ALDONA KAČERAUSKIENĖ

     Vienatvės ar nemigos valandą, kai galvą užplūsta mintys apie žmogaus gyvenimo prasmę ir išliekamumą, dažnai prisimename tuos, kurie kadaise akyse pastebėjo ašaras ir pasistengė, kad tos ašaros nenukristų. Tokią valandėlę savo sielos akimis išvydau tai, kas atsitiko prieš keturiasdešimt metų vieną karštą vasaros dieną.

     Kaimo vestuvės ėjo į pabaigą. Trečios dienos popietę jau buvo įvykusi piršlio korimo ceremonija, sudorotos jaunosios išgelbėto dėkingojo “melagio” vaišės. Tačiau namo skirstytis svečiai dar nenorėjo. Muzikantas vis plėšė ir plėšė armoniką, o jaunimas taip suko valsus ir trypė polkas, kad, rodės, visos senosios seklyčios grindų dulkės, ilgus metus gulėjusios lentų plyšiuose, buvo pakilusios į orą ir išlaksčiusios pro atvirus langus. Tuo metu pro plačiai atidarytas trobos duris į kiemą išbėgo susikibę rankomis dvi jaunos gražios pamergės įraudusiais veidais, nuo įkaitusių kaktų nosinaitėmis braukiančios prakaitą.

Didžiojo altoriaus bareljefinė Kryžių kalno skulptūra.   Skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

     —    Oi, nebegaliu, oi, nebeatgaunu kvapo, oi, tas muzikantas gali nuo kojų nuvaryti, — viena per kitą čiauškėjo uždususios mergaitės.

     Pamačiusios suolelį po vyšnia, nerūpestingai klestelėjo atsipūsti. Po kita vyšnia žaidė trys mažos mergytės, iš vestuvių jau jokių įdomybių nebelaukiančios. Pamačiusios ant suolelio nutūpusias pamerges, dvi iš jų puolė į mergaičių glėbį. Tai buvo jų artimos giminaitės, kurių glamonėmis pasimėgauti tekdavo ne taip jau dažnai, nes jos gyveno kitame kaime ir čia svečiuodavosi ne kasdien. Be to, merginos dabar buvo garbingos vestuvių dalyvės — pamergės. Viena iš jų buvo net mokytoja. Ir dar. Labai magėjo savo vertę pakelti prieš trečiąją, pabrėžiant, kad ne kiekvienam lemta šią valandėlę pabuvoti pamergės glėbyje.

     —    Bronyte, pažaiskim. Tu būk tyčiom mano mamytė. Gerai? — apsivijusi rankomis kaklą čiauškėjo pirmoji mergytė.

     —    Gerai jau, gerai, paukštute tu mano, — lengvai sutiko mergina, savo mažąją giminaitę apiberdama bučiniais.

     Nusižiūrėjusi į draugę, ir antroji mergytė ėmė beždžioniauti, meiliai kreipdamasi į kitą pamergę, tą, kuri buvo mokytoja:

     —    Janyte, o tu būk mano mamytė. Gerai?

     Prieš duodama sutikimą, mokytoja pažvelgė į trečiąją mergytę, kuri nedrąsi ir sumišusi tebestovėjo po vyšnia (abi pirmosios sėkmingai pasiekė savo tikslą!). Ne kartą skalbta kartūninė suknytė dengė liesą mergytės figūrėlę, kuri, rodės, tą valandėlę bevelijo išnykti. Gal ir būtų išnykusi, bet iš nugaros trukdė tvora, o priekyje savo pranašumu džiaugėsi laimingosios draugės, pro kurias baugu buvo ir praeiti. Todėl neliko nieko kito, tik stovėti ir žiūrėti į drauges pilnomis ašarų akelėmis: juk ji neturėjo ne tik tokių šaunių giminaičių, bet dar tebeskaudėjo širdelėje šviežia žaizda dėl neseniai mirusio tėvelio, be to, jau suvokė, kad dėl savo lėtumo ir nedrąsumo visuose žaidimuose niekada nebus lemta pirmauti, kad visada teks vykdyti tai, ką palieps vyresniosios draugės.

     —    O kodėl draugę vieną palikote? — Janytės balse pasigirdo priekaištas. — O koks jos vardas? — kreipėsi ji į savo mažąją giminaitę.

     —    A, tai Stasė, — atsakė ši tokiu tonu, tarsi kalbėtų apie nereikšmingą ir šiuo metu visai nereikalingą daiktą.

     Dideliam mergyčių nustebimui Janytė maloniai kreipėsi į trečiąją:

     —    Stasyte, eikš čia, pažaisime visos kartu. Mergytei priėjus, Janytė paėmė jos liesą rankelę ir apvijo savo kaklą. Po to linksmai, žaismingai pasakė:

     —    O man šiandieną labai pasisekė. Aš turėsiu dvi dukrytes.

     Stasytės akelėse pradingo ašaros, o į širdelę plūstelėjo tokios kaitrios šilumos ir neapsakomo gerumo banga, kad vis prasiskverbia pro gyvenimo dešimtmečiais patirtų įspūdžių klodus ir atvilnija į atmintį susimąstymo valandėlėmis kaip dėkingumas. Tik žodžiais išsakyti šį jausmą kaimo mokytojai Janytei jau seniai neįmanoma: staigios ir netikėtos ligos pakirsta ji jauna turėjo palikti mylimus savo mokinius.

★ ★ ★ ★ ★ ★ ★ ★

■ Varėnos jaunimas prisimena neseną įvykį, kai Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia prigužėjo jaunuolių ir merginų iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kartu su jos rektoriumi kunigu Eitvydu Merkiu. Jie atvyko pakviesti kunigo Kęstučio Latožos, anksčiau dirbusio Vilniaus arkikatedroje. Jaunas kunigas Varėnoje neseniai, tačiau spėjo įgyti parapijiečių, ypač jaunimo, simpatijas. Tąkart jaunimas vaikštinėjo po miesto gatves, giedojo giesmes, kalbino žmones. Šv. Mišias aukojo kun. E. Merkys ir kun. K. Latoža. Neįprastos tai buvo Mišios. Giesmės skambėjo gitarai pritariant, o joms nutilus išsivingiavo smagus jaunimo ratelis. Gera nuotaika ir dvasinė palaima švietė jaunuolių veiduose.

Kun. Kęstutis Latoža džiaugiasi, kad jam patinka šis kraštas, jo žmonės, žinoma, ir jaunimas. Kiekvieną sekmadienį 19 val. vyksta šv. Mišios. “Mes meldžiamės, giedame, šokame, diskutuojame, — pasakojo kunigas. — Žinoma, kol kas negalime pasigirti, kad labai daug varėniškių ateitų į bažnyčią. Tačiau ne gausumas turbūt lemia, o didelis jaunimo noras artėti prie Dievo, jo tiesos. Džiaugiuosi kiekvienu jaunu žmogumi, jo noru padėti draugui, kurį galbūt slegia vienatvė, neramios mintys. Pamažėl pradedame lipdyti branduolį”. Kunigas pasiryžęs kiek įmanydamas padėti jaunimui, kad bažnyčioje jis atgautų dvasinę pusiausvyrą, nusiteiktų gyventi dorai ir sąžiningai. (Lietuvos aidas, Nr. 158)