ANELĖ ŠVABAITĖ-BRAZAUSKIENĖ
Iškilusis pasaulinio garso mokslininkas paleontologas ir subtilus mąstytojas filosofas Teilhard de Chardin, SJ, atvėrė krikščionijai mūsų planetoje naujus Kristaus tiesos ir meilės įgyvendinimo horizontus. Šie horizontai optimistiški ir patrauklūs.
Kokia turi būti šiuolaikinio krikščionio saviraiška? Į šį klausimą T. de Chardin atsako savo veikaluose ir juos tarsi reziumuoja knygoje “Ateities gairės” (Les directions de l’Avenir, 1973, Paris).
Pastaraisiais dešimtmečiais žmogus ėmė svajoti, kad jis gali save įprasminti medžiagoje ir joje galįs surasti gyvenimo prasmę bei vienybę su pačiu savimi ir kitais žmonėmis. Jis klausia, kaip į šias tendencijas reagavo krikščionybė. Ir jis rašo, kad krikščionybė, būdama perdėtai atsargi, pasauliui pateikia tik juridines ir individualistines formules apie gyvenimo tikslą ir gyvenimo Įprasmintoją bei Kūrėją. O tai nepatenkina šiuolaikinio žmogaus. Nuo Kristaus įsikūnijimo per beveik 2000 metų tobulinimosi modelis krikščionijoje buvo apsprendžiamas iš dalies rytietiškos mistikos įtakoje. Būtent, kad šis pasaulis yra blogas, sugedęs, kad reikia jį niekinti, jo nekęsti, nuo jo šalintis.
Tačiau ar krikščioniui įmanoma tikrai įvykdyti savo paskirtį, laikantis anos rytietiškos mistikos tobulumo sampratos? Jeigu mes siektume pabėgti nuo mus supančių dalykų, jei neturėtume tikslo patobulinti tą mus supančią tikrovę, patobulinti drauge su savimi ją pakeliant, tai mūsų pastangos pabėgti nuo tos tikrovės būtų absurdas. Tokios pastangos būtų tuščios. Tuščios pastangos būtų ir tą tikrovę niekinti.
Mes negalime pabėgti nuo mus supančio pasaulio ir negalime jo kaip nors atsikratyti. Negalime jo nei atmesti, nei paneigti. Priešingai, mes privalome tą mus supančią tikrovę ir priimti, ir pamilti. Tad kur glūdi to mus supančio pasaulio visos šios tikrovės esmė? Visų šitų pojūčiais patiriamų dalykų esmė yra ta, kad mums reikia šią tikrovę iš pagrindų perkurti, perkeisti ta prasme, kad viskas būtų nukreipta į vieną tikslą.
Ši tikrovė, šis sudėtingas pasaulis, šis “Daugis”, kaip Chardin’as jį vadina, yra tokios prigimties, kad jo paskirtis yra vystytis, evoliucionuoti viena aiškia kryptimi (pasaulis yra konvergentinės prigimties). Taigi, kad galėtume tą pasaulį patobulinti, mes negalime jo atmesti, jo šalintis, ar jo nepaisyti. Nevalia jo nei niekinti, nei palikti savieigai. Jį reikia pratęsti pozityvia, sąmoninga veikla, vis perkeliant į aukštesnę būseną — jį sublimuojant.
Jeigu mūsų viduje bus dirbtinai sukurta tuštuma, tai toje tuštumoje nesuspindės dieviškoji Šviesa. Ta tuštuma tokia ir pasiliks, ji taip ir tvyros mūsų viduje. Dieviškoji Šviesa gali sušvisti ir šviesti tik mūsų pačių suorganizuotoje tikrovėje ir tik joje gali spindėti. Tik tada, kai mes patys imsimės tą pasaulį apvaldyti ir tobulinti, tai tik tada dieviškoji Šviesa nušvies jį tokiu grožiu ir gėriu tviskantį. Ši Šviesa nudažys jį ryškiausiai, viską pašvenčiančiais spinduliais.
Taigi ne ledinėje tyloje ir tamsoje suskambės pagrindinė visatos harmonija, o priešingai — tik visų pastangomis sutelkta gėrio kūryba sujungs į darnią visumą visus elementariausius žmonijos virpesius. Žemė nėra priešinga žmogui, o dangus prasideda nuo to momento, kai žmogus imasi tą žemę kurti, perkeisti, perkelti ją aukštesnėn pakopon. Dievas yra pasiekiamas ne save sekinant ir ne save kankinant. Dangus prasideda save perkeliant į aukštesnę būseną, save perkeičiant. Štai koks yra didysis naujųjų laikų atradimas.
Teilhard’ as sako, kad iki šiol krikščionybėje nebuvo tokia doktrina išsamiai suformuluota. Ir dar niekas nėra mėginęs šitokiame fone aiškinti Evangeliją. Tačiau, sako jis, nejaugi būtinai reikia parašyti knygą, kad šitaip imtumei skelbti ir aiškinti Evangeliją?! Juk šitoji Tiesa trykšte trykšta iš visų mūsų civilizacijos poreikių ir iš giliausių pačios žmonijos troškimų. Ši tiesa beveik nereikalinga komentarų, nes ji ir taip visuotinai prigijusi. Tokią pažiūrą yra linkusios priimti ir visos šiuolaikinės religinės šakos, kurios siekia vis labiau vienos su kitomis suartėti. Būtent, pradedant pačia krikščionybe ir baigiant jaunesnėmis islamo ir budizmo formomis. Jeigu perspektyvoje bus tikslas siekti vieno ir to paties, būtent, susivienijimo ir pilnatvės, tai tarpusavyje lengvai susiderins ne tik mūsų troškimai bei siekimai, bet ir praktinė veikla.
Šiuolaikinėje pasaulio istorijoje vis labiau ryškėja dieviškojo Absoliuto braižas. Šiame Absoliuto plane vis aiškiau atsiskleidžia tai, kad visos žmonijos veikla turi palinkimą būti vis labiau sudvasinama. Ši veikla iškyla prieš mus, kaip šventa Energija. Nuo šiol krikščionijai jau nebekils klausimas — galima ar negalima priešpastatyti Dievui šį pasaulį ir jo reikalus. Ir nekils klausimas, ar šis sudėtingas pasaulis yra priešingybė Dievui, kuris tą pasaulį sukūrė. Šį Dievo kūrinį reikia priimti ir jį adoruoti kaip Dievo kūrinį.
Taigi, konkrečiai kalbant, reikia tą sudėtingą pasaulį, tą Daugį adoruoti visu šiuo sudėtingu pasauliu. Reikia materiją adoruoti per dvasią, o dvasią — per materiją. Juk pats Dievas yra dieviškoji Vienybė, Jis — aukščiau už pasaulį. Ir ši Vienybė pasaulį tobulina, jį vesdama vis į aukštesnes formas. Teilhard’as pabrėžia, kad ši dieviškoji Vienybė — Dievas — nėra pasauliui tapatus. Štai koks turi būti nūdienos krikščionio pasaulėvaizdis ir kelias, kuriuo eidamas jis privalo siekti tarpusavio vienybės ir pilnatvės. Teilhard’ as yra giliai įsitikinęs, kad vakarietis yra instinktyviai ir negrįžtamai pasisukęs tokia linkme kurti savo ateitį. Toks įsipareigojimas atitinka vakariečio dvasią ir jo poreikius.
Ši tikrovė ir pats tikėjimas tarpusavyje persipina kaip du energijos šaltiniai. Jų tarpusavio sąveika pažadina gyvesnį ir aukštesnio laipsnio žmoniškumo pagyvėjimą. Pagaliau juk žmonijos vienybės pagrinde ir yra kūryba bei pastangos. Vakarietis visatoje įžvelgia ir didybę, ir grožį. Visa tai jį pastūmėja bei paskatina kūrybiniam veržlumui. O kūryba ir veržlumas reikalauja, kad žmogus neatsipalaiduotų, o kad susitelktų. Taigi vakuumas (arba atsipalaidavimas, pasyvumas) niekuomet nebus vertybė (vakuumas, kurį skelbia rytiečių mistika), o vertybė bus veikla, siekiant pilnatvės. Ši veikla bus drauge ir džiaugsmas, jog esi kuriančiąja visatos dalele. Su Įsikūnijimo logika derinasi ir darbas, ir susivienijimas, teigia Chardin’as.
Taigi žmonijos moralės bei religijos pagrindas yra kryptingas susivienijimas. Šiandien labai jau aišku, kad žmonija žengia į priekį tik savo mokslinių tyrinėjimų dėka. Šie žingsniai užtikrinti ir tvirti. Teilhard’as yra visiškai įsitikinęs, kad jokia kita dirva neišugdys tokių radikalių ir tvirtų šaknų žmonijai atsigręžti į Absoliutą, kaip šita mokslinių tyrinėjimų dirva. Tai mokslo ir pažangos dirva, kuri formuojasi po tariamu šiuolaikinio žmogaus “netikėjimu”.
Iki šiol krikščionį atsigręžti į Dievą įtaigavo vien individualūs jo troškimai bei poreikiai. Dažniausiai į tai paskatindavo rasiniai ar tautiniai motyvai. O šiandien jau pastebime kitas priežastis, kurios skatina atsigręžti į Dievą. Pasaulyje jos pasireiškia pirmą kartą. Tai dvasinis sąjūdis, susijęs su pačia žmonijos pažanga. Pastebimas visuotinis veiklos pasiilgimas. O tai ne kas kita, kaip vienybės ir solidarumo pasiilgimas, kuris tą veiklą pažadina, pateisina ir palaiko.
Taigi naujos žmonijos susiformavimą sąlygoja jau visai kitokia tikėjimo apraiška. Šiandien visuotinai pastebima, kad žmonijoje formuojasi ypatinga kolektyvinė solidarumo dvasia. Joje slepiasi vakarietiškos mistikos paslaptis ir galybė. pirmoji tokia mistika, kurios objektas ne individualus atskiras žmogus, o kolektyvas ir visa žmonija bendrai. Ši mistika iš esmės katalikiška, nes ji visuotinė. Ji charakteringa tuo, kad pagal jos požymius atpažįstame ją esant teisėta krikščionybės dukra, nežiūrint tariamai prieštaringų joje katalikybei apraiškų.
Šitaip suprantamas žmonijos kelias šiuolaikiniam pasauliui suteikia ir idealą, ir prasmę. Juk šiuolaikinė žmonija yra tos pačios krikščionijos tąsa (Vakarų pasaulyje). Krikščionybė ir pagimdė šiuolaikinę žmoniją. Tad pasaulis — žmonija ir krikščionybė — yra viena su kita persipynusios. Tačiau kokia šio persipynimo kaina, žvelgiant iš perspektyvos? Ar kartais žiedas — šiuolaikinė žmonija, kurią išugdė krikščionybės stiebas — nesunaikino paties stiebo!? Ar religinėje nūdienos žmogaus laikysenoje yra išsilikusi autentiška krikščioniška dvasia?
Teilhard’as teigia, jog sunku būtų nuginčyti, kad krikščionybė pirmojoje savo stadijoje nebūtų buvusi įtaigauta rytiečių pasyvumo mistikos ir net yra buvusi ja persisunkusi. Juk kokia didelė reikšmė teikiama Kalno pamokslui, sako Teilhard’as, kuriame yra išaukštinamos silpnosios žmogaus pusės (neturtas ir pan.). Šis Kalno pamokslas vis aiškinamas taip, kad atsižadėjimas labai jau atliepia rytiečių mistikos reikalavimus išsivaduoti iš šio “tuščio pasaulio, kuris sklidinas blogio...” Net buvo sukurta tokia tobulinimosi teorija, toks tobulinimosi modelis, kuriuo vadovaudamiesi vienuoliai masiškai bėgo į dykumas...
Draugai ir bendradarbiai, gerai pažinoję de Chardin’ą, tvirtina, kad jis iki smulkmenų buvo ištikimas evangelinėms dorybėms giliausiose savo sielos gelmėse. Bet jis visą laiką kovojo su pražūtinga Evangelijos interpretacija, ją aiškinant taip, kad nereikia kovoti su blogiu, o reikia pasivesti... dolorizmui (kančių ieškojimui).
Kai Chardin’as teigia, jog, evoliucionuojant pasauliui, naujosios žmonijos nuojauta derinasi su Įsikūnijimo logika, tai jis tuo pabrėžia optimistinį žmonijos troškimų, jos tendencijų charakterį. O jeigu siekiama žmoniją “sudievinti”, pasaulį paneigiant, tai jau simplistinis sprendimas (vienašališkas, perdėtas paprastumas, kuriuo įžiūrima tik viena dalykų pusė ir ji perdėtai vertinama). Chardin’as sako, jog per visą krikščionybės egzistavimo laikotarpį galima atsekti dvi krikščionijos saviraiškos kryptis. Viena — naudotis pasaulio gėrybėmis, o kita — atsisakyti tų gėrybių. Pirmoji kryptis — tai Kristaus pozicija, o antroji — Jono Krikštytojo. Praktikoje abi šios kryptys vis būdavo bandomos suderinti ir tokiu dualizmu būdavo mėginama pagrįsti patį šventumo idealą.
Bet iš tikrųjų abi šios kryptys yra nesutaikomos, sako Chardin’ as. Šv. Jono Krikštytojo tipo mistiniai išgyvenimai yra aiškiai rytietiški, kaip juos patys mistikai suprato, ar kaip jie buvo kitų aiškinami. Ir Chardin’as sako, jog mums aiškiai nepriimtinas toks šventumo modelis. Mums Dievas išplaukia ne iš tamsybių ir ne iš nakties šešėlių. Mums Dievas atsiskleidžia kaip Šviesa, Jis mus veikia kaip apakinanti Šviesa. Jeigu jau būtų galima pavartoti žodžius “naktis”, ar “tamsa”, tai greičiau reiktų įsivaizduoti, kad mus apakina dieviškos Šviesos perteklius.
Chardin’as sako, jog jau pats laikas išnarplioti šią painiavą ir įnešti daugiau šviesos į pačią krikščioniškosios mistikos sampratą. Jeigu krikščionybė siekia išlikti ir turėti žmonijai įtakos, tai ji privalo nesvyruodama ir užtikrintai prabilti vakariečiui ir jo mąstysenai priimta kalba. Krikščionybė privalo neskatinti rezignacijos ir klaidingos mistikos, kuri remtųsi pasyvumu ar dolorizmu, visiems nuolankumu be pasipriešinimo blogiui. Priešingai, krikščionybė privalo netoleruoti pasyvumo. Ji privalo raginti, kad tikintysis atakuotų blogį. Ji privalo raginti, kad katalikai nepasiliktų šalia mokslo, kad nepasiliktų ignorancijoje ir mokslo ariergarde (nepasiliktų “proto mažutėliais”).
Priešingai. Krikščionybė privalo skatinti, kad tikintieji vis labiau plėstų savo pažinimą, vis daugiau gilintųsi į mokslus. Būtina, kad tikintieji neužsidarytų tarsi į getą, o kad eitų į žmones, gilintųsi į jų problemas, tas problemas drauge su jais spręstų, o ne šalintųsi nuo žmonijos painiavų. Krikščionis privalo įsijungti į pasaulio tobulinimą veikliai visais atžvilgiais, o ne pasiliktų tik kontempliacijoje.
Teilhard’as šias savo tezes yra meistriškai atskleidęs savo veikale “Dieviškoji terpė” (Le milieu divin). Šis jo veikalas, tai nūdienos katalikui tikras “Kristaus sekimas”. Kaip anuomet stabilaus, nekintamo pasaulio sampratos rėmuose krikščionio tobulinimosi vadovas buvo praeitų šimtmečių “Kristaus sekimo” veikalėlis, taip šiandien kataliko tobulinimosi vadovu privalo būti ši T. de Chardin knygelė “Dieviškoji terpė”.
Chardin’as įspėja nesupainioti šitų jo nuorodų nei su panteizmu, nei su hedonizmu. Visai priešingai, sako jis, krikščionybė yra pajėgi ir privalo išlaikyti tą žmonijoje gimusią jėgą ir veržlumą kilti vis aukštyn. Ši jėga, šis veržlumas padeda žmogui nusiskaistinti ir autentiškai savęs atsižadėti. Krikščioniškoji doktrina tiktai privalo šią jėgą ir šį veržlumą palaikyti ir sustiprinti. Chardin’as teigia, kad visatos elementai visi veržiasi aukštyn pačia savo prigimtimi. Todėl ir tikintysis, siekdamas save sudvasinti, privalo tuos elementus visus įjungti į savo dvasinę sferą. Ir pats privalo pakilti virš tų elementų į aukštesnę dvasinę pakopą, juos perkeisdamas. Tik tokiu būdu tie elementai bus įmanoma su savimi patraukti aukštyn.
Tiesa, šitoji askezė yra kitokia, negu rytietiškoji, kuri šį pasaulį, kaip sugedusį, paneigia. Rytietis, siekdamas šventumo, save išsekina, siekdamas nusikratyti to medžiaginio apvalkalo. O krikščionis, siekdamas šventumo, susitelkia, kad tą medžiaginį apvalkalą perkeistų, sukilnintų. Jis susitelkia, kad įsiskverbtų į tą medžiagą ir ją perkeistų. Taigi krikščionis ne izoliuojasi, norėdamas tobulėti, o įsijungia, kad tą tikrovę išgrynintų drauge su kitais, kad ją konstruotų ir, įsijungdams į tą tikrovę, ją aukštyn pakeltų.
O kaip Teilhard’as aiškina kryžių? Kokia yra kryžiaus prasmė ir esmė? Jis aiškina, kad jeigu tikintysis daugiau pasisems pažinimo, labiau gilinsis į mokslą, tai šios jo pastangos ir kova su inercija ir bus tuo kryžiumi. Tačiau šis “kryžius” jį labiau artins prie Dievo pažinimo.
Pirmykštėje žmonijoje tokie siekiai galėjo atrodyti nusikaltimu, kadangi nežabotos gamtos jėgos grasino pražudyti tuos drąsuolius, kurie būtų mėginę jas apvaldyti. O pirmiesiems krikščionims tokios pastangos iš viso atrodė tuščios ir beprasmės. Kodėl? O todėl, kad anuometiniu jų supratimu pati fizinė visata buvo “iškart” sutverta ir kaip tokia, nekintama ir nesikeičianti.
Šiuolaikinei krikščionybei kelias į geresnę ateitį— tai sutelktinės pastangos ir atkakli kova. Tai ne kas kita, kaip pati gražiausia įsipareigojimų išraiška ir pats nuostabiausias adoracijos aktas. Štai koks skirtumas tarp anuometinės Evangelijos aiškinimo ir dabartinio! Štai koks skirtumas tarp anksčiau suprantamo kryžiaus aiškinimo, kaip dolorizmo simbolio, ir šiandien. Šiuolaikinio krikščionio sąmonėje kryžius privalo simbolizuoti jo nepaliaujamą veržimąsi savo energiją nukreiptiant į kūrybą, į visatos susivienijimą.
Šiandien pats pirmasis ir pats svarbiausias dalykas, kad krikščionis įsisąmonintų, kokia atsakomybė žmogui tenka už gyvenimą, kurio neatskiriama dalimi jis pats yra. Ši atsakomybės našta ir yra tasai kryžius. Čia kryžiaus prasmė, čia jo esmė, jo patrauklumas ir jo galybė.
Tas susivienijimas, kuris privalo augti, stiprėti, šv. Pauliaus yra vadinamas “Pleromu”. Iki antgamtinis organizmas, kuriame šis sukurtas pasaulis atsiduria tokioje vienybėje su Dievu, tokioje susivienijimo būsenoje, jog Dievui nieko neprideda, o žmonijai tai reiškia visaapimančios būtybės triumfą.
* * * * * * *