JONAS LAURIŪNAS
7. Žodžio liturgija (I)
Šv. Augustinas prisimena iš savo jaunystės tokį atsitikimą. Milane jis dėstė iškalbos mokslą, literatūrą. Vieną karštą dieną, išvargęs nuo užsiėmimų, nuėjo į sodą pailsėti. Medžių paunksmėje norėjo atsigauti. Bet kažkas graužė širdį. Toks gyvenimas, kaip iki šiolei, jam nusibodo ir ilgai tęstis negalėjo. Kaip dėstytojas, jis buvo viskuo apsirūpinęs, bet prabanga jau jo nepatenkino. Jis priklausė krikščionių atskalai — manichėjams, tačiau jų filosofija atrodė jam nepakankamai gili ir rimta. Jis ieškojo išeities, jo dvasia buvo nerami, nepatenkinta. Kaimyniniame sode žaidė vaikai, ir jis girdėjo, kai jie dainavo: “Imk ir skaityk, imk ir skaityk”. Jis sukluso. Paprasta vaikų dainelė paveikė jį. Ant staliuko sode gulėjo krikščionių Šv. Raštas. Nesąmoningai jis ištiesė ritinį ir atsitiktinai užmetė akį į vieną eilutę. Tai buvo laiškas romiečiams 13 skyriaus 11 eilutė: “Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego..!” Šis skaitinėlis jį sukrėtė. Veikiai jis nuėjo pas vyskupą Ambroziejų ir pasisakė norįs apsikrikštyti. Biblijos skaitinys jam buvo proga apsispręsti, atsiversti.
Šv. Mišiose skaitomos Šv. Rašto ištraukos — tai vadinamoji ŽODŽIO LITURGIJA. Šis momentas turėtų mūsų sielose panašiai nuskambėti kaip Augustinui: “Imk ir skaityk!” Mes skaitome, girdime. O dažnai šie skaitiniai mums per vieną ausį įeina, per kitą išeina, nepadarę jokio įspūdžio. Bet kartais koks nors vienas sakinėlis, mintis, žodelis užkliūva ir palieka įspūdį mūsų sieloje — įvyksta kažkoks pasikeitimas.
Senas Malūnas Algirdas Griškevičius
Štai turtuolis Antonijus Egipte, savo gimtojo miesto katedroje, kažkurį sekmadienį žodžio liturgijos metu išgirsta sakinį: “Viską palikti!” Jis išeina iš bažnyčios, parduoda savo turtą, eina į dykumą ir tampa vienuoliu.
Su juo atsitiko ne kitaip, kaip su senovės karaliumi Dovydu. Jis nusidėjo. įsibrovė į draugo šeimą, tapo žmogžudžiu. Tada ateina pas jį jo patarėjas pranašas Natanas. Šis pasakoja paprastutę kasdienišką istoriją: — vienas turtuolis pagrobia iš savo neturtingo kaimyno, kurs turėjo vieną avelę, gyvulėlį, jį nudobia ir paruošia svečiui vaišes. Dovydas klausosi, bet nieko nesupranta. Jis nori nubausti aną žmogų, padaryti tvarką ir klausia: “Kas yra šis žmogus?” Tada išgirsta atsakymą: “Šis žmogus — tai tu” (2 Sam 11).
Klausymas virsta susitikimu su nepaprasta tiesa. Dovydas, pataikytas į širdį, atsiverčia, pasikeičia.
“Šis žmogus — tai tu!” Kiekvienas skaitinys šv. Mišiose turėtų paliesti kiekvieną dalyvį.
Bet ne kiekvieną kartą tai įvyksta. O gal greičiau — tai mažytis grūdelis, kuris nepastebimas įkrinta į sąmonę ir ima pamažu veikti. Kitą kartą įkrinta kitas grūdelis. Paskui pasirodo plonutis stiebelis. Žmogus atranda naują požiūrį, naują stebėjimo tašką. Jame įvyksta atsinaujinimas, pasikeitimas, atsivertimas.
Prasideda žodžio liturgija, skaitymai. Jie turi virsti pokalbiu. Kur nuaidi žodis, ten turi būti ir atliepis. Kur kalba, ten turi būti ir pokalbis. Šv. Mišiose žodis negali būti vien monologas, kalbėti turi ne tik viena pusė, bet ir kita. Tiktai atliepis parodo, ar žodis buvo išgirstas, ar jis pataikė, ar pro šalį praėjo. Tiktai atliepis parodo, ar žodis palietė širdį: “Šis žmogus — tai tu”
Savaime suprantama, atsakymas negali būti mechaniškas, kaip kai kuriuose pokalbiuose “Taip, taip! Žinoma, žinoma”. Toks atliepis monologo nepadaro dialogu. Taip pat negera būtų, jei skaitinius šv. Mišiose suspaustume vieną prie kito, sugrūstume: reikia kiek laiko pagalvoti, įsijausti, pamąstyti.
Mišiose yra parinktos atitinkamos psalmės, atitinkami posmeliai bei eilutės. Kas pagal galimybes pasinaudoja šiais tekstais kaip malda arba savaip pasisavina, pergyvena skaitinius, tas užmezga pokalbį su Dievu, į Dievo žodį atsiliepia žmogaus žodis.
Žodžio liturgija nėra kažkas nauja Bažnyčioje. Tai žinojo jau Sinagoga.
Izraelitai šeštadieniais — subatoje klausydavosi Šv. Rašto skaitymo — Įstatymo ir Pranašų. Esdro knygoje (8) net išsamiau yra aprašyta tokia praktika. To izraelitai laikėsi visada. Evangelijose randama užuominų apie šį žydų paprotį (Lk 4,16-21).
Žydų tauta buvo išaugusi ant Biblijos žemės. Kas šeštadieniais girdėdami skaitant sinagogoje Šv. Raštą, jie gerai žinojo tekstus, ką matome, pvz., iš Lk 24,27 teksto, kuris skaitomas velykiniu laikotarpiu ir kur pasakojama, kaip Kristus, pasirodęs Emauso mokiniams, savo kalbą rėmė Šv. Rašto vietomis, kaip gerai žinomomis pašnekovams.
Tokia buvo senųjų tradicija. Šiais laikais susidarė kita tradicija: liaudis turi skaityti vadų raštus, juos prenumeruoti... Kinijos liaudis buvo aprūpinta Mao knygute, Vokietijoje buvo šlovinama Hitlerio programinė knyga “Mano kova”. Rytais radijas apšviečia visus vyriausybiniais straipsniais bei nurodymais. Palyginkime, kur daugiau gelmių, prakilnumo, svorio, minties ir tiesos yra — šių “vadų”, ar Biblijos skaitiniuose?
Kaip žinome, krikščionys Biblijos skaitymą įvedė į savo Eucharistijos šventimą, sekdami žydais. Seniau didesnėse šventėse būdavo trys skaitiniai; ilgainiui liko du, dabar II Vatikano Susirinkimas įvedė vėl tris skaitinius sekmadieniais ir didesnėmis šventėmis. Šiokiadieniais yra du skaitiniai.
Skaitinių prasmė — ne tik prakalbinti atskirą žmogų: “Šis žmogus — tai tu!” Jų vertė — ne tik žmogaus vidun įsiskverbti. Skaitiniai — tai dabartis, išsipildymas to, kas skaitoma. Kristus pasakė Nazarete: “Šiandien išsipildė ką tik girdėti Rašto žodžiai”.
Skaitinys yra ne tik pranašavimas, informacija. Jis yra faktas įvykis. Tai, kas skaitoma, vyksta šiuo metu ir čia.
Sakysime, skaitant Kristaus Kančią, girdime apie Viešpaties mirtį ir klaupiamės. Išganytojo mirtis nėra tik praeitis, kažkada įvykus. Tai ir dabartis — mes pergyvename, jos pasekmės liečia ir mus, mūsų laikus.
Dieviškosios paslaptys yra ne tik praeities dalykas — jos apima visus laikus, jungia kiekvieną žmogų. Kristus yra ne tik sakramentiniuose pavidaluose, bet ir žodžio liturgijoje, nes tai, apie ką skaitiniuose pasakojama, yra ir dabar realu. Tai ypač tinka Evangelijai.
Ši mintis gali iškelti kai kurių nesusipratimų. Esamybė gali būti įvairių laipsnių. Sakysime, gyvybė augale, gyvulyje, žmoguje, Dieve — nėra vienodo lygio. Panašiai yra ir su mūsų Viešpaties esamybe maldoje ir žodyje — ji nėra tokio laipsnio kaip Eucharistijoje, o tačiau yra tikra esamybė. Viešpats kalba. Jo veikla tęsiasi. Jo meilė yra čia. Jis tikrai yra čia esantis.
Evangelijai tinka tai, kas slypi žodžiuose: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave” (Jn 11,28). Jis yra čia. Žodžio liturgija — tai ne tekstų perskaitymas, lyg pranešimas per radiją ar vakarinės žinios.
Tas, kuris skaito Biblijos tekstus, paskolina Viešpačiui savo lūpas ir bumą. Bet tikras kalbėtojas yra pats Kristus. Tai Jis sako: “Ateik ir sek mane!” Jis sako: “Pasitikėkite!”
Kristaus žodis — tai išgelbėjimas mums, jeigu priimame jį tikėjimu. Kristus dažnai savo žodžius baigdavo šūksniu: “Kas turi ausis, teklauso!” (Mt 11,15). Mūsų dėmesys Dievo žodžiui, mūsų pagarba Šv. Rašto tekstams tebus mūsų tikėjimo rodiklis ir mūsų meilės Kristui ženklas.
■ 1992 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 675 bažnyčios, buvo 686 kunigai. Veikia 17 moterų vienuolijų (su apie 1.000 seselių) ir 5 vyrų vienuolijos: saleziečiai, jėzuitai, marijonai, domininkonai ir pranciškonai.
■ Liepos mėn suėjo 50 metų nuo Telšių vyskupo Justino Staugaičio mirties. Jis buvo politikas, diplomatas, spaudos darbuotojas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Telšių kunigų seminarijos steigėjas. Jis mirė, pergyvenęs pirmąją bolševikinę okupaciją, vokiečių okupacijos metu. Jo įpėdiniai vyskupai Borisevičius ir Ramanauskas mirė bolševikų nukankinti.