Spausdinti

 (Jaunimui pamąstyti)

J. Lauriūnas, SJ

     Žmogaus lytiškumas, kaip ir visoje kūrinijoje, nėra pats sau tikslas: jo paskirtis — ne “vyriškumas”, bet tėvystė ir ne “moteriškumas”, bet motinystė. Šiuo būdu žmogus tampa Dievo kūrybiškų planų vykdytoju, Kūrėjo bendradarbiu. Apie tai kalba ir Šventraštis: “Dauginkitės ir pripildykite žemę” (Pr 1, 28). Bet tėvystė ir motinystė gali būti ne vien fizine prasme, priklausanti nuo kūniško vaisingumo. Daug reikšmingesnė yra dvasinė tėvystė ir motinystė, kai žmogus savo jėgas ir meilę atiduoda kitiems: mokytojai, auklėtojai, kunigai, vienuoliai. Tokių labai reikia. Tai yra būtina tiems, kurie yra tėvai fizine prasme: neužtenka vaiką tik pagimdyti, bet reikia ji globoti, auklėti, užauginti. Kaip į lyties sferą žiūrėjo Kristus?

     Evangelijos pristato mums Kristų kaip vyrą, kuriam nebuvo svetimas joks žmogiškas jausmas — jis buvo nuoširdus su visais. Ypatingai dėmesingas buvo vaikams, kuriems tada visuomenė nerodė didelės šilumos (Mk 9, 36; 10, 6). Savo mokiniams jis buvo ne koks pasipūtęs mokytojas — rabbi, bet draugas. Jis nepaisė to laiko prietarų, kurie lietė moteris. Viešoje vietoje užkalbindavo nepažįstamas moteris, nors tai buvo nepriimta, pvz., samarietę prie Jokūbo šulinio (Jn. 4). Išvaduoja moterį, kuri buvo kaltinama svetimavimu, iš fanatiškos įtūžusios minios, panorusios surengti jai teismą — užmušti akmenimis (Jn 8). Nuėjęs į Simono namus kaip svečias pareiškia, kad ten apsilankiusi prasto vardo moteris yra arčiau Dievo negu visuomenėje turintys gerą vardą fariziejai, kurie surengė šias vaišes. Jėzus mažai kalbėjo apie lyties sferą, bet iš jo asmens tryško šiltas jausmas, kuris pakeldavo kitą žmogų, sužadindavo jame savigarbą, pasitikėjimą savimi; žmogus pasijusdavo padrąsintas, paguostas, šviesiai nuteiktas. Mes kiekvienas esame šitaip Jėzaus priimami, gerbiami, mylimi. Panašiai iš Marijos asmens tryško rimtis, tyrumas, dvasingumas. Evangelijos pateiktoje “Apreiškimo” scenoje (Lk 1, 26) Marija kalba apie lyties sferą visai natūraliai, paprastai, rimtai, ir kai jai paaiški reikalas, ji su visu rimtumu prisiima motinystės uždavinį. Jokio maivymosi, jokios tuštybės ar pasipūtimo! Besąlyginai ji priima Dievo jai skirtą užduotį ir vėliau šalia savo Sūnaus eina sunkų kryžiaus kelią. Jos pavyzdys, jos paveikslas neištrinamai įsispaudė į daugelio krikščionių širdis, juo žavėjosi menininkai, net toks Dali, jaunystėje į tuos dalykus žiūrėjęs lengvabūdiškai (plg. Dali “Apreiškimas”).

     Šiandien TV ekranų ir žurnalų puslapius užtvindė naujo tipo moteris — gražuolė, kuri demonstruoja savo kūną, savo nuogumą. Renkamos “grožio karalienės”. Toks “gražuolių” kultas nieko gero nežada tautos kultūrai, jos dvasingumui. Sunku gerbti tokią merginą, kurios tuštybė yra didesnė už jos drovumą bei kuklumą. Vokiečiai sako, kad moteris be drovumo — kaip lempa be šviesos. Grožio karalienės rinkimuose mergina ateina kaip į turgų ir rodo savo kūną — panašiai juk būna gyvulių turguose. Jei sulaukusi 20 metų ji atkreipė kitų dėmesį tik savo kūnu ir niekuo daugiau, tai sulaukusi 40 metų bus toji, su kuria niekas nenorės bendrauti, nuo jos gręšis visi. Vargšė mergina, jei neturi to, ką Gėtė nusakė: “Amžinas moteriškumas traukia mane”, kas žavi poetų sielas ir kas spinduliuoja Madonos — Dievo Motinos paveiksluose...

     Tikru žmogumi ne gimstama, bet tampama. Reikia suformuoti save, savo egoizmą reikia įsprausti į atitinkamus rėmus. Mūsų jausmai ir potraukiai negali būti lyg upė be krantų. Žmogus yra subrendęs, yra asmenybė, kai turi tvirtus ir aukštus dorovinius principus, o jo jausmai yra įstatyti į vagą — palenkti protui ir valiai.

     Meilė, apie kurią daugiausiai kalba visų laikų žmonės, — tai ne minutės jausmas, bet rūpestis kito likimu. Meilė ne ima, bet duoda. Meilė nežino smurto, prievartos, klastos, apgaulės. Ji globoja, saugo kitą. Kas kitaip supranta meilę, yra suvedžiotojas: savo nevaldomu egoizmu į kitą jis žiūri kaip į auką. Suvedžiotojas nesidomi savo aukos vardu, praeitimi, ateitimi. Jam nerūpi, kas vyksta kito širdyje —ji juokiasi ar verkia. O jei gims vaikas — “ne mano reikalas”, pasako toksai neišsivystęs žmogus. Draugystėje reikia išspręsti klausimą: aš noriu tik pasinaudoti kitu, ar jį padaryti laimingu? Kai kas lytinį potraukį sutapatina su mitybos potraukiu. Tai kvailiausias prietaras. Mitybos potraukis tarnauja individo gyvybės palaikymui, o lytinis potraukis — giminės pratęsimui. Ano nepaisymas gresia sveikatai ir gyvybei, o šio nepatenkinimas negresia nei sveikatai, nei gyvybei. Šio prietaro advokatai užmiršta, kad žmogus yra ne vien kūnas, bet ir dvasia. Būti žmogumi — tai subręsti ir kūnu, ir dvasia: išugdyti savyje tvirtą valią, altruistiškai mąstyti ir veikti, jausti atsakomybę už kitą — už kitus, kūną palenkti dvasios kontrolei. Žmoguje visada ir visur turi būti valdovu ne kūnas, bet dvasia! Daugelis tai vėliau supranta, bet dažniausiai per vėlai. Didžiausias skausmas, kai ilgimasi nekaltos jaunystės nunirusios salos (Kreiter).

     Lytinis bendravimas gyvulių pasaulyje tarnauja tik gyvybės kildymui, giminės pratęsimui; žmonių pasaulyje — yra meilės išraiška, spindinti švelnumu, pagarba kitam ir atsakomybė už kitą. Jei šito nėra, lytinis bendravimas neturi nieko bendro su tikra meile. Lytinio potraukio tenkinimas be dvasingumo degraduoja žmogų, smukdo kaip asmenybę: nualina kūną, sulaužo dvasią, užmuša žmogiškumą — vietoj džiaugsmo ateina tuštuma ir nusivylimas, galų gale — šleikštulys. Kai kas sako: “Aš tave myliu”. Iš tiesų reiktų suprasti: “Aš myliu ne tave, bet save, aš noriu pasinaudoti tavimi, noriu išnaudoti tave”. Mylėti — tai duoti, globoti, padėti, rūpintis kitu, dėl kito vargti, kito laukti ir nežinia kaip ilgai laukti, dėl kito gyventi, kito neskaudinti, neprievartauti, būti atviru kitam, permatomu, nuoširdžiu, dalintis su kitu, kito paklausyti ir išklausyti, kitą išgirsti. Tikra meilė ne “AŠ”, bet “TU”. Tikrai mylintis stovi prieš Dievą ir nesako “AŠ” ir “TU”, bet sako “MES”. Jaunų žmonių draugystė kaip upė turi turėti krantus: turi būti reikiama distancija — atstumas, abipusė pagarba, išmintis ir atsargumas. Išsiliejusi iš krantų upė padaro daug žalos; lygiai ir lytinis potraukis, pabudęs ar sužadintas, gali tapti grėsmingas. Draugauti yra naudinga galvojant apie santuoką, netgi būtina, kad žmonės geriau pažintų vienas kitą, bet draugystė turi ir savo pavojų. Vokiečiai turi patarlę: “Nežadink miegančio šuns”. Žmogaus prigimtis yra labai sudėtinga, o jausmų ir aistrų pasaulis panašus į vulkaną — netikėtai gali išsiveržti, tai ypač pasakytina apie vyrišką prigimtį. Galutinis žodis čia priklauso merginai: ji turi būti mergaitiškai išdidi, save gerbianti, gerai žinanti leistinumo ribas, neprovokuojanti kitame nereikalingų jausmų. Liaudies išmintis įspėja nežaisti su ugnimi — galima nudegti. Liaudies dar sako kad “pigią mėsą visi šunes ėda”. Vienas rašytojas šitaip apibūdino šių dienų merginas: tai tramdytoja — kol ji tvirta, kieta, ryžtinga, tol liūtus ji padaro “vyreliais”, bet kai tik išmeta iš rankos botagą, liūtai ją sukramto.

     Reikia skirti meilę ir seksualumą — tai ne tas pats dalykas. Meilėje veikėjas yra siela, seksualume — kūnas. Meilė siekia pastovumo, patvarumo, amžinumo, ištikimybės iki galo; seksualumas pasitenkina tik valandėle. Meilė kitame mato sielą, seksualumas — daiktą. Santuokoje abu šie dalykai sutampa. Vienas šventas žmogus (Teresė) meldėsi: “Viešpatie, aš neprašau turtų, garbės sveikatos, laimės ar ko nors panašaus.

Gatvės grindinys. Pasaulinė 1984 m. paroda New Orleans, JAV.  A. Kezio nuotr.

     Duok kad mano meilė būtų švari”. Švari, skaisti, tyra meilė! Reikia mums šito maldauti Dievą. Vokiečių kardinolas Faulhaber yra pasakęs, kad mergaitės laimės griuvėsiai yra tautos griuvėsiai. Garsus šveicarų pedagogas Foerster sako, kad sugebėtume “teisingai ir gražiai mylėti, reikia charakterio ir sielos kultūros”. Poetas Hebbel rašo: “Aš turėčiau tave pakylėti, kad galėčiau tave mylėti”, reiškia: aš turiu gražiai apie tave mąstyti, tau gero linkėti, tada aš sugebėsiu tave mylėti. Meilė — tai susitikimas dviejų, kurie ieško džiaugsmo, laimės. Bet kad laimė aplankytų mus, reikia būti to vertiems. Rolland rašo, kad žmogų tik tuomet galima gerai suprasti, kai jį pamilsi. Matome, meilė yra tikroji sąlyga normaliam, pilnaverčiam gyvenimui. Graži, tikra draugystė nereiškia užsisklendimo savyje: tik mes abu ir daugiau niekas neegzistuoja šalia mūsų. Iš tiesų šalia mūsų daug kas egzistuoja: kiti žmonės, tauta, tėvynė, Dievas. Jei mes užsimerksime prieš tai ir užsidarysime savyje, savo siaurame pasaulėlyje, mums greitai pasidarys ankšta ir trošku — juk kiekvieno mūsų pasaulis yra labai ribotas. Žmogus išsiskleidžia kaip žmogus tik tada, jei įauga į savo kaimo, savo genties, savo miesto, savo tautos bei Bažnyčios istoriją, gyvenimą.

     Kartą pro vieną kaimą ėjo kurčias žmogus. Jis matė, kaip kaimo aikštėje buvo susirinkę žmonių ir šoko. Jiems grojo smuikininkas, bet jis negirdėjo smuiko melodijos ir nesuprato, kodėl tie šoka. Būna žmonių, kurie nenujaučia, kas žmogui dera, kas nedera lyties sferoje. Apie tokius sakoma, kad jie neturi drovos jausmo, liaudis sako — neturi gėdos. Drova — tai tvorelė, sulaikanti mūsų žingsnius į draudžiamą zoną. Drovus žmogus nurausta išgirdęs netinkamą žodį arba jaučiasi nepatogiai, kai yra netinkamai apsirengęs, pvz., nespėjęs tinkamai susitvarkyti. Anot Hebbellio, žmogus nurausta ten, kur prasideda mūsų geresnysis AŠ. Arabai sako, kad žmogus be drovos, kaip žirgas be žąslų. Drovos lygis parodo žmogaus, visuomenės kultūros lygį. Deja, šių dienų visuomenės dalis yra praradusi drovę — tai liudija, liaudiškai tariant, nepraustaburniškos šnekos, dainos, kurias liaudis vadina talaluškomis, apsirengimas, kai kūnas ne tiek pridengiamas, kiek apnuoginamas, porelių bučiavimasis viešose vietose. Drovumo jausmą turįs žmogus viską mato pagarbiu žvilgsniu, apie viską atsiliepia pagarbiai. Šventraštis žmogaus kūną vadina Šventosios Dvasios šventove (Kor 1, 6, 19) ir primena, kad ištvirkėlis nusikalsta savo kūnu”. Lytinį bendravimą prieš vedybas ar šalia vedybų krikščionių etika draudžia. Tikra, tauri draugystė remiasi drovos jausmu. Draugystės apvainikavimas dažniausiai būna santuoka, bet jai reikia pribręsti, reikia tapti tinkamu. Kaip gėlę auginame, taip savyje reikia subrandinti asmenybę, skaistumą, bendruomeniškumą. Asmenybe tampame, kai išmokstame būti laisvi nuo savo jausmų poveikių — žemų, netvarkingų jausmų, pvz., pykčio, ambicijos, keršto, pavydo; kai išugdome savyje tvirtą valią, savo elgsenoje vadovaujamės kilniais motyvais, o siekdami aukštų vertybių, esame pastovūs savo nusistatyme, ištikimi prisiimtai pareigai. Tik tas gali būti draugu ir prisiimti atsakomybę už kitą, kas moka save vairuoti.

     Skaistumas — tai apvaldyta lyties sfera pagal proto ir sąžinės reikalavimus ir Kūrėjo mintį. Skaistumas nėra draudimai, vengimas, atsisakymas, bet meilė ir pagarba — pagarba savo ir kito kūnui, meilė tiems, kurie yra man brangūs. Skaistus žmogus į viską žiūri kūdikio akimis, daiktus ir žmones mato Jėzaus akimis. Būti skaisčiu — tai mokėti tvardytis, kad mūsų vaikai, būtų ne pasileidimo, išgertuvių vaikai, bet sąmoningo apsisprendimo ir šventos meilės vaikai, siekiant tėvystės — motinystės, kuri prašoka kūno sferą ir džiaugsmingai susiliečia su Dievo paslaptimi. Skaistumas — dvasios laisvė nuo biologinio chaoso, todėl norint išsaugoti šią laisvę, vengiama visko, kas galėtų sudrumsti skaidrų dangų: nepadorių skaitinių, filmų, paveikslų, žaidimų ir panašių dalykų.

     Visiškai išsiskleidęs žmogus turi būti bendruomeniškas žmogus — mokantis išeiti iš savojo AŠ ir įsijausti į kito AŠ. Tai sudėtingas dalykas: suprasti kitą, surasti bendrus taškus, prisiderinti prie kito, pripažinti kito teisumą, atsisakyti savosios tiesos. Tik tada gali gimti meilė. Toks žmogus ne visada sakys: aš žinau, taip yra, taip turi būti; jis kalbės: man atrodo, aš galvoju, manau. Bendraujant nedera ieškoti užuojautos, dejuoti, ieškoti paguodos, supratimo; teisingiau yra stengtis kitą suprasti ir atjausti. Tvirtai santuokai reikia rimtų pamatų: teisingumo, ištikimybės, atjautimo, takto, pagarbos, atsižvelgimo, paslaugumo, taikingumo, atlaidumo. Bet šie pamatai pastatomi ne per vieną dieną — juos reikia kloti visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Šia vidine “gimnastika” turime užsiimti kasdien ir per visą gyvenimą. Šitaip save formuodamas žmogus subręsta kaip asmenybė: jis žino savo jėgas ir silpnybes, moka kilniai bendrauti su kitu. Žmogus nėra vieniša salelė vandenyne: šalia jo yra kiti žmonės, su kuriais reikia bendrauti, bendrauti iki mirties. Kad mūsų bendravimas būtų sėkmingas, reikia turėti takto. Kas tai yra? Tai intuityvi nuojauta, kas dera sakyti, daryti ar vengti santykiaujant su žmonėmis. Šiandien itin reikia takto, kai žmogus nuo ryto iki vakaro yra minios spūstyje. Jis spaudžiamas iš visų pusių — ankštame bute, triukšmingame darbo kabinete, kurtinančioje gamykloje ir ūžiančioje gatvėje. Taktas apsaugo nuo izoliacijos, nes įspėja nelaikyti savęs žvaigžde, o savo sunkumų — didžiausių pasaulyje, nerodyti liūdno veido ir nedemonstruoti savo širdies žaizdų. Lygiai taip pat saugo, kad neužliptume kitam ant nuospaudos, nepaliestume jo skaudančios vietos. Taktas — tai įsijautimas į kitą, pripažinimas jo teisėtų interesų, atjautimas jo nuotaikų, troškimų.

     “Negera žmogui būti vienam...” Žmogus ieško draugo. Bet “kito žmogaus artumas gali mus pagydyti arba susargdinti, mūsų gyvenimą padaryti šviesų arba sugriauti. Kai kurių žmonių pasitraukimas gali reikšti mums mirtį, o jų artėjimas — gyvenimo pavasarį. Kai kurie žodžiai ar elgesys gali mums akis atverti arba gali apakinti, kad mes nieko aplinkui nematysime, net prasmės gyventi. Kartais turėti laiko kitam žmogui yra svarbiau negu duoti vaistų ar net padaryti sudėtingą operaciją. Reikia žinoti, kad išklausyti kitą žmogų jam gali stebuklą reikšti, užjautimas ar pasitikėjimas gali nešti didelius procentus. Taip pat reiktų žinoti, kad veiksmas yra svarbiau už žodį, bet “nuo mokėjimo kalbėti iki mokėjimo veikti yra ilgas kelias” (V. Vilims).

     Draugystė — tai tiltas, kuris jungia du atskirus krantus, peršoka per bedugnes ir gelmes ir padaro, kad žygis tampa įmanomas. Nuo tilto lengva žiūrėti į tekantį žemai vandenį. Dviejų draugų meilė gali viską sujungti: supratimą, tarnavimą, juoką, svetingumą, draugišką žodį, pripažinimą, atlaidumą, auką, maldą, ištikimybę, žaidimą, švelnumą, ekstazę. “Su tavimi — du žodžiai, sudarantys lanką nuo AŠ iki TU, nuo TU iki AŠ ir teikiantys širdžiai jėgų bei džiaugsmo” (H. P. Vallhof). Bet meilė gali užgesti jei ...nemokame atleisti. Tai, kas svarbiausia, aš pirmiausia turiu duoti — atleisti. Mes sutinkame daug žmonių — kiekvienas jų yra savitas, nepakartojamas, paslaptingas, atskiras pasaulis. Nėra dviejų vienodų žmonių. Kiekvienas jaučia, mąsto ir veikia savaip: kodėl tai — sunku įspėti. Todėl tarp žmonių iškyla nesusipratimai, trintys, įtampa. Aišku tik viena, kad kitas yra kitoks negu aš ir jei esu pasirengęs tai priimti ir atleisti, sugyventi yra įmanoma. Tiek daug yra progų kurti taiką, užgesinti ginčus. Jei tik žengiamas pirmas žingsnis pats sunkiausias, tada užtikrintai ateina šventė. Pirmas žingsnis — atleisti. Tai gražiausia dovana (P. Bosmens). Draugystė kildo meilę, meilė siekia santuokos. Kas tai yra? Tai ryžtas rimtai priimti kitą tokį, koks jis yra. Priimti jį tokį, koks jis yra sukurtas — su visomis dvasios ir kūno savybėmis, net su silpnybėmis, siekiant, kiek tai įmanoma, tamsiuosius bruožus prašviešinti. Tai jaukūs namai; ne todėl, kad yra stogas virš galvos, o todėl, kad po tuo stogu ramu, laisva, sava ir sielai erdvu. Šis jaukumas įsitvirtina tada, kai priimamas Trečiasis — Dievas, kai sutuoktinių širdys jaučia, kad Dievas myli juos ir jų vaikus, kai šios širdys atsiliepia meile Dievui. Tai meilės neatšaukiamumas. Kas myli, tas trokška be ribų mylėti. Jei žmonės rimtai pamilsta vienas kitą, prisiima ir atsakomybę už vienas kitą, sielojasi vienas kito likimu. Meilėje gražiausiai atsiskleidžia laisvė: vienas kitam dovanoja save be jokių jei ir bet, be jokių apribojimų laiku. Meilė — tai mokytis ir išmokti būti laimingam ir kitą padaryti laimingą.

     Auto avarijoje viena mergina neteko kojos. Bandė žudytis: kam aš būsiu reikalinga be kojos? Ligoninėje ją lankė jos draugas. Jis pasakė: “Kai pasveiksi, susituoksime — aš tave myliu, nors tu ir be kojos”. Tikra meilė atlaiko skaudžius išmėginimus. Apie šeimą kalba šių dienų popiežius: “Santuokos ir šeimos versmė yra ne vien jausmas; tai pirmiausia kyla iš laisvos valios apsisprendimo, iš asmeninės meilės, kurios dėka sutuoktiniai tampa ne tik vienas kūnas, bet ir viena širdis ir viena siela. Kūno bendrija yra kažkas didžio ir gražaus. Bet tikrai žmogiškas reiškinys tik tuo atveju, jei civilinės ir religinės bendruomenės pripažįstamas kaip tapęs asmenine jungtimi” (Jonas Paulius II. 1980 Koeln). Vadinamoji “laisvoji meilė” — be įsipareigojimų, atsakomybės ir oficialaus apsiforminimo — tai laivas be vairo, medis be šaknų. Sent-Egziupery sako: “Pasidarai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji”. “Laisvoji meilė” nori būti be varžtų, be atsakomybės: ar tai tikra meilė? Naujajame Testamente yra himnas meilei, šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams 13 skyrius. Vokiečių armijos karininkas Helmutas Moltke, 1944 m. apkaltintas sąmokslu prieš Hitlerį ir nuteistas mirti, rašė savo žmonai: “Tu buvai man laiško korintiečiams 13 skyrius. Be šio skyriaus joks žmogus nėra žmogumi... Tu esi manojo Aš dalis, kurios vienos man stigo... Tik kartu mes esame žmogus. Mes esame Kūrėjo mintis”.

     Ką galvoti apie didelę grupę vyrų ir ypač moterų, kurie ne kaip kunigai ir vienuoliai “dėl Dievo karalystės” atsisakė šeimos, bet dėl kitų svarbių priežasčių jos nesukūrė: buvo paskendę darbe, kuris juos užpildė, turėjo globoti senus tėvus arba padėti vedusiam broliui ar seseriai, neturėjo geros sveikatos arba nesurado sau tinkamo partnerio? Reikia pabrėžti, kad gyvenimą prasmingai galima nugyventi ne tik šeimoje. Tai neretai užmiršta žmonės. Beje, jie patiria nemažų vienatvės išbandymų, bet jiems tenka kiti dideli uždaviniai: daugiau įsijungti į visuomenės gyvenimą, savo jėgas ir laiką skirti tautos ir Bažnyčios interesams — jie gali būti dideli darbininkai Dievo karalystės plėtroje. Savo širdies šilumą jie gali atiduoti tiems, kuriems likimas pagailėjo šilumos ir saulė tų valandų — juk tiek yra pasaulyje ligonių, našlaičių, invalidų, apleistų senelių. Neteisinga pažiūra — tai prietaras, kad tik šeimoje žmogus įprasmina savo gyvenimą ir randa džiaugsmo. Kurie taip kalba, užmiršta, kad yra dar didžioji šeima — visuomenė, tauta, kuriai galima pasišvęsti. Šeima, sukurta lengvabūdiškai ir be nusiteikimo tarnauti tautos ateičiai, neretai atneša nusivylimą. Japonai sako: “Jei kartis, tai ant geros šakos”. O kiek “pasikaria” nežiūrėdami, šaka tvirta ar ne!

     Žmogus ieško žmogaus — draugo, kad pabėgtų nuo vienatvės. Visiškai nuo jos pabėgti neįmanoma. Kiekvienoje santuokoje, net ir laimingoje, širdis nebus visai patenkinta. Reikia dar kito draugo — Dievo, kuris ir mūsų ieško, nori ir mūsų draugystės, kad mes būtume visiškai laimingi! Ieškokime jo!

■ Texas valstijoje teismas pasmerkė mirti Frank Garrett, kuris vienuolyne užpuolęs 76 metų pranciškonę ją išniekino ir nužudė. Vasario 11 d. mirties bausmė jam buvo įšvirkštimu specialių chemikalų įvykdyta, nors popiežius, vyskupai ir vienuolyno vyresnybė skatino pasigailėti.