Stefanija Stasienė

    Kalbant apie šeimos meilės mokyklą, prieš akis iškyla lyg šventovė, kur nuolat spinduliuoja dangiška šviesa ir meilė. Tad kiek čia suteikta šeimai svarbos, šventumo, pagarbos ir meilės! Tačiau šalia to spindinčio idealo iškyla kartu ir pasiaukojimas, pareiga ir atsakomybė. Juk šeimos meilės mokyklos vaisiais vėliau džiaugiasi ne vien tik šeima, bet tauta ir visa žmonija. Todėl nėra taip lengva ir paprasta šeimos aplinkoje sukurti meilės mokyklą. Tobulybės, aišku, niekas šioje žemėje nepasieks, bet artėti prie jos reikėtų kiekvienai šeimai ir stengtis, kad meilės šviesoje augtų ir klestėtų ateinančios kartos.

    Tad pažvelkime kiek arčiau į šeimą iš pedagoginio taško. Kaip žinome, šeima yra tas veiksnys, kuris nuo pat gimimo tiesiogiai veikia vaiką. Tai pirmoji vaiko mokykla ir pirmoji gimtosios kalbos ugdytoja. Be to, kiekvienai šeimai rūpi ne tik vaiko fizinių galių išsivystymas, bet taip pat dvasinių savybių tinkamas įsigijimas. Šeimoje vyksta taip pat ir pirmoji socialinė patirtis, nes čia, kaip žinome, susiduria dvi generacijos. O kaip svarbu, kad jos susidurtų be įtampos, be prieštaravimų. Visi sunkumai, su kuriais tenka šeimoms susidurti, turėtų būti idealiai su meile išlyginti. Šiuo atveju, taip kaip tėvai, taip ir vaikai turėtų tarpusavyje sukurti meilės bendruomenę. Nors ir bendros meilės apsupti, kiekvienas turėtų jaustis savarankiškas individas. Tačiau šeimos meilės mokykloje pirmiausia turi viešpatauti tėvų sugyvenimas, nes netvarkinga šeima netenka pozityvios formuojančios jėgos. Šis trūkumas pasireiškia ir vaikų sielos bei dvasinių vertybių formavime ir jų vystymesi. Vaikai pirmiausia turėtų gimti normalioj šeimoj, o vėliau augti darnioj ir religingoj aplinkoj, kurioje nuolat šviestų meile spinduliuojanti šviesa. Todėl, sukuriant šeimą, reikia žiūrėti, kad meilė būtų rimta ir kilni, nes vedybiniu aktu žmonės pasižada gyventi ne tik sau, bet ir savo vaikams.

    Šiuo atveju būtų pravartu žvilkterti ir į garsių mintytojų mintis, kur matysime, kaip jie vertina šeimas.

    Štai kaip skambiai pasisako Fr. Spirago:

    “Žmonija yra Dievo sodas. Šeima yra sodo medis. To medžio vaisiai yra geri vaikai”.

    F. Kapočius sako: “Šeimose sudėtos didžiosios žmonijos viltys ir lūkesčiai, nes ant šito švento pagrindo stovi židinys ir altorius. Šeima yra gyvojo vandens šaltinis, iš kurio iškyla krašto genijai ir ramūs laukų artojai, šventnamių tarnai ir valstybių viršininkai”.

    Pedagogė D. Petrutytė savo knygoj “Vaikas-Dievo dovana” rašo: “Šeima ir tik šeima yra nesiliaujanti gėrio arba blogio versmė. Šeima-tai lieptas tarp dangaus, žemės ir pragaro. Iš tikrųjų ne civilizacija žlugdo žmoniją, bet šeimos nupuolimas. Šeima-tai nelyginant gyvenimo druska, o kai druska išdvokia, pasak Šventraščio, ji tada niekam nebetinka daugiau kaip tik išmesti laukan”.

    Svarbiausias šeimos veiksnys, žinoma, yra tėvai. Kiekvienas jų vaikų auklėjime ir ugdyme turi ir savo rolę. Vaikams, santykiaujant su tėvu, išsivysto savarankiškumas, valia, pagarba autoritetui ir pasaulėžvalga. Iš motinos vaikai paveldi jausmingumą, kito asmens supratimą, religinį nusiteikimą ir meilę. Juk moteris šeimoje yra auklėtoja ir židinio saugotoja. Žinome, kad mūsų lietuviška šeima ir sunkiomis sąlygomis išsaugojo gimtąją kalbą ir religiją. Ne veltui šv. Jonas Auksaburnis sako, kad tėvų elgesys yra knyga, iš kurios vaikai mokosi.

    Bet štai kas atsitinka, kai tarp tėvų ir vaikų nutrūksta kontaktas. Prisimenu vieną pokalbį su jaunu žmogum, kuris nusiskundė, kad su tėvu mažai turėjęs bendrų pokalbių, kad tėvo šaltumas jį ir dabar slegia. Jis tokį tėvo šaltumą, kaltina tuo, kad jis visą laiką buvo užimtas visuomenės reikalais. Savo pasakojimą šis asmuo toliau tęsia ir pasakoja, jog jam grįžus iš kariuomenės, tėvas net nustebo, kad jis jau grįžo atlikęs karinę prievolę. “Ar tai tu kariuomenėj buvai? ”, -teiravosi tėvas. Tad štai kaip nukenčia sūnus, kai tėvas nepalaiko kontakto su savo vaiku. Negalima čia tėvo kaltinti, kad jis didelę dalį savo laisvalaikio skyrė visuomenei. Taip gali atsitikti ir su tėvu ar motina, kurie jokioj visuomeninėje veikloj nedalyvauja. Jie tik neturi jokio pasiruošimo būti tėvais ir nenori ar neranda laiko su vaikais bendrauti.

    Pirmiausia šeimoje reikalingas pasiaukojimas ir gilus tikėjimas. Susituokusieji nėra šventieji, jie su savim atsineša savo gerąsias puses ir ydas. Tad šeimai pirmiausia reikia suprasti santuokos tikslą, jos dvasia gyventi ir visada spinduliuoti meile bei šiluma. O kad tai pasiektum, tėvas Jacek Salij (dominikonas) primena, kad labai svarbu dėkoti Dievui už gyvenimo dovaną. Jis toliau sako:“Kaip žmogus, neišmokęs alfabeto, negali skaityti knygos, taip šeimoje vaikai nesugebės gerbti tėvų, jei jų širdyse nesisvečiuos gyvenimo džiaugsmas”.

    Mintį gerbti gyvenimo dovaną ir džiaugtis gyvenimu kartą vienoj šeimoj visai spontaniškai išreiškė viena 6 metų mergaitė, kai ji šventė savo gimtadienį. Užpūsdama gimtadienio žvakutes, ji, visa švitėdama laime, sušuko: “Kaip džiaugiuos, kad aš gimiau”.

    Taigi vaikai kartais sąmoningai ar nesąmoningai išreiškia gilias mintis, kaip šiuo atveju mergaitės mintis atitiko minėto dominikono mintys.

    Tad šeimos meilės mokykloje į vaikus tenka žiūrėti, kaip į dar neišsiskleidžiusią pumpurais nusagstytą medžio šakelę. Jei šiai šakelei trūks geros žemės, drėgmės ir saulės spindulių, ji niekad neišskleis lapelių ir žiedų, bet nudžius ir sunyks. Tėvų rolė čia tokia pat kaip sodininko, kuris pavasarį apkasinėja medelius, juos apkarpo ir palaisto. Taip kaip medžiai atsparūs žiemos šalčiams, taip ir vaikai šeimoje turi įgyti atsparumo neigiamai aplinkai. Bet tai pasiekiama tik giliu tėvų tikėjimu, pasiaukojimu ir vieningu sutarimu.

    Kaip tokios meilės ir sutarimo persunktos šeimos pavyzdys, kiekvienai šeimai gali būti ir dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II šeima. Apie jo šeimą rašo žurnalistė Henrieta Psitulska. Savo rašinyje ji pastebi, kad popiežiaus tėvai gyveno tyliai ir darnioj atmosferoj. Šeima buvo labai religinga. Motina kaip tik sudarė tą paprastą namų atmosferą - kupiną šeimos šilumos, meilės ir ramybės. Pragyvenimo sąlygoms pasunkėjus, motina ėmėsi siuvimo darbo. Šeimoje augo trys vaikai. Duktė anksti mirė. O vėliau šeimos idilišką gyvenimą prislėgė ir motinos mirtis. Po trejų metų ir brolio mirtis. Tada popiežius, būdamas 12 metų berniukas, į užuojautos žodžius atsakė: “Tokia yra Dievo valia”. Vaiku rūpinosi tėvas, kuris buvo labai ramus, o kartu ir didelės vidinės disciplinos žmogus. Savo sūnui skirdavo daug laiko.

    Ilgainiui, kada sūnus tapo jau popiežium, prancūzų rašytojas Andrey Frosard išleido savo pasikalbėjimą su popiežium Jonu Pauliu II. Pasikalbėjimas sudaro visą knygą ir ten tarp kitko popiežius pasisako apie savo tėvą: “Mano vaikystės ir paauglystės metai siejasi visų pirma su tėvu, kurio dvasinis gyvenimas po žmonos ir brolio mirties nepaprastai pagyvėjo. Žiūrėjau iš arti į jo gyvenimą ir mačiau kaip jis mokėjo iš savęs reikalauti. Mačiau, kaip klaupdavo melstis. Tai buvo tais metais, kurie tiek daug reiškė jauno žmogaus brendimo laikotarpiu. Tėvui, kuris mokėjo iš savęs reikalauti, tam tikra prasme jau nereikėjo iš sūnaus reikalauti. Žiūrėdamas į tėvą, išmokau, kad reikia pačiam sau kelti reikalavimus ir vykdyti savo pareigas”.

    Iš čia pacituotų pavyzdžių netenka vien tik gėrėtis šeimos idealu, bet šios mintys turėtų mus skatinti daugiau šio idealo siekti. Taip pat matome, kad šeimos meilės mokykla nėra utopija ar nepasiekiamas dalykas, bet normalus gyvenimo reiškinys, priklausantis nuo įvairių aplinkybių ir sąlygų.

Todėl kalbant apie lietuvišką šeimos meilės mokyklą, aplinkybės bei sąlygos ir nusveria jos egzistavimą.

    Lietuviška šeima egzistuoja tėvynėj ir išeivijoj, išbarstyta po platųjį pasaulį. Tėvynėje šeima susiduria su vienokiom problemom, išeivijoj su kitokiom.

    Dažnai skaitome spaudoj, kad tėvynėje po ilgų metų teroro ir okupacinės naštos šeima pakrikusi ir pasimetusi. Tėvai buvo auklėjami ateistine dvasia, vaikai be religijos ir nustatyti prieš savo tėvus. Apie tėvų ir vaikų meile ir tikėjimu pagrįstą bendruomenę negalėjo būti nė kalbos. Tarp dviejų generacijų netrūko įtampos ir prieštaravimų, kurių niekas nesistengė meile išlyginti. Štai “Drauge” rašo sesuo Onutė Mikailaitė, kad Vievio mokytoja pasakojo, kaip viena mokinukė savo mokytojai sakiusi, kad jai labiausiai patinka tikybos pamokos. O ką ji patiria namie? Tėvai jai neleidžia apie Dievą net užsiminti ir sako, kad tai tik plepalai. Tai problemos, kurias išdildins laikas ir ateinančių generacijų sugrįžimas į krikščionišką ir meile paremtą gyvenimą.

    Išeivijos šeimos palengva tirpsta kitų tautų jūroje. Svarbiausia problema čia išlaikyti gyvą gimtąją kalbą, papročius ir lietuviškos šeimos tradicijas. Gimtosios kalbos meilė turi būti įskiepyta vaiko širdyje šeimoje, tada ir lituanistinių mokyklų darbas palengvės. Pakrikusios šeimos, kaip jau matėme, yra žalingos tautai, ypač mūsų mažai tautai. Tad, siekdami tautos ir žmonijos gėrio, turime iš šeimų šalinti visa tai, kas joms da-