(Konkurso suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs rašinys)
MARIJA ALDONA JURKUTĖ-BRAŽIŪNIENĖ
Mano mergytė guli didžiulėje ligoninės lovoje. Ant sienos — mažutis paveikslėlis. Jame pavaizduota papurgalvė, supanti lėlę. Tame pačiame paveikslėlyje mano mergaitės pavardė, vardas, amžius — penki mėnesiai. Ant staliuko — puokštė erškėtrožių. Atokvėpiais tarp skaudžių adatų, vaistų ir gydytojų apžiūrėjimo — ji šypsosi. Tada man atrodo, kad tame paveikslėlyje taip laukta mano maža dukrytė. Budžiu šalia jos, o kartais užsimiršusi lenkiuosi pabučiuoti. Ir visada atsimušu į stiklą. Ji guli po stikliniu gaubtu. Po juo — grynas oras. Ir jos gyvenimas. Beata dar nieko nežino ir nieko nesupranta, kitaip — ką atsakyčiau į klausimą: “Mamyte, o kodėl mano širdelė su skylutėmis?”
... Svetimai, nepažįstamai motinai gimė duktė. Ir man duktė. Beata buvo visai mažutė. Ji tik vieną kartą klyktelėjo ir nutilo. Dabar atrodo, kad jau tada žinojau, jaučiau ir supratau, kodėl ji taip staiga pavargo. O tos motinos mažytė svėrė penkis kilogramus. Kitą rytą pradėjo nešioti juokingus ryšulėlius. Vienas verkiantis kamuoliukas. Kitas. Va, savo lėlę gauna toji moteris. Aš dar rami ir laiminga, nes žinau, kad tuoj atneš ir manąją. Bet įeina gydytoja ir sako žodžius, kurie ir šiandien tebeskamba ausyse: “Jūsų vaikutis silpnas”. Ir viskas. Tik šie žodžiai — diena po dienos. Nepažįstamoji guli šalia, ir aš matau, kaip piktai ji paima dukrą, nemaitina jos ir visai ramiai guli, kai toji gailiai verkia. Negalėjau suvokti, kaip gali būti žemėje mama, kuri nesidžiaugia štai tokiu bejėgiškai verkiančiu padarėliu. Vėliau ji visai atsisakė maitinti. Nepadėjo nei gydytojos įkalbinėjimai, nei mūsų priekaištų pilni žvilgsniai.
Beata vis dar buvo kažkur toli — nematyta, neglamonėta, su vargšia sunkiai sergančia širdele.
Viena po kitos išvažinėjo laimingosios mamos. Stengiausi šypsotis kiekvienai išeinančiai. Paskui mane perkėlė į kitą palatą. Dar vėliau buvo ta diena, kai pirmą kartą pamačiau savo dukrytę. Nepažįstamąją moterį pamiršau. Žinojau tik, kad iš ligoninės ji išėjo viena.
Neprisimenu nuostabesnių mėnesių už tuos du pirmuosius! Nemigo naktys, skalbiniai, rūpesčiai, nuovargis — viskas išnykdavo nuo vieno jos nusišypsojimo, nuo vienos kvailutės grimasos. Viskas buvo taip nauja ir nekasdieniška. Gera buvo matyti ją besikapanojančią vakarais vonelėje. Juokinga atrodė jos maža kepurėlė, kuri vis krito ir krito ant vienos akies. Rytais pranykdavo nuovargis, vos pamatydavau jos didžiules mėlynas akis. Teta padovanojo Beatai geltoną meškiuką, ir buvo taip nekantru laukti, kada ji nukrims bent vieną jo atvėpusią ausį. Tėtis vis projektavo gardelį, kuriame mūsų išdykėlė žais, kai jis, palinkęs prie stalo, kurs iliustracijas jai skirtai pasakų knygai. Aš jau svajojau apie dieną, kai apvilksiu ją trumpa taškuota suknele, ir Beata pavirs boružėle. Aš labai norėjau, kad ji dažnai paperkančiai šypsotųsi. Gydytojai sakė: mažulei reikia daug daug oro. Mudvi su Beata išvažinėjome visus pušynus. Truputėlį skaudu buvo žiūrėti, kaip godžiai tas mažutis padarėlis traukė į save saulėtą orą. Kai mergytei sukako trys mėnesiai, tėtis nupirko jai kalbančią lėlę. Juodvi buvo labai panašios — dvi lėlės, tik padovanotoji buvo rausvesnė.
Vakarais, kai iš darbo sugrįždavo tėtis, mažame namelyje prasidėdavo jauki ir tikra trijų šventė...
Kada pastebėjau, kad jai — angina? Kai pirmą kartą prabudo ryte įraudusi ir suprakaitavusi? Kai valgant burnytės kampučiu vis tekėjo ir tekėjo pieno srovelė? Ar tada, kai Beata jau negalėjo valgyti ir vis nesąmoningai suko galvutę?
Po ligoninę vaikščioja visų dievų dievai — baltais chalatais. Vieniems jie dosniai dalina sveikatą, kitiems — viltį. Čia vėl išgirdau žodį “silpna”. Ir supratau žodžių “laukti stebuklo” prasmę.
Gražinutė gulėjo greta mano mergytės už stiklinės sienos ir bandė stotis. Beata užmiršo šypsotis. Visai rami ir su viskuo susitaikiusi, ji gulėjo po stikliniu gaubtu. Kaip ir. anksčiau, jai reikėjo daug daug oro. Į Gražinutę stengiausi nežiūrėti, kaip kažkada į nepažįstamą jos mamą. Bet vis tiek matydavau, kaip noriai mažiukė kerta košę, ją vis pastumdama savo apvaliu pirštuku. Niekas jos nelankė, niekas nesapnuodavo. Visados svetimos, kažkieno išaugtos kepurėlės, didžiuliai ligoninės šliaužtinukai. Jai atitekdavo visi pasveikusių vaikų žaislai — barškučiai, kurie jau nebarškėjo, beakė lėlė ir kiškutis be ausies. Gražinutė krykštavo nuo ryto iki vakaro. Ir visą naktį — mano sapne. Ateidavo seselė ir skaudžiai įdurdavo Beatai į užpakaliuką, o kai toji kažkaip ypatingai graudžiai ir beviltiškai sušukdavo, Gražinutė pakildavo iki stiklo ir praverta burnyte nustebusi žiūrėdavo į mažą lėlę, kuriai labai skaudėjo.
Niekas manęs neguodė. Neramino. Tai buvo atvejis, kai sakyti “viskas bus gerai” — nusikaltimas. Dabar gi man atrodo, kad tomis dienomis būtų buvę daug lengviau, jei už stiklinės pertvaros nebūtų augusi sveika ir tvirta Gražinutė, kurios atsisakė toji — ne mama...
Melsvas dangus. Mėlyni kaspinai. Mėlynos akys. Mėlyni sviediniai. Mėlyna mano mergaitė, kai išimi ją iš po gaubto. Pradėjau bijoti šios spalvos.
Vieną rytą gydytojas leido išnešti ją į lauką. Po to Beata pradėjo valgyti. Ji pirmą kartą pakėlė rankutę ir sukišo burnytėn visus penkis pirštus. Dabar mudvi valandų valandas praleisdavome lauke. Čia Beata pirmą kartą pamatė, kaip krinta lietus. Neatitraukdama akyčių, ji nustebusi žiūrėjo į baloje šokinėjantį žvirblį. Sėdėjome ant tik ką nupjautos žolės, rodžiau jai rausvus pumpurus, kurie dar pavirs gėlėmis. Šiame pilko pastato kieme tėtis padarė pirmas mūsų mažytės nuotraukas. Akutės liūdnos, pavargusios. O aš vis kartojau, kad tai nuo karščio, nuo saulės. Praeis ši tvankuma, atvės oras, ir mano dukrytė sustiprės galutinai.
Kaip keičiasi norai! Kol ji namie, šaukdavo, spardydavosi, neleisdavo miegoti naktį ir skalbti dieną, — tai norėjosi, kad nurimtų, kad bent valandėlę pabūtų tyli ir protinga. Dabar, vos ji nurimdavo po gaubtu, vos pradėdavo tyliai ir vienodai kvėpuoti, man darydavosi baugu. Norėdavau mesti šalin gaubtą, šiltus apklotus, sudaužyti visus buteliukus su vaistais, nunešti mergaitę į mišką ir leisti jai nors kartą pasiklysti tarp viržių. Tegu siaučia! Rėkia! Tegu tampo mane už nosies, plaukų! Kad tik nebūtų šito tylaus gulėjimo.
Tomis dienomis išsiuvinėjau pačias gražiausias kepurytes ir boružės suknytę. Ir išdrįsau paklausti, kada mus išleis namo. Ką tuomet pasakė gydytoja? Dar truputėlį. Ji pasakė — dar truputėlį pakentėkite. Džiaugiausi lyg vaikas. Tegu tik mudvi išleidžia. Sugrįšime į savo pušynus, pagersime sulčių — įsivaizduoju, kaip nustebs gydytoja, kai po metų Beata įeis pas ją su puokšte astrų ir pati pasakys ačiū. Buvau tokia dosni! Pirmą kartą pabarbenau į stiklinę sieną ir švelniai šyptelėjau Gražinutei.
Rugpjūčio rytas. Mudu su tėčiu nešame mergytei sulčių ir jos drabužėlius. Šiandien ypatinga diena! Beata važiuos namo. Mažame kambarėlyje vėl gyvens trise — tėtis, mama ir Beata, kuriai jau dygsta dantys.
Praeina seselė. Geroji, rūpestingoji Beatos seselė! Pasveikiname ją, bet ji tarsi nepastebi mūsų. Pro stiklo langus jau iš tolo matau, kad baisusis gaubtas stovi ant staliuko. Aha, vadinasi, dukrytė spardosi lovutėje. Ji jau pasiruošusi. Tyliai atidarau duris ir šypsodamasi einu prie jos lovutės. Tuoj parodysiu jai batukus ir drabužėlius. O lovutė tuščia. Atsisuku į tėtį, klausiu, į kokią palatą ją išnešė, prašau paieškoti, klaupiuosi prie lovos, išdėlioju jos kelnytes, skareles, marškinėlius. Girdžiu, kaip gydytoja sako, kad dusti pradėjo visai paryčiui. Paskui užmigo ir tyliai užgeso. Aš netikiu. Ant priegalvėlio įdubimas nuo Beatos galvutės. Na, žinoma, jis dar visai šiltas. “Gydytoja, labai prašau, labai labai prašau, atiduokite ją. Nevešim Beatos namo. Tegul guli po gaubtu, jeigu taip reikia. Jūs gi matote — aš netikėjau. Aš žinau — jūs tik pajuokavote”. Ir tik tada, kai, pakėlusi akis, pamatau tuščią paveiksliuką virš lovos — be jos pavardės, be amžiaus, suprantu, kad Beatos nebėra.
O už stiklinės pertvaros vis taip pat krykštauja nerūpestinga ligoninės Gražinutė.
Laidojome Beatą, papuoštą krikštynų drabužėliu, rugpjūčio gėlėmis, su mažu pūkuotu meškiuku po pagalvėle. Šventai tikėjau — ten, kur Beata iškeliavo — ji kalbės. Ji augs ir būtinai žais. Tvirtai žinojau — mėlynųjų sviedinių ten nebus.
Paskui jos lovutę, vežimėlį, drabužėlius ir žaislus užkariavo berniūkščiai. Ne tik vežimėlį, o ir mudviejų su tėčiu meilę bei visą, visą mano laisvą laiką. Taigi mokslus baigiau vėlai, bet į paskyrimo vietą — televizijos vaikų redakciją atėjau išdidi ir laiminga-
Modernaus devynaukščio pastato redakcijos buvo padalintos atskirais patogiais narveliais. Pertvaros buvo stiklinės — kai už vienos jų sėdinti moteris pakėlė galvą, aš krūptelėjau. Tas šaltas akis, tvirtai suspaustas lūpas gerai prisiminiau dar nuo ligoninės laikų. Jau ten jos veidas buvo bejausmis ir šaltas, Gražinutei šypsantis, norint valgyti, verkiant.
Likimo ironija — kai aš sapnavau savo Beatą, auginau sūnus, daug skaičiau ir rimtai ruošiausi savo profesijai, ji visam laikui pamiršo ligoninėje paliktą savo vaiką, baigė aukštuosius partinius mokslus ir sėkmingai vadovavo redakcijai, ruošiančiai laidas vaikams. Žinoma, kad visi mano laidų scenarijai buvo blogi! Ji sakydavo: “Mes neturime nusileisti iki snargliotų vaikų lygio”. Ji tikindavo: “Mūsų paskirtis — ruošti ateities žmogų”. Ji primindavo: “Rusų vaikų poezija yra daug skambesnė ir geresnė už lietuvių”. Ypatingai mėgo ir globojo vaikinus: vienas sėkmingai darbavosi ir pusantrų metų “ruošė” diplominį darbą, tai ir neparašęs nė vieno laidos scenarijaus. Moteris ji niekino ir tai demonstravo atvirai — braukė laidas, susirinkimų metu prasižengusią ar jai neįtikusią vadino “proto gigantu” arba “minkš-taprote”. Pagal nuotaiką, bet buvo vienodai užgaulu.
Manęs ji neapkentė. Ne todėl, kad aš žinojau jos jaunystės paslaptį, kurią ji pati norėjo pamiršti. Kiekviena mano laida vaikams ir apie vaikus, esu tikra, jai primindavo jos kūdikį. Juolab, kad daugiau vaikų ji neturėjo.
Kai ruošiau laidą apie kūdikių-pamestinukų namus, kiekviena maža ten sutikta mergaitė man buvo panaši į ligoninės Gražinutę. O jų buvo daug — liūdesiu ir ilgesiu paženklintų vaikų, per anksti supratusių žožio išdavystė prasmę.
Ši laida niekada nebuvo parodyta ekrane. Visagalė moteris už stiklinės pertvaros lengvai įtikino peržiūroje dalyvavusius, kad negatyvių laidų mums nereikia, turime rodyti teigiamus mūsų gyvenimo pradus, o verkiantys vaikai, jos manymu, atrodo neestetiškai. Aš jai atleidau. Išėjau dirbti į kitą redakciją, visą likusį gyvenimą pasižadėjusi bejausmius, piktuosius ir žiaurius bausti atlaidumu.