Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. Įvadas į žmogaus teologiją

     Kartą vienas kunigas paklausė jauną motiną: “Ar tu žinai, kas yra žmogus?” Ji atsakė: “Aišku, kad žinau”. Bet kunigas prisipažino, kad jis to nežinąs, nes žmogus yra toks didelis ir turtingas, kad visi bandymai jį aptarti nėra sėkmingi. Ypač verta tai pasakyti, kai prieš akis turime visą žmonijos istoriją, nuo jos paslaptingos pradžios ligi dar paslaptingesnės pabaigos. Bet ir apie atskirą žmogų mąstant, nėra lengva jį aptarti. Kai kas bando žmogų suprasti, sugretindamas jį su gyvuliu ir stebėdamas, kiek jis skiriasi nuo gyvulio. Kiti supratimo ieško ne atskirame asmenyje, bet žmonių bendrijoje, o į atskirą žmogų yra linkę žiūrėti tik kaip į laikiną apraišką. Pagal juos, žmogaus prasmė būtų vienaip ar kitaip paskęsti žmonijos istorijoje, jokio amžino vertinimo nesiekiant. Dar kiti, priešingai, žmogaus prasmės ieško jo individualiame skirtingume nuo kitų žmonių. Jie sako, kad žmogus tuo labiau yra žmogiškas, kuo labiau jis yra kitoniškas. Jeigu pirmieji yra labiau komunistinio bendrumo šalininkai, tai antrieji yra arba individualistinio romantizmo, arba kapitalizmo atstovai.

     Kokį pasakymą apie žmogaus buvimo prasmę galima išskaityti krikščioniškame apreiškime? Nėra abejonės, kad krikščioniškasis apreiškimas turi labai kilnią pažiūrą apie žmogų. Tačiau, kai pradedama ją aptarti, iškyla ir pavojai. Vienas iš jų yra panteizmo pavojus, kai žmogus taip aukštai iškeliamas, kad užima net paties Dievo vaidmenį. Tai yra žinomo XVII šimtmečio filosofo Spinozos pažiūra. Tačiau ir mūsų laikais atsiranda religingų žmonių, kurie įsikūnijimu žmogui suteiktą Dievo malonę taip pervertina, kad nebelieka Dievo, o tik atpirktas žmogus. Čia turima galvoje “God is dead” sąjūdis. Thomas J. Alizer savo knygoje “Toward a new Christianity” (Harcourt, Brace & Co., New York - Chicago) kalba apie mirusio Dievo teologiją. Tai yra rinkinys teologinių studijų, kurios daugiau ar mažiau yra artimos autoriaus pažiūrai, kad atpirktas žmogus užima Dievo vietą. Jis tai daro labai įmantriu būdu, norėdamas parodyti, kad po Kristaus mirties yra panaikintas skirtumas tarp to, kas yra ši tikrovė, ir kas tradiciniu terminu yra vadinama antgamtine tikrove. Jis sako, kad “Dievo mirtis panaikina transcendenciją, tuo būdu padarydamas naują ir absoliutinę imanenciją, tokią imanenciją, kuri išlaisvina iš bet kokio transcendencijos ženklo” (318 psl.). Transcendenciją mes lietuviškai galime suprasti antgamtiškumu, t.y. buvimu anapus sukurtos tikrovės arba kūrinijos.

1991 m. kovo 1 d. šventinamas Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios naujas pastovus altorius. Altorių pašventino vysk. S. Tamkevičius, SJ. Į iškilmes buvo susirinkę ateitininkai iš visos Lietuvos. Po pamaldų buvo šv. Kazimiero minėjimas.

J. Grikienio nuotr.

     Turint prieš akis pavojų, kad mąstymai apie atpirktą žmogų gali jį sudievinti, reikia atitinkamo atsargumo. Mąstymas apie atpirktą žmogų gali sėkmingai pasitarnauti geresniam žmogaus supratimui tik tada, kai skaitytojas turi tinkamą Dievo sampratą. Reikia išvengti dalinės Dievo sampratos, Dievą suprantant kaip vieną tarp kitų esančiųjų. Tokia Dievo samprata nebūtų tinkama pilnutinio žmogaus svarstymui. Dievą reikia suprasti pirm visų kitų galimų dalykų. Jį reikia suprasti kaip būties pilnybę. Dievas nėra šalia kitų, kurie yra, jis yra visokio buvimo priežastis.

     Kitaip sakant, mąstymą apie Dievą reikėtų pradėti nuo gilesnio supratimo mūsų žodžio būtis. Būtis arba buvimas yra vertas tokio mūsų mąstymo, kuris susijungia su žodžiu Dievas. Be šitokios visuotinės Dievo sampratos visiškai nėra įmanoma gera teologija. Be jos būtų neįmanoma nei žmogaus teologija, kuri čia norima pateikti. Tik pasisavinus Dievą, kaip buvimą, be kurio nėra jokio kito buvimo nei medžiaginėje, nei mąstymo, nei noro srityje, galima eiti prie žmogaus teologijos, kuri be tokios Dievo sampratos gali nueiti klaidingomis kryptimis.

     Seniau man atrodydavo, kad tūkstantį metų užtrukęs žydų tautos auklėjimas suprasti vieno Dievo sąvoką buvo per ilgas. Bet dabar man aiškėja to ilgo auklėjimo reikalingumas. Ypač jis buvo reikalingas tada, kai Dievas norėjo atidengti vidinį savo buvimą, kuris reiškiasi trimis asmenimis. Ir dabar krikščionijoje po dviejų tūkstantmečių istorijos vieno Dievo supratimo problema nėra be pavojų. Modernių laikų tautiniai sąjūdžiai nėra be pavojaus teisingai Dievo sąvokai. Daugelis krikščionių neturi tikros monoteizmo sąvokos. Dėl to, ryškinant žmogaus santykius su Dievu, yra gyvas pavojus prarasti teisingą Dievo transcendenciją.

     Šiai mūsų studijai vadovauja II Vatikano susirinkimo pasakymas konstitucijoje “Bažnyčia dabartiniame pasaulyje”. Ten skaitome: “Tokia yra didingoji žmogaus paslaptis, kurią tikintiesiems nušviečia krikščioniškasis apreiškimas” (Nr. 22). Ta apreiškimo šviesa pasinaudodami, norime geriau suprasti žmogų.

     Pirmųjų amžių krikščionys turėjo gyvą sąmonę, kad Evangelija pasako žmogui, kas jis iš tikrųjų yra. Pvz., šv. Augustinas labai aiškiai sako, kad krikščionybė išlaisvina žmogų iš tamsos apie tai, kas jis pats iš tikrųjų yra. Tai jis pasako, komentuodamas šv. Jono evangelijos pasakymą: “Aš esu pasaulio šviesa”) (IV gavėnios sekmadienio brevijoriaus lekcija). Šv. Augustinui tai yra reali šviesa apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogus. Taigi, studijuodami žmogų iš Kristaus apreiškimo duomenų, einame krikščioniškos tradicijos kryptimi.

2. Dorovės mokslas neįstengia aptarti žmogaus

     Dorovės mokslas yra užsiėmęs svarstymu klausimo, kiek ir kaip žmogaus veiksmai yra dori ar nedori. Tai yra žmogaus veiklos mokslas, ką plačiausia prasme galima pasakyti apie dorovės mokslą. Tačiau šis mokslas, pasilikdamas savo metodo ribose, net neturi galimybės svarstyti klausimo, kas iš tikrųjų yra žmogus. Tiesa, šis mokslas, būdamas krikščioniškosios kultūros įtakoje, siekia labai aukštai daugeliu atžvilgių. Nuo jo pasiektų rezultatų priklauso ne tik laikina, bet ir amžina žmogaus laimė.

     Tačiau žmogaus buvimo prasmės šis mokslas nesvarsto. Jis negali atstoti žmogaus filosofijos. Jis negali atstoti nė žmogaus teologijos. Tačiau praktiškai moderniame gyvenime dorovės mokslas dažnai pasineša atstoti žmogaus religiją. Dorovės mokslas moderniame gyvenime yra lengviau priimamas negu religija. Būdingas tokios būklės pavyzdys yra viešosios JAV mokyklos. Jose galima mokyti doros dėsnius, bet negalima mokyti religijos. Ir tokiu būdu moderniame gyvenime praktiškai dorovės mokslas užima religijos vietą.

     Esant šitokiai būklei, ir daugelio žmonių galvosenoje dorovės mokslas užima religijos vietą. Tai sudaro pagrindą kelti klausimą, koks iš tikrųjų yra dorovės ir religijos santykis. Dažnai ir tarp teisingos religijos atstovų galima sutikti pažiūrų, kurios deda lygybės ženklą tarp religijos ir dorovės. Iš tikrųjų taip nėra. Galima sutikti labai religingų žmonių, kuriems galima padaryti labai rimtų priekaištų apie jų teisingumo ar apie jų artimo meilės trūkumus. Tokių žmonių buvimas visuomenėje yra kasdieninė patirtis.

     Pagaliau pati didžioji patirtis apie dorinių ir religinių vertybių skirtingumą žmonėse niekur kitur taip ryškiai neatsidengia, kaip Senojo Testamento raštuose. Ten nesivaržoma iškelti religingos tautos kaltės ir bausmės už ją, tačiau neprarandant dėmesio, kad ši visuomenė yra teisingos religijos atstovė. Mūsų laikais atliktos kritiškos S. Testamento knygų studijos atidengia didingą vaizdą, kaip dorinis gyvenimas ir religinis tikėjimas visuomenėje pergyvena milžiniškas, tiesiog dangų siekiančias, savo santykių audras.

     Mūsų laikų liberalistinė visuomenė iš to fakto yra padariusi priešingą išvadą. Kadangi religija ir dorovė nėra tas pats dalykas, tai ji dorovę nori palikti be jokios religinės pagalbos. Visa moderni naujųjų laikų liberalistinė istorija yra dorovės pastangų liudijimas apsieti be religijos. Tačiau dėl šių milžiniškų pastangų dorovės mokslas yra priėjęs prie tokios būklės, kad jis negali suformuluoti nė vieno bendro dėsnio, dėl kurio visi dorovininkai sutiktų, kad kas nors yra dora ar nedora. Bet tai yra pačios dorovės mokslo problema, kurios sprendimo tenka ieškoti jai pačiai.

     Mums čia rūpi religingo žmogaus problema, kuris tiki Dievą, kaip visokio gerumo kūrėją ir atramą, tačiau jis yra išstatytas tam tikram automatizmo pavojui, kuris sako: aš esu tikintis, tai reiškia, kad viskas, ką aš darau, yra ne tik dora, bet ir šventa. Reikia dar pastebėti, kad kai kurie neatsargūs šventųjų ar žymių religininkų pasakymai, per plačiai suprasti, paskatina krikščionis nekreipti daug dėmesio į savo gyvenimo patikrinimą. Bet tai nėra šio rašinio tema. Tai yra dorovės mokslo tema, o mes norime pasilikti teologijos srityje.

     Modernus dorovės ir pedagogikos mokslas yra daug pasiekęs ir gerai pasitarnavęs žmonijai. Tai galima suprasti iš to, kaip mūsų laikų moralistas dabartinę dorovę gretina su klasikiniu etikos mokslu. Lotynai ir graikai neturėjo žodžio “moralė”. A. Mac-Intyre sako: “Lotynų ir graikų kalbos neturėjo žodžio, kuris tiksliai atitiktų žodį “moralė” (“After Virtue”, Univ. of Notre Dame Press, 1981, p. 37). Tačiau tas pats autorius nusiskundžia, kad mūsų laikais žodis “moralė” yra susiaurėjęs ligi to, kad jis pasako tik apie erotinę sritį (ten pat).

     Popiežius Leonas Didysis griežtai reikalauja atsisakyti pažiūros, kad Dievo malonė yra suteikiama žmogui tik pagal jo nuopelnus. Jeigu ne žmogaus heroizmas nupelno jam Dievo dėmesį, tai kas tai padaro? Niekas kitas, kaip pati žmogaus prigimtis, kuri yra sudėtinė ir laisva veikti ne tik gerai, bet ir blogai. Teisingai į žmogaus prigimties nepakankamus vertinimus krikščioniško pamaldumo atžvilgiu yra atkreipęs dėmesį mūsų laiku žymus teologas Piet Fransen, SJ. Šventieji ne kartą yra spaudę atgailos ir apsimarinimo reikalą dėl Dievo. “Tačiau pastatymas pirmoje eilėje apsimarinimo, atrodo, kyla iš įtarimo ir nepasitikėjimo žmogaus vertybėmis” (“Intelligent Theology, vol. 3, p. 109).

     Dorovės mokslas yra naudingas žmogaus sampratai tuo, kad parodo įtakingą žmogaus prigimtį, būtent, ji gali būti gera ir bloga. Joks kitas kūrinys tokios plačios ir aukštos galimybės neturi. Niekas tokio statuso neturi medžiaginiame pasaulyje. Jį turi tik dvasinės būtybės.

     Tačiau suvesti žmogaus aptarimą į tai, ar jis doras ar nedoras, ar jo veikimas yra teisingas ar neteisingas, nėra tinkamo žmogaus aptarimo kelias. Dorovinio uolumo įtakoje esantys filosofai kartais tokiu keliu pasuka. Vienas tokių filosofų yra Maurice Blondel. Jis yra labai įžvalgus dorovės filosofas, padaręs labai vertingų dorovinių aptarimų, bet kai jis bando aptarti visą žmogų iš to, ar jis yra doras ar nedoras, išeina gana klaiki žmogaus aptartis.

     Maurice Blondel labai gerai aptaria žmogaus sąžinę: “Kiekvienas pats turi daryti vidines išvadas, kad būtų savo vidinės tvarkos atstovas ir kad matytų savyje, ar jis yra teisus ar smerktinas”. Tai yra ne tik žmogaus, bet ir kiekvienos egzistuojančios būtybės savybė. “Taigi kiekvienas faktas savyje talpina visą savo įstatymą, ir taip kiekviena sąžinė savyje slepia savo gyvenimo įstatymo paslaptį”.

     Tačiau kai šis moralės filosofas bando aptarti save, išeina tiesiog neįtikėtinai prasta žmogaus aptartis. “Taigi esu pasmerktas gyventi, pasmerktas mirti, pasmerktas amžinybei. Kodėl, kokia teise, nes aš to nežinojau ir nepasirinkau” (“The theory and practice of action”, Cross Currents, 251 psl.). Šitoks žmogaus aptarimas, padarytas aukšto lygio dorinės srities filosofo, yra tiesiog skatinimas svarstyti žmogaus klausimą ne vien doriniu požiūriu.

     Maurice Blondel bando suvokti žmogaus filosofiją, remdamasis dorovės mokslu ir tokiu būdu patenka į neišsprendžiamą painiavą. Tai atsitinka dėl to, kad jis žmogaus veikimą stato virš paties žmogaus buvimo.    (B.d.)