Spausdinti

CHIARA LUBICH

     Šv. Paulius čia kalba apie tą didį pasikeitimą, kuris įvyko, kai jis pažino Kristų. Jis buvo karštas ir pilnas uolumo Dievo reikaluose, stengdamasis ištikimai vykdyti Dievo valią, kurią jis matė Mozės Įstatyme. Bet naujoje Kristaus šviesoje jis pamatė, kad aname laikotarpyje buvo kai kas neverto, ko reikėjo atsisakyti.

     Kas gi paskatino apaštalą daryti tokį griežtą savo praeities gyvenimo pervertinimą? Paaiškinimą galima rasti tame jo galvojime ir prielaidose, kuriomis jis tada grindė savo gyvenimą. Mes galime pastebėti tame jo uolume ir meilėje Įstatymui, teisingumo ir asmeniško šventumo troškime tą jo perdėtą pasitikėjimą savimi. Jis buvo prisirišęs prie savęs ir savo būdo ieškoti dvasinių rezultatų, lyg tobulybė būtų tik jo paties pastangų vaisius.

“Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe” (Fil 3, 8).

     Tačiau Jėzaus pažinimas radikaliai pakeitė jo stovį. Kai apaštalą palietė akinanti šviesa, jis suprato, jog šventumas yra Dievo malonės vaisius ir jis reiškiasi meilėje, kurią atnešė ant žemės Jėzus. Nukryžiuotame Jėzuje Paulius pamatė įasmenintą tikrąją meilę, meilę, kuri save žemina, kuri save vienija dalindamasi su mumis savo Dvasia ir tuo būdu duodama mums galią mylėti, kaip jis myli. Nuo tada apaštalas paliko savo praeitį Dievo gailestingumui, pats visas savo galias sutelkdamas tik Jėzui. Apaštalas troško priklausyti tik Jėzui, būti jo veikiamam ligi visiško su juo susivienijimo.

     Kokiu būdu mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Tas šv. Pauliaus gyvenimo patyrimas rodo mums, kad krikščionio gyvenimas prasideda tik Jėzų atradus ir jį pasirinkus, atsisakant praeities gyvenimo būdo, su tvirtu nusistatymu niekada nuo jo neatsiskirti.

     Mes taip pat buvome palaiminti, kad galėjome apie Jėzų išgirsti, jį pažinti ir jį priimti. O tai ir yra būdas, kaip turime gyventi pagal čia mąstomus žodžius: visu nuoširdumu priimdami tą nuostabią malonę, atnaujindami ištikimybę Jėzui, gyvendami pagal jo žodį su vis didėjančiu uolumu. Mes turime sekti Jėzaus radikalios meilės ir visiško neprisirišimo prie savęs pavyzdžiu. Tas pavyzdys kaip tik palietė apaštalą Paulių taip giliai, jog jis tapo visiškai nauju žmogumi.

     Ir mes galime būti uolūs apaštalai, Dievo karalystės nešėjai tik tada, jei turėsime tą nuostabią meilę ir Jėzaus šviesa spindės mumyse ir mūsų tarpe. Tuo būdu Jėzus bus tas nepaneigiamas liudytojas pats sau, sukeldamas tikėjimą į Dievą tame nudvasėjusiame ir sumaterialėjusiame pasaulyje, kuris mus supa. Tada mūsų gyvenimas galės šaukti daugeliui, kad Dievas egzistuoja, kad jis mus myli ir kad mes turime jį mylėti.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius