Spausdinti

BERT GHEZZI

     Šio straipsnio autorius Ber Chezzi yra žinomas JAV katalikų veikėjas, rašytojas ir paskaitininkas šeimos klausimais. Čia jis nagrinėja problemą, aktualią ir Vakaruose, būtent jaunų žmonių pasitraukimą iš Katalikų Bažnyčios.Vertė O. Mikailaitė.

     Vienas didžiausių sielvartų tėvams — tai vaikų pasitraukimas, atitolimas nuo Bažnyčios. Taip įvykus — o šiais laikais tokia daugelio šeimų patirtis — tėvams dvigubas smūgis — patirtas skausmas ir kaltės jausmas.

     Vaikams atsiskyrus nuo Bažnyčios, tėvai jaučiasi bejėgiai. Kaip jie besistengtų, rodos, padėtis negerėja. Maldavimas ir ginčai dar ją pablogina. Ar tėvai iš viso gali ką nors tokiu atveju padaryti?

     Na, jeigu tėvai ieško kokio greito būdo vaikų apsisprendimui pakeisti, tuomet manau, kad atsakymas turi būti neigiamas. Nėra tokių greitai veikiančių vaistų, kurie panaikintų metų metus išgyventą maišatį, nuobodulį ar kitus sunkumus, paskatinusius sūnų ar dukterį pasitraukti iš Bažnyčios.

     Antra vertus, yra ir teigiamas atsakymas: mes, tėvai, galime kai ką padaryti, vėl vaikus prijaukindami prie Katalikų Bažnyčios, jei turime pakankamai kantrybės ir susivaldymo laikytis teigiamos ir ilgalaikės taktikos.

Kas kaltas?

     Tėvams būna kiek lengviau priimti vaiko apsisprendimo tikrovę, jei jie gali į tai žvelgti iš teisingos perspektyvos.

     Pirmiausia tėvams nebūtina kaltinti save. “Jei tik būtume geriau juos išauklėję...” — sakome, bandydami nuvertinti savo geriausias pastangas. Tiesa, tėvų atsakomybė vaikams nurodyti kelią į tikėjimą Dievu ir Bažnyčia, bet tėvai neatsako už vaikų laisvą apsisprendimą. Viešpats nori, kad kiekvienas laisvai pasirinktų jį sekti. Tėvai gali privesti vaikus prie gyvybės vandens, bet jie negali priversti to vandens gerti.

     Antra, reikia suprasti, kad atsiskyrimas nuo Bažnyčios dar nereiškia, kad vaikas visiškai atsiskiria nuo Dievo. Sociologai tvirtina, jog nemažai atšalusių katalikų dar myli Dievą ir meldžiasi. Tikybos mokytojai taip pat sako, kad daugelis jaunų žmonių išgyvena tam tikrą tikėjimo krizę, kada jie išsiveržia iš autoritetų įtakos, suabejoja įvairiais papročiais — visa tai yra dalis jų bandymo susirasti tikrą santykį su Dievu.

     Daugelis nutolusiųjų grįžta prie Bažnyčios, išgyvenę visokias abejones ir galop apsisprendę už katalikų tikėjimą. Maždaug 42% katalikų (JAV statistika) kada nors savo gyvenime apleido Bažnyčią, bet daugumas sugrįžta.

     Svarbu atminti ir tai, kad Dievas neapleidžia mūsų vaikų, nors jie ir apleidžia Bažnyčią. Viešpats renkasi sau sūnus ir dukteris, jis ilgisi ir mūsų vaikų. Kristus pasiliks šalia jų, nors jie ir kurį laiką paklajos; jis lauks tinkamo laiko jiems susigrąžinti.

Pašalinti kliūtis

     Tėvai gali aktyviai stengtis vaikus laimėti Bažnyčiai, bet dažnai jiems teks daugiau su savimi dirbti, negu iš pradžių tikėjosi. Nemažas skaičius jaunų katalikų apleidžia Bažnyčią ne todėl, kad atmeta patį tikėjimą, bet dėl sunkumų šeimoje. Kartais pasitaiko, kad sūnus ar duktė, nesugyvendami su tėvu ar motina, ar kuriuo kitu šeimos nariu, panaudoja tikėjimą kaip ginklą šeimyninėje kovoje. Pasitaiko, kad tėvai dar pablogina jau ir taip įtemptus santykius, per smarkiai reaguodami į vaikų sprendimą atsiskirti nuo Bažnyčios.

     Vaikai lengviau atras kelią atgal į Bažnyčią, jei mes, tėvai, pašalinsime kliūtis. Daugeliui tėvų tai reiškia stengtis pataisyti pašlijusius santykius tarp šeimos ir susvetimėjusių vaikų.

     Štai čia keli pasiūlymai, ką tėvai gali padaryti, statydami tiltą vaikų grįžimui:

     *    Jei patys suklydote, prisiimti atsakomybę už netikusį elgesį ar apsileidimą ir prašyti atleidimo. Svarbu aiškiai prisipažinti, kur suklydai. Nelauk, kad vaikai tuojau pat į tai reaguos teigiamai.

     *    Elgtis taip, kad vaikai aiškiai pajustų, jog juos tebemyli. Tai nereiškia, kad reikia juos lepinti ar pataikauti. Paklausk savęs: kuo galiu parodyti meilę šiam klaidžiojančiam asmeniui? Kartais labiausiai mylintis elgesys yra nedaryti per didelio spaudimo, nekelti per didelių reikalavimų.

     *    Kad vaikai ir atsiskirtų nuo Bažnyčios, leisk jiems suprasti, kad dėl to jiems nebus užtrenktos durys į namus. Neišskirk jų iš šeimos gyvenimo. Jeigu jie būtų pasirinkę nepriimtiną gyvenimo būdą, gali pareikšti, jog tokiam elgesiui nepritari, bet kad juos pačius tebemyli ir turi vilties, kad pasikeis. Kas atmetė savo vaikus, turėtų stengtis juos susigrąžinti. Pakvieskite juos sugrįžti į namus, laikykite atviras duris, nors jie iš pradžių į tai ir nereaguotų.

Nedaryti naujų kliūčių

     Daugumas vaikų, pasirinkusių iš Bažnyčios pasitraukti, gerai žino savo tėvų nusistatymą tuo klausimu, tad nereikia nuolatos to priminti. Galima, pasitaikius progai, aiškiai pasakyti, kad tai skaudu, bet vis viena mylime ir tikimės, kad jie į Bažnyčią ilgainiui sugrįš. Tai pareiškus, geriau daugiau nebekartoti.

     *    Nedidinkim kaltės jausmo (pvz., “Jeigu eitum į bažnyčią, matytum, kad tau geriau sektųsi...” ir panašiai).

     *    Nesikiškim į vaikų gyvenimą. Nors seneliai ir labai norėtų, kad vaikaičiai būtų pakrikštyti, nėra gerai apie tai nuolat kalbėti. Geriau kurį laiką palaukti ir pavesti tuos vaikelius Dievo globai, negu rizikuoti aštrų konfliktą su tėvais.

Jei lieka krikščionys

     Kartais vaikai apleidžia Katalikų Bažnyčią, bet neišsižada krikščionybės. Džiaukimės tuo. Kartu bandykime švelniai juos patraukti atgal prie Katalikų Bažnyčios. Pakvieskime drauge dalyvauti šv. Mišiose ar kitose pamaldose. Jei galima, drauge pasikalbėkime, kodėl jie neberanda dvasinio peno Katalikų Bažnyčioje.

Ištikimybė ir malda

     Mūsų pačių pastovus apsisprendimas už Dievą ir Bažnyčią daug reiškia mūsų vaikams, nors jie to ir neparodytų. Jeigu nusivylimas vaikų nutolimu susilpnintų mūsų pačių tikėjimą, mūsų vaikus tas labai paveiktų. Atsiminkime, kad iš šios sielos dramos nereikia išstumti paties Dievo: nuolatos melskimės, kad vaikai sugrįžtų į Kristaus šeimą, kad atrastų kelią atgal į Katalikų Bažnyčią, savo dvasinius namus.

(“Caritas", 1992, Nr. 4)

■    Lietuvos vyriausybė nusprendė grąžinti Vilniaus arkivyskupijos rūmus, tačiau iš jų neišsikrausto “Respublikos” dienraštis. Dabar net atvykusius garbingus svečius arkivyskupas turi siųsti į viešbutį, o ir pats arkivyskupas neturi reikiamų patalpų. Argi ir ateinančiais metais atvykusio Šv. Tėvo arkivyskupija neturės kur priimti?

■    Prof. Antano Maceinos archyvus A. Grinienė nugabeno iš Vokietijos į Lietuvą ir perdavė Švietimo ministerijai. Archyvai nugabenti į Mažvydo biblioteką.