Spausdinti

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Pražydusio, pragydusio pavasario gegužyje, žalumoje skendinčia žeme nematoma sklendi tu, mūsų Motina Marija. Tu džiugi žvelgei anuomet į tarpukario giesme skambančius, malda palydimus gegužės vakarus Lietuvoje. Žmonės tikėjo ir galvojo senelių likimu pasidalinsią, ramybėje dienas nugyvensią... Bet prasidėję kruvinos dienos gesino tikėjimą, gerus papročius ir kažkelintu kalaviju skrodė tavo širdį. Dabar, priespaudai praėjus, tu ir vėl kvieti lietuvius į grupinę maldą, susitaikymą su Dievu ir tarpusavyje, į tą garsią artimo meilę, kadais Lietuvoje taip vėsėjusią. Bet ar užteks jėgų prisikėlimui, ar užteks meilės Dievui ir Marijai naujos Lietuvos kūrimui?!

     Ir didžiausias statinys pradedamas nuo pirmos plytos. Nors ir negandų audrai siaučiant Lietuvoje, o išeivijai praradus pirmykštį entuziazmą, dėkim plytą prie plytos. Naujos Lietuvos niekas už mus nepastatys.

Vitražas “Madona’    Bronius Bružas

Plonas, spalvotas stiklas, švinas. Vilnius, 1993 m.

Autoriaus dovana ‘Laiškams lietuviams’

     Svarbiu ramsčiu lietuvio tikėjimui ir dorai buvo Marija. Toliau einančiomis mintimis pažvelkime ir vėl į Mariją, kad ją naujai pažintume, jos tarpininkavimo jėgą įvertintume ir vėl ją labiau pamiltume.

     Tobuliausias žmogus žemėje — Marija. Praėję krikščioniškieji amžiai bandė suvokti Marijos paslaptį, išsiaiškinti, ką Dievas padarė joje ir per ją. Žmonija juto Dievo meilę per Mariją, globinčią žemę. O mes, šios žemės vaikai, per mažai dėmesingi visa tam, ką Dievas sukūrė pačioje Marijoje. Ir jos būties gelmės laikys atstu nuo mūsų akių kuriančio Dievo ir tobulai pasiduodančio žmogaus, tobulo bendradarbiavimo ir tobuliausio žmogaus paslaptis. Jeigu pavyktų palyginti savo būties gerąją dalį su Marijos būtimi, matytume tik silpnutėlį josios atšvaistą.

     Amžinuoju savo noru neramus Dievas trokšta kiekvieną žmogų iškelti į žmogiškosios pilnatvės viršūnes. Ką jis padarė Nuostabiausioje iš žmonių, tai panašiai trokšta nuveikti kiekviename savo kūrinyje.

     Matydami Dievo darbus Marijoje, bandykime suvokti, ką Dievas nori nuveikti mumyse. Evangelijoje trumpai aprašyta, Apaštalų Darbuose paminėta Marija visa didybe pasirodo Šv. Jono Apreiškime. Bet žemės vaikams to aiškiai per mažai. Ir tik studijuodami privačius apreiškimus, kurių dalis Bažnyčios patvirtinta, kita dar to belaukianti, mes matome, ką Dievas veikė Marijoje nuo pat kūdikystės, stebime malonės kelią, kuriuo ji ėjo, ir kaip Dievo veikiama ji keitėsi. Tik pamatę Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo pasekmes, mes atsiveriame Dievo veikimui, mes trokštame pakilti į dvasingumo aukštumas. Bet pirmiausia mums reikia pažinti save, o ne klajoti visą gyvenimą savęs pažinimo bedugnės krantu. Dažniausiai mes apgaudinėjame patys save, galvodami, kad su mumis yra beveik viskas tvarkoje, kartais atsitinka, kad sustiprintame Dievo poveikyje mes praregime ir pamatome Kūrėjo veikimo vaisius mumyse ir visą savo būties esmę suvokiame, ko Dievas laukia iš mūsų ir kurlink jis kviečia mus. Ir jei dar paprastąjį miglotą žinojimą

     Dievas nušviečia gilesnio pažinimo šviesa, mes suprantame, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Kaip tik tuo Dievas labiausiai apdovanojo žmogų, išaukštino jį. Žinome tai ir nesistebime, prisiminę tuoj pamirštame, nes nebendradarbiaujame su aktualiąja Dievo malone ir neartėjame į Dievą kaip Marija. Taigi žmogus — Dievo paveikslas, ir jam atsakomybė už šį paveikslą. Kas išdrįstų Dievo rankomis sukurtą gyvą jo paveikslą sudarkyti ir paniekinti? Kaip galima sąmoningai darkyti Viešpaties veidą bet kokia nuodėme?

     Savo veidą Dievas atidavė kiekvienam žmogui. Tačiau ne visi moka išgyventi savo panašumą į Dievą. Šios tiesos išmąstymas pakelia žmogų nuo žemės. Tai mums skirta, tai prieinama, jei leidžiame Dievo tiesai ir šviesai panardinti mus pažinimo gelmėse.

     Angelo pasveikinimu nuo Marijos dvasios nukrito šydas, dengęs nuostabiausią Dievo veiklą žmoguje. Jis sukūrė visais aspektais tobuliausią savo paveikslą, už kurį tobulesnio žmogiškoji prigimtis negalėtų priimti. Tačiau Marija nėra antžmogiška esybė. Krikščionybės istorija — tai didele dalimi savo menkumo ir ribotumo pažinimo istorija, kartu tai istorija didvyriškų žmogaus siekių sugrįžti prie dar nesugadintos žmogaus prigimties ištakų. Savo netobulumą pažinęs, žmogus siekia tobulybės. Bet tai pažįsta tik tas, kuris nori pažinti Dievą ir save. Nenorinčių Dievas neprievartauja.

     Marijai nereikėjo pastangų savęs perkūrimui. Nuo pradėjimo ji buvo tobulas, Dievo veidą atspindintis kūrinys. Prisiminkime Angelo žodžius, Elzbietos pasveikinimą. Tačiau ją apipylusios malonės nepakėlė aukščiau žmogiškos egzistencijos. Jos veikė per žmogišką prigimtį. Marija, kaip ir mes, galėjo laisvai apsispręsti. skirtingai nuo mūsų, ji priėmė visą Dievo veikimą ir, būdama tobuliausiu kūriniu, augo Dievo pažinime, kuriam nėra ribų. Kai Mariją vadiname Nekaltai Pradėtąja, suprantame, kad jos nepalietė net gimtoji nuodėmė. Šiuo požiūriu ji iš esmės skiriasi nuo mūsų, pažinusių nuodėmę.

     Dievas norėjo, kad žmonės būtų kaip gyvi jo paveikslai. Ir pirmieji tėvai, ir visi žmonės šį paveikslą iškraipė. Nepažinusieji Dievo apreiškimo teigia, kad jis mus sukūrė netobulus, ydingus ir todėl nėra ko stengtis. Tai klaida. Pirmieji tėvai rojuje ir Marija rodo, kad Dievas sukūrė tobulą žmogų. Vadinasi, žmogus gali būti nenuodėmingas. Tačiau dabartinėje išganymo tvarkoje tai surišta su didelėmis pastangomis. Aišku, kai Dievo meilė žmoguje įsigali, jį neša pirmyn be didelių pastangų. Mąstydami apie Mariją ir visa, ką Dievas joje padarė, nors dalinai galime suprasti žmogaus būseną rojuje. Pirmieji tėvai gundytojui pasakė “taip” o Marija pasakė “taip” Dievui. Ir kokios skirtingos to pasekmės!

     Žmogui reikia teigiamo modelio. Jį stebint, lengva kurti save. Jei Marijos paslaptį mąstysime, jei nagrinėsime jos gyvenimą, ji žavės mus savo patrauklumu. Tada norėsime ją sekti, ji taps mums tobulu žmogaus siektinu modeliu.

     O svarbiausia, tada lengvai galėsime Dievo valiai “Tebūnie!” ištarti.

     Marija išsaugojo visišką savo prigimties tyrumą, ji liko tokia, kokia išėjo iš Dievo rankų ir per visą gyvenimą augo ir augo malonėje. Tik joje, vienintelėje iš visų žmonių, Dievo dvasia turėjo visišką laisvę. Marijos gyvenimo srovė, iš Dievo ištekanti ir į jį įsiliejanti, tokia skaidri, kad jai pačiai buvo nematoma. Kaip gali šaltinis matyti savo perregimumą? Kaip gali šviesa įsižiūrėti į save pačią?! Tai, kas mums taip sunku ir pareikalauja nemažų pastangų, Marijai buvo paprasta ir natūralu, kadangi ji nė trupučio nepažeidė Dievo duotos prigimties. Kuo didingesnės dvasios žmogus, tuo mažiau jis save vertina. Pažadu nesituokti ir skaistybės įžadu Marija buvo apsisaugojusi nuo garbės būti Mesijo motina. Kaip tik šito kiekviena izraelite be galo troško. Tačiau angelo pasveikinimas parodo jai pačiai jos vertumą ir pakreipia Marijos gyvenimą nauja vaga.

     Žmonijos istorijoje yra buvę žmonių, kurie buvo malonūs Viešpačiui, tačiau Marija šią malonę įgavo ypatingu, vieninteliu ir nepakartojamu būdu. Angelui paaiškinus, Šventajai Dvasiai veikiant, Marija pamatė savo išskirtinę misiją ir nekaltąjį savo tyrumą. Tuo tarpu Dievo šviesos paveiktas žmogus paprastai pamato savo nuodėmingumą, kad galėtų iš jo vaduotis.

     Marijos mėnesį mes džiaugiamės jos išaukštinimu, jai suteiktomis malonėmis ir dėkojame Dievui, kad mums davė tokią Motiną.

     Žaliais laukais, gėlių žiedais ateik ir gyvenk, Marija, su savo vaikais.