(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
TAUTVYDA MARCINKEVICIŪTE
Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta. Dieve, kuris iš taip aukštai perskaitai mažomis raidelėmis prikeverzotą visą mano gyvenimą, kurį aš kaip sugebėdama piešiu ant paties tobuliausio lapo — Tavo valia man padovanoto pasaulio. Tu — per daug galingas, Tu — per daug išmintingas, kad, tartum paprastas Mokytojas, išbrauktum mano paliktas klaidas. Tu — per daug geras ir teisingas, kad krauju, tartum raudonu rašalu, žymėtumeis tai, kas Tau nepatinka mano gyvenimo paraštėse.
Todėl tik Tavo malonei skiriu šią savo išpažintį, atsiduodama Tau pati ir Tavo meilaus pažvelgimo prašydama savo šešių mėnesių kūdikiui, kuris dabar, man šnibždant savo žodžius Tau, spurda mano įsčiose, ir laikas nuo laiko aš turiu nutraukti šį savo tiesioginį dialogą su Tavimi, kad išgirsčiau jo mažų kojelių brazdėjimą arba reiklų ir teisingą — lyg teisėjo plaktukas — jo mažo kumštuko stuktelėjimą į mano pilvo sieneles. Drįstu šiuos savo žodžius vadinti dialogu su Tavimi, kuris esi toks didis ir galingas, jog aš, paprasta mirtingoji, nė negaliu tikėtis Tavo atsakymo, bet vis dėlto aš manau, jog nuo visų žmonių akių dar paslėpto mano kūdikio judesiai, kurie nematomi kitiems, yra lygiai taip pat, kaip ir Tavo širdies paslaptys yra nematomos visiems mums, ir yra Tavo atsakymai man.
Tad kodėl aš taip džiūgauju ir netgi paties žodžio “žudyti” nenorėjau ir nenoriu tarti lig šiol, kad šis lyg dūžtančio stiklo džeržgesys staiga sušmėžavus lange savižudžiui nepasiektų mano kūdikio klausos ir neišgąsdintų jo mažos širdelės, patikliai plakančios savu, tačiau jau ir Visatos ritmu, nors, daugelio mano rato žmonių įsitikinimu, šis mano laukiamas kūdikis neturėjo teisės įsiveržti tartum uraganas į mano saugų nusistovėjusį gyvenimą. Racionali, nieko bendra su Aukščiausiuoju ar su gamta neturinti demagogija tų priežasčių, užtveriančių jam kelią pas mane ir į šį sudėtingą, gražų pasaulį, galėtų priskaičiuoti nemaža, ir kai kurios iš jų, tokios kaip, pavyzdžiui, pavojus mano pačios sveikatai, nėra jau tokios iš piršto laužtos priežastys, kurių paprastai visada atsiranda, kuomet svarstoma blaiviai, be meilės. kai norima pateisinti savo egoizmą, dvasinį ir fizinį tingumą bei kraugeriškus kėslus.
Erodas, būdamas vyras ir Judėjos karalius, įsakė išžudyti visus metų nesulaukusius kūdikius, bijodamas, jog jų tarpe jau yra gimęs Mesijas, tačiau sunku įsivaizduoti, ko ir kaip labai turėtų bijoti dar negimusiojo motina, kad laisva valia leistų tokiems pat negailestingiems žudymo įrankiams sunaikinti jos kūdikį?
Tad kokias priežastis, verčiančias atsisakyti būsimo vaiko, nurodinėjo įžvalgūs žmonės man ir ką man reikėjo atmesti tuomet, kai jis ramus ir visiškai manimi pasitikintis glūdėjo mano kūne ir sielos kertelėje? Žinoma, nieko nepadarysi, nepaneigsi šito, jog man jau daug metų — trisdešimt aštuoneri, vyrui — dar daugiau, tokių metų būdami, mes jau privalėtume ramiai laukti anūkų, o ne savo vaikų, vaikų mums jau, regis, pakanka —juk turime šešerių metų sūnų, o iš primosios vyro santuokos yra dar trys vaikai, jau ir suaugę, nors jiems taip pat reikia globos ir meilės. Atleisk, man, Viešpatie, kad negalėjai manęs apdovanoti santuokos sakramentu ir Bažnyčios palaiminimu, kad ramiai tikėčiau, jog ir pomirtiniame pasaulyje niekas neišskirs manęs ir mano vyro, ir kad mūsų abiejų vaikai yra nekalti ir malonūs Tavo dieviškam žvilgsniui...
Tada, kai net ir bažnyčios palaiminta mano vyro pirmoji santuoka pasirodė nesėkminga, ir sutuoktiniai, deja, turėjo gyventi atskirai, dar daug metų turėjo praslinkti ligi to laiko, kai mes susipažinome ir taip ilgai grūdinom, šlifavom savo abipusį jausmą, kad ši antroji jaunystė, šis antrasis kvėpavimas, kai viskas aplinkui žydi, o į pasaulį ateina nauja gyvybė, nesibaigė ir dabar, aplenkdama net ir biologinį amžiaus laikrodį. Ir, nors nepažįstantiems mūsų atrodys, jog, eidami šalia vienas kito, mes stumiam vežimėlį, kuriame saldžiai miega anūkas arba anūkė, širdy mes abu juoksimės iš šio gamtos pokšto, žinodami, kokios jaunos yra mūsų sielos, ir dėkosime Dievui, kad Jis vis dar mus myli, nes kaip savo nesibaigiančios meilės įrodymą atsiuntė mums šią gyvą dovaną — mūsų kūdikį.
O, kad tik jis gimtų ir būtų toks sveikas ir puikus, kokį aš jį regėjau savyje su ultragarso pagalba ir paskui, pralenkus laiką, mačiau, kaip jis su dryžuota Buratino kepure ir elementoriumi eina į pirmąją klasę ir kaip vėliau jis įsimyli ir kaip auga bei šakojasi žmonių giminės medis-obelis, vedant tokius saldžius vaisius, kad visiškai aiškiai galima suprasti, kodėl ir mūsų pramotė Ieva, rojuje neturėjusi jokių rūpesčių dėl vaikiškų batelių poros ir kuri net nebūtų supratusi, kas yra vaikiškas vežimėlis bei visi konkretūs žemės daiktai, negalėjo nenuskinti tokio gundančio obuolio ir nepavaišinti juo Adomo.
Ir aš nusilenkiu, Viešpatie, Tavo valiai gimdyti savo vaikus skausmuose, su dėkingumu priimdama Tavo dovanas — kasdieninę rupią duoną, kad mano kūdikis būtų toks pat gyvybingas kaip rugio želmuo; medų, kad mano kūdikio balsas mano klausai būtų toks pat saldus kaip šis, o juo išmaitintas vaikas paaugęs būtų toks pat darbštus, kaip ir medų sunešusios bitės; riešutus, kad kūdikis būtų toks tvirtas kaip ir branduoliu jį pamaitinęs kevalas; pieną, kad taip baltai blizgėtų kada nors prasikalsiantys mano kūdikio dantukai; žuvį, kuria Tavo Sūnus pamaitino minias jį girdėjusių ir mačiusių žmonių, kad ir mano kūdikis atsimintų kažkada buvęs jų tarpe...
Ir aš norėčiau, kad ir šie gimdymo skausmai būtų tokie pat natūralūs, kaip ir visos Tavo siunčiamos dovanos, nes Tu žinai mūsų jėgas ir siunti tokius skausmus, kokius mes esame pajėgūs ištverti, tad, jei tik įmanoma, atsiųsk man kūdikį be Cezario pjūvio, kurį man žada mano organizmo sandara nepasitikintys gydytojai.
Bet, dar nespėjus Viešpačiui nuolankiai padėkoti už šią dovaną, šalia ima šnypšti šėtonas: “mesk šitą vaisių, vos jį prakandus, nes, vos jį suvalgiusi, tu numirsi arba, būdamas nevertas tų dvasinių ir fizinių jėgų, kurias jam ketini atiduoti, jis sužlugdys tavo karjerą, atims sveikatą ir t.t., o aš tau žadu linksmą, pilną nuotykių ir gražių daiktų, kuriais galėsi puoštis, gyvenimą, sėkmę moksle, mene, profesinėj karjeroj”. Taip, mūsų siela yra labai brangi — neįperkama ir neišmainoma į nieką jau vien todėl, jog ji yra amžinosios dieviškosios prigimties, taigi šėtonas, tai puikiai žinodamas, yra pasiryžęs ir dar brangiau už ją sumokėti. Nes, tik laimėjęs žmogaus sielą, jis vėl išdrįstų pasirodyti Aukščiausiajam, ieškodamas išganymo pats savo maištui prieš Sutvėrėją ir teisindamasis tuo, jog pats žmogus yra tuščia, žiauri ir nevaisinga būtybė, nualinusi ir šią planetą, į kurią ją ištrėmė Dievo rūstybė, ir jog visur, kur tik atsiranda žmogus, išsenka upės, vėjas gena per visą kontinentą nuodingus radioktyvius debesis, išdžiūsta miškai, o baisios ir dar neregėtos paties žmogaus iš Sandoros skrynios išleistos ligos ir genų kaita grasina visiškai nutrinti dievišką žmogaus atvaizdą netgi iš šios planetos atminties...
Tačiau visame šėtono ginklų, pinklių ir turtų arsenale nėra nieko, kuo iš tikrųjų būtų galima suvilioti laisvą ir laimingą sielą jau vien dėl tos priežasties, jog siela tik laikinai vieši jos išganymu besirūpinančiame mirtingame žmogaus kūne, jog ji netgi nėra šio kūno nuosavybė, priklausydama tiktai ją dovanojusiam Viešpačiui, prižadėjusiam prisikėlimo viltį ir amžinybę tiems, kurie ją gins nuo šėtoniškos klastos, kad galų gale grąžintų tikrajam Savininkui kiek įmanoma švaresnę, nesuteptą žemės sūriuoju vargu.
— Ak, bet ir jūs, žmonės, juk esate kūrėjai, — ieškodamas kokios pažeidžiamos vietos, toliau meilikaujamai šnypščia šėtonas. — Pavyzdžiui, tavo vyras yra architektas, kaip jis galės projektuoti gražius šiuolaikinius pastatus su linksmai trykštančiais fontanėliais vidiniuose kiemeliuose, jeigu ir dieną, ir naktį jį persekios neramus kūdikio verksmas, kai fizinių jėgų jau ir taip mažai, o kūrybinio darbo našta vis didesnė. O ir tu juk esi dailininkė, kurios paveikslų parodose jau dairosi tavo meno gerbėjai, tu juk esi pašaukta kūrybai ir negali į žemę užkasti gauto talento, tuo įgydama Viešpaties nemalonę: juk gimdyti gali bet kuri šios žemės moteris, savo vienintelį pašaukimą ir atrandanti tik motinystėje, bet kaipgi tu tapysi savo paveikslus, kurie žmonėms yra reikalingesni net už tavo vaikus, jeigu vienoje rankoje laikysi žindomą kūdikį, o su kita vedžiosi raides elementoriuje, mokydama savo vyresnįjį vaiką skaityti? O jeigu netapysi paveikslų, kurie yra tavo džiaugsmas ir kasdieninė uždirbama duona, nebus ir lėšų būtiniausiems dalykas padidėjusiai šeimai išlaikyti skurdžiame ir tamsiame tavo krašte, kurio valdininkai iš aukšto, smerkančiai težiūri tiek į menininkus, tiek į kūdikius auginančias motinas, šių dalykų netgi nelaikydami visuomenei naudingu darbu? Ar tuomet, pasipūtėle, nesigailėsi ir ar nepagalvosi, jog ir aš norėjau tik gero jums abiem su vyru?
— Ak, šėtone, tariamai besirūpinantis mūsų gerove ir, kad būtų įtikinamiau, dalį tiesos išmoningai suplakantis su savo paties prasimanymais: jeigu tau taip rūpi mano vyras, kurio darbui tariamai trukdys kūdikis, tai šiose tavo pastangose aš įžvelgiu velnišką norą sumenkinti visą žmoniją, paversti ją ne neribotą potencialą turinčia kūrėja, bet konvejeriu, kurio kiekvienas varžtelis ir sraigtelis mato tik savo siaurą funkciją. Kaip lengva tuomet būtų tau, šėtone, turinčiam savo kėslų, užvesti ir sustabdyti šį beveidį mechanizmą ir padaryti jį visiškai priklausomu nuo tavo valios! Bet ne tu, o vaikai yra tikrasis gyvenimo perpetuum mobile. Ir jeigu mano vyro suprojektuotų namų sienos bus termodinamiškesnės negu jos buvo ligi gimimo kūdikio, kuriam reikia daugiau šilumos nei suaugusiems, jeigu išorinės pastatų formos savo nežabotu kūrėjo vaizduotės skrydžiu labiau primins nerūpestingą Edeną, o ne beveidį, beviltišką tartum su pasmerkimu likti žemėje visiems laikams susitaikiusį ir tebedėliojantį penkiaaukščius blokinius namus žmogų-robotą, tai atsitiks tik todėl, jog jo paslėptas kūrybines jėgas išlaisvino nekaltos kūdikio akys, rodos, dar tebeprisimenančios rojų, su kuriuo dar taip neseniai atsisveikino tik todėl, jog jį į žemę pašaukėme mes.
O jeigu tau taip rūpi ir mano talentas, tai aš žinau, jog “iš to, kuriam daugiau duota, daugiau bus ir pareikalauta”. Jaučiuosi gausiai apdovanota, vis naujų dovanų man atsiunčiama net ir dabar, ir aš žinau, jog ligi šiol dar nespėjau nė mažiausiąja dalimi grąžinti to turto, kurį man patikėjo mano Viešpats. Tačiau jis pasitiki manimi, ir todėl aš negaliu Jo pasitikėjimo apvilti.
Tačiau dabar, kai vieninteliu orientyru šioje klaidžioje žemėje mums paliktas gėrio atskyrimas nuo blogio, aš pastebiu, šėtone, tavo klastingą manęs kaip kūrėjos sureikšminimą, tikintis, kad aš patikėsiu, jog bent kiek skiriuosi nuo vienodai vargą vargstančių žemėje mano pilkųjų brolių ir seserų, kad ant šio puikybės kabliuko mane bus galima nusitraukti į patį pragarą.
Ak, naivusis šėtone, klastingai prisigretinantis prie visų žmonių, artėjant išbandymams jų gyvenimo kelyje, kad, laimėjęs dar vieną pražudytą sielą, mėgintum įrodinėti Viešpačiui tuščiavidurių žmonių, gyvenančių bevaisėj žemėje, pasmerktumą, prašydamas išganymo tik sau, maištininkui, kad vėl būtum priimtas į angelų tarpą, Ir dabar, kuomet aš iš anksto perkratinėju savo sąžinę, ruošdamasi vasario speigui, kuomet gimdymo namuose Tu, Viešpatie, spręsi mano ir mano būsimo kūdikio likimą, aš vis labiau atsiduodu į Tavo rankas ir vis labiau jomis pasitikiu, ir todėl atleisk man, Viešpatie, mano nusižengimus ir padarytas klaidas, atleisk, Viešpatie, man ir tai, jei kada ir nepaprieštaravau kurio nors žmogaus būdama pavadinta kūrėja, nes vienintelis Tu esi Kūrėjas, o aš, besižavinti Tavo kuriamais gyvybės stebuklais, netgi didžiausio įkvėpimo minutėmis geriausiu atveju jaučiuosi tik Didžiojo Meistro pameistrys, kuris išpūtęs akis stebi, kaip staiga atgyja dar drobe uždengtas amžinasis paveikslas, suspurdėjęs po motinos širdimi, pameistrys, kuris staiga suprato, jog dar nieko nemoka, vis dėlto yra džiugus, ramus ir laimingas vien todėl, jog visko gali mokytis iš Tavęs.