(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
ALFREDAS GUSČIUS
Jėzaus Kristaus moksle yra dieviškai gili ir paslaptinga mintis, kuri buvo ir tebėra pats “kiečiausias riešutas” tiek pavieniams mąstytojams, tiek jų mokykloms, tiek ir ištisoms žmonių kartoms. Tai mintis apie priešų meilę ... “Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus...”(Lk 6, 22-38).
Jėzus Kristus paskelbė Absoliutų Meilės ir Atlaidumo principą. Istorija patvirtino jo teisingumą — kiekvienas šio dieviško principo paniekinimas atnešdavo žmonijai nesantaiką, karus, nelaimes... Kodėl taip netikėtai, tarsi burtininko lazdele mostelėjus, sužlugo žiauri komunistinė sistema SSSR, beveik 70 metų kerojusi 1/6-ojoje pasaulio dalyje? Šios sistemos griuvimą sąlygojo daug politinių, ekonominių, socialinių veiksnių, tačiau, manau, svarbiausia tapo dvasinė-etinė priežastis: komunistinė-sovietinė sistema plėtėsi ir augo iš Totalinės Nemeilės Sėklos. Humanizmas, sąžinė, dora, pagarba, atjauta bei kitos moralinės vertybės tik formaliai, tiktai dėl akių (saviškių ir užsieniečių) dūmimo buvo surašytos į garsųjį moralinį komunizmo statytojo kodeksą... Kurti naują žmogų ir naują visuomenę ant nemeilės, veidmainystės, prievartos pamato galima, tačiau tokia “kūryba” — neilgalaikė, nepatikima, gėdinga. Beje, ne tik komunizmą išperėjo “velniškoji sėkla” nes daug panašių “išperų” jau būta žmonijos istorijoje. Ir visur bei visada regime tą patį dėsningumą — visa tai, kas išauga, išsivysto iš nemeilės, iš blogio, anksčiau ar vėliau triukšmingai žlunga.
Vitražo, skirto kard. V. Sladkevičiui, fragmentas. B. Bružas
Viduramžių alchemikai išradinėjo Filosofinį Akmenį — stebuklingą medžiagą, galinčią visus metalus paversti auksu bei sidabru, taip pat galinčia būti universaliu gydomuoju preparatu. Tokio akmens jiems nepavyko išrasti, tačiau alchemikų pastangos nenuėjo veltui — jų ieškotą akmenį šiandien galime panaudoti kaip istorinę analogiją komunizmo ir kitų “izmų” sudarkytoms valstybėms, tautoms bei pavieniams sužalotiems individams gydyti ir prikelti... Tad visiems, kas tik panorės prisikelti iš komunizmo ar kitokio totalitarizmo griuvėsių, teks susirasti stebuklingąjį Jėzaus Kristaus “Akmenį” — Absoliutinės Meilės principą. Didžiulė sovietinė-komunistinė sistema sugriuvo todėl, kad neturėjo šito gydančio ir keliančio Kristaus “Akmens”. Taigi, tiktai šito “Akmens” pagalba jos vietoje (taip pat ir Lietuvoje) tebus įmanoma sukurti geresnes, tobulesnes visuomenes ir valstybes, vadinasi, ir atskirus jų narius.
Tad — kaip pamilti priešą?Teoretiškai tokį uždavinį daug kas supranta. Didžiausi keblumai prasideda tada, kai tik jisai pradedamas taikyti asmeniškai: kaip, gavus per kairįjį žandą, susilaikyti ir neduoti davėjui grąžos, bet dar atsukti jam ir dešinįjį? Kaip nepulti atsiimti iš pagrobėjo apsiausto, tačiau dar pridėti jam ir palaidinę?! Jėzus Kristus tokiu savo mokymu nutrynė egoistines ribas tarp orumo, savigynos ir atlaidumo, nuolankumo. Tokią niveliaciją Jis padarė sąmoningai, toliaregišku žvilgsniu permatydamas žmogaus prigimtį — brangesni yra ne žemiškieji, bet aukštieji, t.y. dvasiniai-dangiškieji turtai; ne žemiški įgeidžiai, trumpalaikės ambicijos, aistros, o amžinų-dieviškų vertybių troškulys kelia žmogaus garbę, didina jo asmenybės vertę.
Kristaus mums paliktas priesakas mylėti priešus — gili ir plati upė, surenkanti savo dešimties intakų (Dekalogo) vandenis. Drįsčiau netgi tvirtinti, kad ne Dekalogo, bet visų pirma šito Didžiojo Priesako vykdymas daro tikintįjį tikruoju, o ne formaliuoju ar tribūniniu Kristaus mokslo pasekėju. Juk ar negalima pragyventi amžių netariant Dievo vardo be reikalo, nevagiant, nekalbant netiesos, nepaleistuvaujant, nežudant, gerbiant savo tėvus, švenčiant sekmadienius? Galima! Tačiau tiktai formalus šių priedermių laikymasis neleidžia žmogui pažinti esminio dieviškojo plano — noro sukurti gėrio, taikos ir meilės karalystę žemėje. Dieviškajame plane daug dalykų atrodo neįmanomų, daug vertybių, apvirtusių “aukštyn kojomis” supainiotų... “Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dangaus karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės..."(Lk 6, 22-38)
Na, ir turbūt pats sunkiausiaisiais, jau minėtasis priesakas, ištartas garsiajame Kalno pamoksle: “Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami... ’’
Pačiu sunkiausiu “akmeniu” jis tapo ir visai šiandieninei Lietuvai, po 1990-ųjų metų kovo 11-osios suskilusiai į dvi priešiškas stovyklas. Jokios partijos ar chartijos jų nesuvienys, kadangi visoms stinga būtent šito Kristaus priesako dvasios. Bet tik tokios dvasios galia tegali suvienyti Lietuvą, nukreipti ją gražios ir laimingos savikūros keliu... Konfliktų, nesantaikos kupinoje Lietuvos padangėje džiugina ir teikia vilties pavieniai asmenybių veiksmai. Visų pirma norisi iškelti pavyzdžiu kilnų, tikrai Dievo Didžiojo Įsakymo dvasia dvelkiantį, šauniosios sesės Nijolės Sadūnaitės elgesį ir nelaisvėje, kenčiant KGB rūsiuose, ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Ant savo kankintojų ji nei tada pyko, nei dabar jiems keršija. Ji tiktai nuoširdžiai meldžiasi ir prašo Dievą atleidimo suklydusiems... “Jei jūs mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius”— aiškino Kristus.
Gražią ekumeninę aurą skleidžia taip pat ir kunigas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, komunistų valdžios 10-čiai metų buvęs ištremtas į Vorkutos kalėjimą. Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko inauguracijos metu jis atvėrė jam (buvusiam komunistų partijos lyderiui) šventos Arkikatedros duris, tokiu savo elgesiu vienus tikinčiuosius papiktindamas, kitus pradžiugindamas. Panašų nuomonių verpetą sukėlė ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus sprendimas priimti iš naujojo prezidento rankų Gedimino stulpų III laipsnio ordiną ir dar tarti už tai padėkos žodį. Regint tokius vaizdus, kilo nemaža minčių apie kunigų kolaboravimą, karjerizmą ir pan. Tačiau juk abu minėti kunigai pasielgė pagal Dievo Didžiojo Įsakymo principą — Meilės principą! Sutikdami dalyvauti bendroje akcijoje su ekskomunistų lyderiu, jiedu tikriausiai neišsižadėjo savo krikščioniškųjų principų! Ko gero, įvyko atvirkštinis veiksmas — savo etinį-dvasinį nusistatymą iš esmės (ar bent žymia dalimi)~pakeitė kitas akcijos dalyvis, t.y. mūsų naujasis prezidentas. Kaip ten bebūtų iš tikrųjų, bet aišku viena, jog Algirdas Brazauskas nuo pat Sąjūdžio pradžios nuosekliai rodė lojalumą Bažnyčiai ir tikintiesiems. Inauguracijos metu, skaitydamas prezidentinę priesaiką, jis perskaitė ir tuos žodžius, kurių Konstitucija leidžia norint ir neištarti — “Tepadeda man Dievas!”
Rodant religinį lojalumą ir toleraciją, mūsų prezidentui turbūt nelengva — už bažnyčių sienų ir šventorių tvorų jis junta dar gana nemažą užkietėjusių “homo sovieticų” ateistų, laisvamanių spaudimą, pasireiškiantį įvairiais kanalais ir įvairiu laiku. Jeigu tokį spaudimą prezidentas ligšiol atlaikė, už tai jį reikia gerbti ir jam padėti. Juk į jį, nors ir sustabdžiusį įgaliojimus LDDP, tebesiorientuoja daug buvusių bendrapartiečių, bendražygių. (Tarp kitko — rinkimuose balsavau už Stasį Lozoraitį, ir dabar tebemanau, jo ši kandidatūra yra tinkamesnė Lietuvai, siekiančiai sukurti laisvą, demokratišką, krikščionišką valstybę. Bet tai — jau kito straipsnio tema)... Koksai ganytojas — tokia ir kaimenė! Šito biblinio aforizmo nereiktų uždaryti į praeities relikvijų skrynią. Sovietiniai ideologai, propagandistai gaudė, tempė, pirko sielas ir metodiškai pildė savo ateistinę-komunistinę stovyklą. Dabar atėjo metas parodyti prievartautojų suklydimą, tarnavimo šėtonui pragaištingumą. Todėl reikia džiaugtis kiekviena “avele“, grįžtančia pas savo šeimininką. Meilės, gerumo, atjautos tinklais galima sužvejoti ne vieną besiblaškančią ar klystančią sielą. O kietus principus, rūstų kategoriškumą būtina parodyti tik išimtiniais atvejais, liečiančiais Tėvynės laisvę, gyvybę, nepriklausomybę. Visais kitais reikalingas pakantumas, atidumas, gerumas...
Įš tiesų — pagalvokime, kodėl Jėzui Kristui pavyko suburti ištikimų vienminčių būrį, įvykdyti didžiausią pasaulyje dvasinę revoliuciją? Esminė Jo sėkmės priežastis — neutralus (o tiksliau tarus — išmintingas) santykis su to laiko Romos politika, atsisakymas kelti riaušes arba sukilimus prieš valdžią. Taikiais moralinio-dvasinio tobulėjimo metodais Jėzus pasiekė nepalyginamai daugiau nei koks nors imperatorius ar karalius aštriais ginklais. Kas Cezario ar Aleksandro Makedoniečio pergalės, palyginus jas su Jėzaus Kristaus įspūdingu keliavimu per epochas, per žemynus?!
Kas nors gali priminti Kristaus mokslo skelbimą ir skleidimą ginklo bei smurto pagalba. Taip, tokia dėmė juoduoja krikščionybės istorijoje. Tačiau paties Kristaus tokia nuodėme kaltinti negalima, nors Jis pats įžvelgė pavojų kada nors kam nors tapti “nesantaikos obuoliu”, “dviašmeniu kalaviju”. Bet Kristus niekada nekvietė pakelti tą kalaviją savo tiesai įrodyti ir savo mokslui įgyvendinti. Ir jeigu Jo vardu kalaviju vis dėlto buvo užsimota prieš kitatikius, tai dėl to kaltas ne Jisai, o religinis fanatizmas, atsiradęs žymiai anksčiau už Jį patį. Savo mokiniams Jėzus aiškino: “Jus vys iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui”(Jn 16, 2). Po Kristaus sekę religiniai vaidai ir karai patvirtino Jo nuogąstavimus ir perspėjimus.
Nesusipratimai, nesutarimai, konfliktai, vaidai, dramos ir tragedijos, visa toji antisinoikiška ir antiekumeninė atmosfera, kartas nuo karto uždengianti ir paslepianti nuo žmogaus Saulę ir Dievą, — tai užtarnautas atpildas jam, žmogui, už jo egoizmą, pavydą, garbėtrošką, pyktį, t.y. už jo nemeilę... Šiandien Lietuvoje (laisvoje ir nepriklausomoje!) blogis įgavo neregėtą apimtį. Laidojant nušautąjį žurnalistą Vitą Lingį, monsinjoras K. Vasiliauskas prie velionio kapo pasakė ne naują, bet visuomet svarbų dalyką — nelaimingiausi žmonės yra patys nusikaltėliai,kadangi jie yra akli ir kurti tikrajam, didžiajam pasaulio turtui ir grožiui. Dėl jų agresyvaus nepilnavertiškumo didžiausia kaltė krenta toms blogio sistemoms (viena pagrindinių iš jų — komunistinė), kurios klastingai griovė ir tebegriauna subtiliausius individo ryšius su gamta, gyvybe, Dievu. Pamenate Jurijaus Gagarino ironišką pasigyrimą: “Skraidžiau po dangų, bet Dievo niekur nesutikau!” Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokį ardomąjį tamsių sielų savigriovos darbą (jei Dievo nėra, vadinasi, pats žmogus yra antžmogis, viskas jam leista, jokių “pardonų”) “buldozerinio ateizmo” valstybėje atliko vien tik šitas žymaus sovietinio herojaus posakis!
Bet juk ir didžiausi nusikaltėliai, nusidėjėliai turi širdis, sielas — kaip įsiskverbti į jas, suprasti ir bent minimaliai harmonizuoti jose siaučiantį chaosą? Už kalėjimo vartų tai padaryti sunku, nes dramos ir tragedijos — pasekmės, o priežastys ardomąją veiklą atlieka laisvėje, visuomenėje, t.y. šalia manęs, tavęs. Kaip padėti nusikaltėliams pagerėti, atgailauti, atsiversti?! Suprantu, jog tokios dvasinės revoliucijos savaime neįvyksta, jog joms palankiu fonu turi tarnauti bendras tautos ir visuomenės moralinis klimatas. Jis mūsų krašte tebėra atšiaurus, kadangi tebesitęsia sovietinės-komunistinės sistemos griūtis ir dar daug kas tebedūsta po jos griuvenomis.
Išvaduoti žmogaus sielą iš šėtono žabangų, pakelti ją į šviesą, gėrį labiausiai gali visuomenės dvasinis-kultūrinis-religinis auklėjimas, sugebėjimas argumentuotai įrodyti, jog Viešpats tikrai rūpinasi kiekviena žūstančia siela... Kartais atrodo, kad reikia visai nedaug, tik prisiminti ir laikytis Kristaus pamokymo: “Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite”— ir mūsų tarpusavio santykiuose įsivyraus supratingumas, pagarba, o visuomenėje suklestės socialinė harmonija... Kai 1981 metais piktadarys pasikėsino į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę, Šventasis Tėvas negrūmojo jam, nesmerkė, bet nuėjo pas savo piktadarį ir jam atleido. Manau, kad daugiau niekada ir prieš nieką nepakils jo ranka.
Būtent tokie, kaip šisai ar aukščiau aprašyti kilnūs žmonių poelgiai, verčia tikėti, jog kada nors žemėje vėl bus daugiau dvasinės šviesos, santarvės, meilės, kad vėl daugeliui Kristaus žodžiai taps kūnu. Apie tai mąstant, atsirado ir šis poetinis ketureilis, kuriuo ir noriu užbaigti šiuos savo apmąstymus:
"Toli toli — pro Viešpaties iškeltą pirštą — Aš išganingąją oazę vis regiu, Kurioj blogi darbai ir juodos mintys miršta, Kurioj negriežiama dantim ir nenuleidžiama akių..."