JUOZAS VAIŠNYS, S J
Pavasario saulei prikėlus gamtą iš miego, apie prisikėlimą ir žmogus pagalvoja. Jo šviesos ištroškusios akys kyla aukštyn ir gėrisi mėlyna, skaisčia padange. Jis kelia rankas ir širdį prie Dievo, kurs jam prisikėlimą ir gyvenimą žada. Jeigu taip Visagalio yra suplanuota, kad po žiemos šalčių gyvenimui keltųsi net ir menkiausias gamtos kūrinėlis, tad ar galėtų iš mirties nesikelti visos gamtos pažiba ir jos valdovas — žmogus?
Koks liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jei nebūtų prisikėlimo: jei diena grimztu į tamsą be vilties, kad rytoj vėl kelsis šviesa, jeigu vasara pasinertų rudens ūkanose ir žiemos gruode be vilties, kad ją vėl prikels pavasaris. Koks liūdnas būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis, lenkiamas senatvės, netikėtų, kad vėl grįš nepraeinanti jaunystė. Tai nebūtų gyvenimas, o tik kelionė į mirtį, tai būtų tik laidotuvių procesija.
Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jeigu jam nebūtų sušvitusi atpirkimo šviesa, kuri iš tamsaus kapo prisikėlė, kad vestų žmogų į amžiną prisikėlimą. Ne mirčiai žmogus yra sutvertas, bet gyvenimui. Ne kančia ir liūdesys yra jo dalia, bet laimė ir džiaugsmas.
Saulės atspindžiuose V. Petravičius
Kai skamba ir gaudžia Velykų varpai, kai žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį, kartais ne vienas nuleidžia žemyn akis ir pagalvoja, ar mes einame prisikėlimo, ar mirties keliu. Juk pasaulyje tiek skurdo, vargo, kančios... Pasaulis pilnas kontrastų: vienur klesti didžiausia ekonominė gerovė ir net prabanga, o kitur milijonai miršta badu. Šiandien daug kalbama apie laisvę, bet gyvenimas dar pilnas vergijos liekanų.
Visi supranta modernaus karo baisumą, bet nė viena šalis nenori lengvai atsisakyti savo pasigamintų ginklų, gresiančių žmonijos sunaikinimu. Tai vienur, tai kitur vis dar vyksta karai, nekaltų žmonių beprasmiai žudymai. Klestint didžiausiai mokslo pažangai, žmogus, visiškai pasimetęs gyvenime, nežino, kam jis gyvena, kur eina, ko siekia. Visi kalba apie vienybę, bet nė piršto nepakelia jai ugdyti: žmogus prieš žmogų kovoja, brolis brolį išduoda, visur tiek maža meilės, tiek daug neapykantos.
Didžiojo šeštadienio bažnytinėje liturgijoje viešpatauja ypatinga nuotaika: baigiasi gavėnia ir prasideda Velykos. Džiaugsmas maišosi su liūdesiu, kentėjimas keičiasi į triumfą, mirtis kovoja su gyvybe, ant kapo iškyla prisikėlimo vėliava. Tai prasmingiausias mūsų gyvenimo simbolis. Gyvenimas yra pilnas kontrastų — tai gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos mišinys. Apšviesti tamsą, nugalėti blogį gėriu, neapykantą meile — tai žmogaus gyvenimo uždavinys.
Kai Kristus iš paskutinės vakarienės salės ėjo kentėti ir mirti, kai jam buvo telikusios kelios minutės dar būti drauge su savo mylimais mokiniais, jis jiems kalbėjo apie tai, kas svarbiausia, apie savo mokslo esmę ir pagrindą, nuolat kartodamas tik du žodžius: vienybė ir meilė. “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau... Būkite viena, kaip aš ir Tėvas esame viena... Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jie būsite vieningi ir mylėsite vienas kitą...” (Jn 15-17). Tai nuolat ir nuolat jo kartoti žodžiai, tai jo mums paliktas testamentas.
Ne kitokius žodžius reikėtų kartoti ir šiandien, pažvelgus į mūsų lietuviškąją visuomenę, tiek tėvynėje, tiek ir už josios ribų. Tos Kristaus norimos meilės ir vienybės mums labai trūksta. Mes nesugebame vieningai dirbti, vienas prieš kitą kovojame ir skaldomės. Esame visai užmiršę atlaidumą ir toleranciją. Jeigu koks nors žmogus buvo suklydęs, tai jį smerkiame amžinai, nors jis jau būtų iš tos klaidos išsilaisvinęs ir visiškai pasikeitęs.
Šių Velykų proga mums reikėtų susikaupti ir pagalvoti apie savo dvasinį prisikėlimą kultūringesnei ir krikščioniškesnei veiklai bei galvosenai. Prisiminkime tą visų mėgstamą vienybės apaštalą Tumą-Vaižgantą, kuris, paklaustas kokiai partijai priklausąs, atsakydavo: “Nežinau, bet galiu nurodyti tris pagrindinius savo partijos principus: viršuje — Dievas, apačioje — Lietuvos žemė, o šalia — broliai ir sesės lietuviai”. Jis visus vertino, visiems stengėsi padėti, nė vieno neniekino. Pats prisipažįsta, kad toks jo elgesys yra davęs gerų rezultatų. Štai jo žodžiai: “Viso mano gyvenimo tendencija — tiesti tiltą tarp vienos ir kitos krypties inteligentų — yra labai dažnai davusi geresnių rezultatų negu šalinimasis ir brutalus prieštaravimas”.
Jeigu mes dirbame ir kovojame ne savo ambicijoms apginti, bet norėdami vergijos pančius nusikračiusiai savo tėvynei laimėti dvasinį prisikėlimą, tai į tą didžią kovą turime kviesti kiekvieną lietuvį. Mūsų yra nedaug, mūsų jėgos ribotos, tad kiekvieno talka būtinai reikalinga. Jeigu esame per silpni pasiekti krikščionybės idealą — mylėti savo brolį, kiekvieną sesę, tai pasistenkime pasiekti bent kiekvienam kilniam žmogui reikalingą minimumą —jį toleruoti.
Visi mes esame žmonės, tad kartais suklystame. Kartais, visai nenorėdami, vienas kitą užgauname. Jeigu prieš savo įžeidėjus imamės kovoti ir norime juos pamokyti, tai vartokime patį efektingiausią artimo meilės ginklą. Visi kiti ginklai sukelia tik norą priešintis, o prieš šį ginklą visi kiti ginklai krinta iš rankų. Pagaliau prieš savo brolius ir seses ir tegalime vartoti šį visus jungiantį artimo meilės ginklą.
Tai bus vienintelis kelias ir į mūsų žemiškos tėvynės dvasinį prisikėlimą, ir į mūsų visų prisikėlimą amžinajai tėvynei. Visus brolius ir seses Velykų proga sveikiname ir tokio prisikėlimo visiems linkime.