VINCAS KOLYČIUS
Tokį užrašą rado priklijuotą prie sakyklos vienas kunigas, atėjęs sakyti pamokslo. Kodėl toks užrašas? Mat visi to kunigo pamokslai nieko bendro neturėdavo su tos dienos liturginiais skaitiniais, bet būdavo kaip pasaulietiškos paskaitos, įvairios filosofinės idėjos. Užtat kažkas iš parapijiečių, radęs progą, ir priklijavo tą pageidavimą.
Norisi keliomis mintimis pasidalinti apie pamokslus, nes gana dažnai pamokslai būna panašūs į paskaitas. Jeigu kas nors, turėdamas drąsos, kunigui ir primena, tai gauna atsakymą, jog žmonės nemėgsta, kad kunigas aiškintų Šv. Raštą, jie mieliau klausosi įvairių pasakėlių. Bet kyla klausimas, ar pamokslininkas yra tam, kad žmonėms pataikautų, ar kad laikytųsi Bažnyčios nurodymų, kam jis ir yra pašauktas.
Štai ką sako Bažnyčia II Vatikano suvažiavime: “Pamokslui, kuris yra liturginio veiksmo dalis, tebūnie rubrikomis nurodyta, kiek apeigos leidžia, tinkamiausia vieta. Pamokslų sakymo pareiga tebūnie atliekama kuo ištikimiausiai ir deramai. Pamokslams medžiaga pirmoje vietoje tebūnie semiama iš Šv. Rašto ir liturgijos šaltinio, kad jais būtų tarsi skleidžiami nuostabūs Dievo darbai išganymo istorijoje, arba Kristaus paslaptis, kuri visuomet mumyse yra ir veikia, ypač liturginių apeigų metu” (Liturginė konstitucija, 35-2). Kitoje vietoje vėl pabrėžiama: “Liturginėse apeigose svarbiausia vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo yra imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitymai” (Lit. konst., 24 paragr.).
Kai kurie kunigai perskaito vieną kitą eilutę iš tos dienos Mišių skaitinių, bet paskui “sugeba” privesti prie to, apie ką nori kalbėti, nors tai nieko bendro neturi su tos dienos liturgija. Štai juokingas pavyzdėlis: “Šiandien yra šv. Juozapo šventė. Šv. Juozapas buvo stalius, o staliai, kaip žinote, daro klausyklas, kuriose atliekamos išpažintys, tad šiandien kalbėsime apie išpažintį...”
Šv. Kazimiero bažnyčios požemiai.
Ar Dievo Žodis, jo aiškinimas ir skelbimas gali atbaidyti žmones? Tikrai ne. Svarbu tinkamai jį perduoti. Čia reikia ir pačiam pamokslininkui pasistengti, padirbėti. Prieš keletą metų Kanadoje lankėsi kun. A. Steigvilas iš Argentinos. Besikalbant apie pamokslus, jis taip pasakė: “Su pamokslais aš neturiu jokių problemų. Kiekvieną pirmadienį pasiskaitau ateinančio sekmadienio Mišių skaitinius, juos vėl skaitau kiekvieną dieną iš naujo, Šv. Dvasia kiekvieną dieną vis parodo, atidengia ką nors naujo. Kai ateina skemadienis, aš jau turiu pamokslą”.
Popiežius Jonas Paulius II buvo susikvietęs visus kardinolus ir susirūpinęs jiems sakė: “Šiuo metu daug katalikų palieka Bažnyčią, nes pas katalikus jie neranda ryšio su Kristumi”. Iš sakyklų nebėra skelbiamas Kristus. Laiške Romėnams apaštalas Paulius rašo: “Kaip žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaip jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Taigi tikėjimas ateina iš klausymo, klausymas — kai skelbiami Kristaus žodžiai” (Rom 10,14-17). Kitoje vietoje pamokslininkui sako: “Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku... Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse, jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms” (2 Tim 4,2-4). Tiesa, kad dauguma tikinčiųjų nenori klausytis pasakų, įvairių filosofijų ar paskaitų, kurias gali išgirsti kur nors kitur, be ne sakykloje.
Kodėl šiandien Katalikų Bažnyčia pergyvena krizę? Todėl, kad yra prarastas ryšys, santykis su Jėzumi, kad mažai apie jį girdi, kad trūksta mokymo. Paskutinieji popiežiai tai pastebėjo ir tuo rūpinasi, bet maža vyskupų ir kunigų į tai kreipia dėmesį. Popiežius Jonas XXIII kvietė visus tikinčiuosius melstis, “kad įvyktų antros Sekminės”. Paulius VI išleido encikliką apie evangelizaciją “Evangelii nuntiandi”, kurioje ypatingai pabrėžia skelbimą Jėzaus Gerosios Naujienos ir atkreipia dėmesį į pamokslus (42 paragr.). Jonas Paulius II visą šį dešimtmetį paskelbė evangelizacijos dešimtmečiu. Jo paskutinė enciklika “Atpirkėjo misija” ypač pabrėžia, kad bažnyčiose vis rečiau kalbama apie Dievą. Žmonės nepažįsta Kristaus.
Galbūt tie, kurie sako pamokslus, neskaitys šių minčių. Bet man atrodo, kad tie, kurie bažnyčiose pasigendame gryno Dievo žodžio skelbimo, turime teisę eiti pas savo kleboną ir pareikšti nuomonę, prašyti, kad “mes norime girdėti apie Jėzų”. Ir prie visa to nepamirškime melstis už mūsų kunigus, kad jiems Dievas duotų išminties, apšviestų savo Šv. Dvasia ir kad jie skelbtų Dievo Žodį drąsiai, su įsitikinimu.