano visas gyvenimas yra įgavęs naujos prasmės, tikrumo ir stiprybės. Daugiau kažkaip nebaugina įvairūs ateities uždaviniai ir pareigos arba bent neveda prie visiškos desperacijos. Tas viskas yra dėl to, kad — jeigu nebūtų per drąsu tai sakyti, kažkaip visiškai skirtingai nuo visko, ką bet kada esu galvojusi ir išgyvenusi — suvokiau savo santykį su Kristumi, su Dievu aplamai ir savo paskirtį santykyje su kitais žmonėmis. Viso šito nemoku išreikšti, bet tik noriu pastebėti, kad čia nėra “jausmas” — anaiptol, visi mano jausmai įvairiais atžvilgiais liko nei kiek nepasikeitę — bet šitas naujas savo vietos pamatymas yra kažkas tai “už” jausmų... Kas man atrodo tikrai vertinga, tai suteikta galimybė asmeniškai su rekolekcijų vadovu išsikalbėti”.

    Dvasinės pratybos sudaro ypatingą progą, kada Sekminių ugnis gali vis galingiau nužengti į jauną širdį, nuskaidrinti jaunatvės kelius, uždegti tą širdį naujiems ryžtams. Ta ugnis reikalinga, kad žmogus pabustų dvasiniam pasauliui ir pamatytų, jog jis gali eiti pirmyn savo dvasia. Gediminas Kijauskas, S. J,