Spausdinti

ALDONA PUIŠYTĖ

PO KRYŽIAUS ŽENKLU

Su meile motinos, su tėvo gerumu,
Ramioj šviesoj jaukių gimtų namų,

Mes valgėm peržegnotą rugio duoną.
Dėkojame Dievui maldoje, kad duoda

Tos kasdieninės amžiaus varguose.
Namuos budėjo serginti dvasia...

Ir kai nūnai keliu žegnonei ranką,
Tikiu, skalsi bus duona. Atsitrenkia

Į kryžiaus ženklą visa, kas į mus
Grėsmingai taiko. Sergi šiuos namus

Dvasia geroji, jos sparnai baltieji
Apglėbia visa, kryžius ką lydėjo...

  *  *  *

Nori coerceri maximo, contineri minimo-divinum est.*

O, Dieve, Tu laikai Visatą didžią, -
žvaigždžių lelijom Tavo sodai žydi.

Laikai ir mažą, lakią kranto smiltį.
 Ir aš netrokštu nuo žvaigždės atskirti

Varguolės dulkės, nes nėra Tavo mažo
Nei didžio: viską Tu apglėbi, neša

Visus mus spindulingos Meilės Srautas.
Nuvysčiau greit lyg augalas išrautas,

Jei Tu apleistum. Dulkė saulėj švyti.
Žydruoja, tarp dagių, skurdi gėlytė,

Išskleidusi virš dulkių gležną žiedą.
Taip Tau, o Dieve, siela meilę gieda.

Taip gieda siela tylų savo džiaugsmą
Neskirti žemėj mažo nuo didžiausio.

Tikėt, kad amžiuos meilė neprapuola,
Jei į Tave ji remias kaip į Uolą...

(Aldona Puišytė yra Lietuvoje žinoma poetė. Ji yra išleidusi keletą savo eilėraščių knygų. Šiemet laimėjusi “Laiškų lietuviams” konkurse premiją)

*Nebūti apimtam didžiausio, bet tilpti mažiau-siame — šitai yra dieviška.