Spausdinti

Paruošė MARIJA A. JURKUTE

GYVENTOJŲ SURAŠYMAS — 1999 m.

     Nors Lietuva iš trijų Baltijos valstybių didžiausia ir teritorija, ir gyventojų skaičiumi, tikslių duomenų, kiek šiandien žmonių gyvena šalyje, neturime. Statistikos departamento duomenimis, dabar Lietuvoje gyvena 3 mln. 720 tūkst. žmonių, bet per metus jų ne padaugėjo, o sumažėjo beveik 4 tūkstančiais.

     Siekiant turėti tikslių žinių ne tik apie gyventojų skaičių, bet ir turėti jų demografinius bei socialinius duomenis, nutarta surengti 1999 metais visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą. Paskutinis gyventojų surašymas vyko dar okupacijos sąlygomis (1970 metais). Tikimasi, kad busimasis surašymas duos ne tik naujų duomenų, bet ir tokių, kurie nerūpėjo sovietinei statistikai. Be to, Lietuva prisidės ir prie Jungtinių Tautų skelbiamo visuotinio gyventojų surašymo. (XXI amžiaus Nr. 89).

RENGIAMASI J. BASANAVIČIAUS SKAITYMAMS

     Marijampolė. Plačiašakė lietuvių tautos patriarcho, Vasario 16-osios akto signataro dr. Jono Basanavičiaus veikla. Istorikas, archeologas, redaktorius, tautosakos rinkėjas, politikas, lietuvių etnogenezės tyrinėtojas, mokslinės veiklos organizatorius — tai sritys, kur J. Basanavičiaus darbai buvo įsimintini.

     Marijampolės kraštotyros muziejus Ožkabaliuose, gimtojoje J. Basanavičiaus sodyboje, numato rengti jam skirtus skaitymus. Jau numatyti pirmųjų skaitymų pranešėjai — prof. Albinas Visockis, dr. Algimantas Merkevičius bei tautosakos tyrinėtojas Albinas Kurtinaitis. Kazlų Rūdos etnografinis ansamblis “Sūduonia” (vadovas Jaunius Valius) repetuoja Ožkabalių dainas.

     Norima, kad šie skaitymai taptų tradiciniai. (Lietuvos aidas Nr. 237).

J. BASANAVIČIAUS PREMIJA

     Jonas Basanavičius — ne tik tautinio atgimimo patriarchas, bet ir daug nusipelnęs mūsų folkloristikai, etnologijai. Todėl jau treti metai yra skiriama valstybinė J. Basanavičiaus premija už žymius folkloristikos ir etnografijos darbus. Trečiuoju laureatu tapo daktaras Jonas Balys, šiuo metu gyvenantis JAV. Pradėjęs mokslinį liaudies kūrybos tyrimo darbą Kaune dar prieš II pasaulinį karą, šią veiklą mokslininkas tęsė ir užjūryje, tapdamas vienu žymiausių lietuvių folkloristikos žinovų.

     J. Basanavičiaus premija bus įteikta 1995 m. vasario 16-ąją drauge su Nacionalinėmis literatūros ir meno premijomis. (XXI amžius Nr. 89).

BALANSAVIMAS TARP MOKSLO IR LITO

     Šiuo metu vis daugiau studentų ir studenčių dažniau ieško ne bibliotekų, o darbo. Ne todėl, kad studijos būtų lengvos, o todėl, kad norisi bent šiek tiek žmogumi jaustis. Taupiausias studentas per mėnesį išleidžia mažiausiai 100 litų. Tačiau tie pinigai — tik maistui ir mokesčiui už bendrabutį. Nepaisant žiauroko posakio “Studentas — ne žmogus”, studentui vis dėlto reikia pinigų knygoms, kultūriniams renginiams, kelionėms ir, žinoma, laisvalaikiui. Gal todėl Vilniaus universiteto Studentų sąjungos pirmininkas A. Macijauskas sakė, kad, jų paskaičiavimu, norint patenkinti normalius studento poreikius, reikėtų maždaug 500 litų. Todėl ir tenka derinti mokslą ir pinigų ieškojimą arba nuolat prašyti tėvų pagalbos. Tačiau ne visos šeimos gali duoti tiek, kiek reikia jauno žmogaus poreikiams tenkinti.

     Studentai uždarbiauja Gariūnuose, įsidarbina įvairiose firmose, kavinėse, baruose, apsaugos ir kitokiose tarnybose, naktiniais sargais, kai kurie — mokyklose ar dar kokiose nepelningose vietose. Po keleto mėnesių darbo studijos tampa tik antraeiliu dalyku, nes, uždirbant daugiau pinigų, atsiranda daugiau poreikių, kurių atsisakyti retas kuris jau nori. Taip ir balansuojama tarp lito ir mokslo, nes mesti studijas dėl pinigų (arba atvirkščiai) daugelis studentų nesiryžta dėl keleto priežasčių. Svarbiausios: uždirba per mažai, kad atsisakytų “ėjimo” į aukštąją mokyklą; bijo pajusti nepilnavertiškumo jausmą; pareiga tėvams; metus mokslą, tektų išvažiuoti iš didelio miesto. Pamažu studentai tampa tartum studentais, tartum dirbančiais, būsimais tartum specialistais.

     Laimingesni tie, kuriems pavyksta surasti darbą, susijusį su studijuojamu dalyku, arba bent tokį, kuris neatima daug laiko. Tada iš tiesų pavyksta derinti darbą ir dabartiniam ar būsimam darbui reikalingų žinių, įgūdžių kaupimą. O balansuojantieji anksčiau ar vėliau pakliūva į griežtą dėstytojų kumštį. Daugelis dėstytojų laikosi nuomonės, kad studento pareiga viena — mokytis. Jie teisūs, tačiau jų tiesa nėra vienintelė. Studijos neįmanomos be studentavimo. O kas yra studentavimas be pinigų? Taigi ir tenka balansuoti. (Lietuvos aidas Nr. 238).

PRADĖJUS ANTRĄ ŠIMTMETĮ

     Laugalių pensione (Klaipėdos r.) gyvenančios senolės Pranciška Paulikaitė ir Bronė Olencevičienė jau atšventė 103-ąjį gimtadienį. Žvali, viskuo besidominti, praeitį prisimenanti ponia Bronė, artimesnių dar iki šiol Bronele vadinama. Paklausta, kas padėjo jai tokio amžiaus sulaukti, Bronė ilgai negalvojusi atsako:

     —    Visada linksma, smagi buvau, su gaspadoriais nesipykau, jų klausiau, visus darbus mokėjau dirbti.

     O laiminga, nerūpestinga vaikyste negalėjo pasigirti. Bežemio dukra nuo 8 metų liko be tėvo, augino mažesniuosius vaikus.

     Savo vyrą prisimena labai šiltai:

     —    Tas mano vyrelis toks tarnelis buvo. Vis man pataikaudavo, patarnaudavo. Tai ir nepavargau, su juo būdama.

     Senelė gyvai, sklandžiai kalbėdama ir mąstydama, lyg stebuklą darė, iš senovinės kalbos skrynios vis traukia negirdėtus posakius, daugelio pamirštus žodžius, netikėtus vertinimus. Klausaisi ir stebiesi jos gražia, turtinga kalba ir nejučia pradedi lyginti su visokių žargonų ir svetimybių grūste prigrūsta skurdžia mūsų šneka. Gal ir geriau, kad šiandien senolė gyvena daugiau savo mintimis ir prisiminimais. (Lietuvos aidas Nr. 241)

RASTA IŠEITIS

     Šilutė. Miesto ir apylinkės mokyklų bibliotekose baigia išnykti vaikų knygelių lentynos, skaityklose rasit tik vieno kito laikraščio komplektą.

     Išeitį iš šios krizės rado 1-ji vidurinė mokykla. Mokytoja pasiūlė mokiniams kooperuotis ir užsisakyti įdomesnius leidinius. Šiai idėjai pritarė mokinių tėveliai. Dabar mokiniai kasdien užsuka į mokyklos biblioteką, sklaido prenumeratos kainoraščius, renkasi mėgstamiausius laikraščius ir žurnalus 1995 metams.

     Šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos rajono mokyklos. (Lietuvos aidas Nr. 241)

IŠ MAMOS LŪPŲ...

     Nuo pat pirmųjų vaikiuko gyvenimo dienų ne kas kitas, tik mama po kruopelytę atveria jam vis daugiau pasaulio įvairovės, skatina pažinti vis naujas to pasaulio apraiškas. Tegu mažylis iš pradžių mažai ką tesuvokia, bet sakoma, kad vis dėlto yra svarbus kiekvienas potyris, nes iš jų visumos vėliau susiklosto vienokia ar kitokia pasaulio samprata.

     Vos gimęs kūdikis, žinoma, negali suprasti, kas jam sakoma, bet turi pamažu pratintis prie mamos balso, jos intonacijų, kol galų gale pradės skirti skiemenis, žodžius, numanyti jų prasmę ir mėgins mėgdžioti, kartoti ką išgirdęs.

     Kokie tie pirmieji mamos žodžiai, sakomi pirmąkart į rankas paimtam vaikiukui? Įgimta motinystė net ir šiurkštesnės prigimties motinai bemat suteikia švelnesnį balsą, skatina ieškoti meilesnių žodžių. Tai, ką lemia pati gamta, šičia regis neblogai sutvarkyta. O tai, ką motina įgijusi per gyvenimą?

     Antai gimdymo namuose jauna mama tupinėja apie savo naujagimį, bet žodžių jam dar nėra suradusi: iš jos lūpų kolkas sprūsčioja tik visokie ištiktukai — ai, och, mhm... Kita mama žodžių nebijo. Kupina švelniausių jausmų savo kelių dienų mažyliui, šnekina jį, sūpuoja, rūpinasi kaip išmanydama, ir iš šono žvelgdamas galėtum tik gėrėtis jos maloniu balsu, meiliais žvilgsniais, ramiu ir rūpestingu elgesiu. Bet... Pasiklausykim, ką ji tuo maloniu balsu, švelniomis intonacijomis savo mažyliui kalba:

     — Nu, ko tu nervuojies? Neridiorgink, valgyk, nes pas mamą prasidės mastitas! Palauk, aš tau duosiu iš bonkutės. Matai, ką reiškia tau duot iš soskės! Nu, einam praustis čiut čiut. Davai, pataisykim kepurytę...

     Komentuoti turbūt nėra ko. Nebent pridurtina. Kiekvienas mažylis, ateidamas j gyvenimą, esti nusiteikęs rasti sau palankų ir skaidrų pasaulį. Mama, nenusivaliusi savo gyvenimo apnašu ir neatsargiai klodama vaikui pažinimo pamatus, nejučia gali sukelti jam daug drumsties. O toji drumstis — iš kur, jei ne iš jos pačios mamos... Ir kiek dar šitaip iš kartos į kartą? (Lietuvos aidas Nr. 241)

AŠTUNTA DEŠIMTIS PRIE MALŪNŲ GIRNŲ

     Kas Ignalinos rajone nėra girdėjęs apie Gaveikėnų vandens malūną? Prieš porą dešimtmečių jame miltus malė pusė rajono gyventojų, o dar anksčiau gurguolės su grūdais čia atvažiuodavo ir iš toliau.

     Ignalinos rajone ežerų per 210, upių upelių taip pat netrūksta, tačiau Gaveikėnų vandens malūnas buvo vos ne vienintelis tokio pobūdžio. Tačiau laikai keitėsi. Sovietmečiu vandens, vėjo malūnai tapo “Tamsios liaudies praeities” atgyvenomis, girnas sukti ėmė nebe vanduo ar vėjas, o elektra. Toks likimas ištiko ir Gaveikėnų malūną. Iš pradžių vanduo buvo pakeistas elektra, o vėliau, prasidėjus žinybinių vilų statybos vajui, tapo jis pakelės karčema-restoranu ir nedideliu viešbučiu.

     Malūnas mirė, tačiau dar gyvas ir sveikas malūnininkas Povilas Baušys. Jam dabar eina devyniasdešimt treti. Miltus mala žmonėms nuo 18 metų. Gerai atsimena lenkų ir vokiečių okupacijas, daug gali įdomių istorijų iš tų laikų paporinti. Tačiau su didžiausiu kartėliu malūnininkas prisiimena pokario metus. Gaveikėnai įsispraudę tarp miško, todėl užsukę partizanai čia gana saugiai jausdavosi net dieną. Bet ir stribai valgyti norėjo, jie dažnai dideliu būriu užgriūdavo. Kartais tarp girnų pašeimininkauti, kartais, piktai akiai pastebėjus, partizanų ieškoti. Vyrai iš miško tada slėpdavosi malūne po šniokščiančio vandens kanalo lataku. Povilas apleisdavo kliokiantį vandenį, girnos imdavo suktis pašėlusiu greičiu, viskas ūždavo, riaumodavo — kad kokio neatsargaus kostelėjimo priešo ausis neišgirstų. Daug kartų malūnas stribų apsuptas buvo, partizanai kartais po parą ar dvi savo slėptuvėje ištūnodavo vos per keletą metrų nuo priešo automatų. Tačiau nė karto nebuvo išduoti, surasti.

     Povilas Baušys, nepaisydamas savo metų, nemetė malūnininko amato. Privatizavo žemės ūkio bendrovei priklausiusį malūną ir toliau žmonėms mala grūdus. Kol kas pašarinius, bet svajoja įsigyti valcus ir malti miltus duonai, pyragams. Sielojasi, kad neleido jam nusipirkti senojo vandens malūno —jo jaunystės antrųjų namų. Sako: “Atgytų jis mano rankose. Elektros energija dabar brangi, o vanduo girnas už ačiū suktų”. (Lietuvos aidas Nr. 231).

KETVERIŲ METŲ GELBĖTOJA

     Raseinių r., Strimaičių k. gyvena jauniausia į pasaulio rekordų Guinesso knygą patekusi mergaitė Kristina Stragauskaitė.

     1989 m. balandžio 7 d. tėvai, išeidami į darbą (tėvas dirbo kolūky mechanizatoriumi, motina — melžėja), mažamečius vaikus užrakino. Vyriausia Kristina tada buvo ketverių metų ir aštuonių mėnesių, broliukas Vidmantas — beveik trejų metukų, sesutė Aistė — metukų ir šešių mėnesių. Likę vieni vaikai, kaip dažnai būna, susirado degtukų.

     Mažasis Vidmantas pabandė vieną, kitą — nedega. O trečiasis užsiliepsnojo. Numestas lyžtelėjo motinos drabužius ir liepsna beregint ėmė plėstis. Vaikai pradėjo dūmuose dusti, ėmė blaškytis. Mažoji Kristina atsidarė langą ir iššoko į lauką (aukštis buvo 2 m). Pamačiusi duryse paliktą raktą, atrakino ir iš degančio namo išvedė broliuką, o paskui išnešė ir sesutę.

     Už šį tikrai ne pagal metus drąsų, šaltakraujišką nuovokumą mergaitė buvo apdovanota medaliu “Už narsumą gaisro metu”.

     Dabar Kristinai 10 metų. Ji mokosi Pikčiūnų pagrindinės mokyklos trečioje klasėje. Broliukas Vidmantas eina į antrą, sesutė Aistė — į pirmą klasę. (Lietuvos aidas Nr. 253).

PAMARYJE — 4.300 GANDRŲ

     Šilutė. Šiemet visame pamaryje, kur tik gyvena baltieji gandrai, vyko šių paukščių apskaita. Tokia akcija rengiama kas dešimt metų.

     Kaip teigia Ventės rago ornitologijos stoties ornitologas Vytautas Jusys, vasarą rajone gyveno 4.300 gandrų — 2.080 suaugusių ir 2.220 jauniklių. Paukščių specialistai bei talkininkai-moksleiviai, mokytojai, kultūros, medicinos darbuotojai, vairuotojai, kiti pamariškiai — suskaičiavo, jog šie raudonkojai yra susukę net 1.045 lizdus. Kur tik jų nesutiksi: ant vandens bokštų — 93 gandralizdžiai, medžiuose — 280, ant stulpų — 316, dar yra ant sodybų stogų. O 1984 m. suskaičiuota vos 383 lizdai. Šių tautinių paukščių labai padaugėjo todėl, kad pastaraisiais metais laukuose nebedirba melioratoriai, nebegriaunami vienkiemiai, mažiau barstoma chemikalų.

     Ornitologas Vytautas Jusys surinko daug įdomių duomenų apie perinčių gandrų poras bei išaugusius jauniklius, jų plitimą, lizdavietes, gyvenimo būdą.

     Informacija perduota Lietuvos ornitologų draugijai, iš čia visi apskaitos duomenys pateks Vokietijon į Baltojo gandro organizacinį komitetą.

     Kiekvienas, bent šiek tiek prisidėjęs prie akcijos, gaus specialų leidinėlį. (Lietuvos aidas, Nr. 248).

ŽYGIS VILNIAUS GATVĖMIS

     Vilniaus jaunimas prisiminė prieš metus įvykusią popiežiaus Jono Pauliaus II ganytojišką kelionę į Lietuvą ir metinių proga, liudydamas savo tikėjimą, nutarė apvaikščioti vietas, kur lankėsi ir meldėsi Jo Šventenybė.

     Aušros vartuose susirinkę maldininkai (daugiausia jaunimas) sukalbėjo rožančių, paskui aplankė Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčią, dalyvavo Mišiose Šv. Jono bažnyčioje. Žygio metu giedojo Pal. J. Matulaičio parapijos jaunieji giesmininkai ir Šv. Dvasios bažnyčios jaunimo choras. Pasimeldę arkikatedroje prie šv. Kazimiero karsto, žygeiviai patraukė į Vingio parką, į vakaronę.

     Vėl buvo proga apmąstyti popiežiaus anomis istorinėmis dienomis pasakytus žodžius: “Visais laikais jaunimas yra vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimų, lavinimosi matas. Lietuvoje, taip pat ir kitose šalyse, kurios taip ilgai buvo pasmerktos tam pačiam ateizmo utopijos ir neseniai pasibaigusiam nužmoginimo išbandymui, žodis ‘Jaunimas’ primena ypatingą atsakomybę. Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys, — ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį” (Iš kalbos Kauno S. Dariaus ir Girėno stadione). Prieš metus Jonas Paulius II pirmąkart atvyko į Lietuvą išreikšti savo meilę šiam kraštui ir skelbti, kad Evangelijos principai ir tiesos nesensta ir kad Lietuva jau gali ir turi atsiverti naujosios evangelizacijos akiračiams. Tačiau gyvenimas toks, realybė tokia, kad, atrodo, pernykštis vizitas nepadrąsino, nepaskatino, neįkvėpė... (Dienovidis Nr. 32)

ZOVIŠKIŲ DVARVIETĖS TYRINĖJIMAI

     Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archeologai kasinėjo Anykščių raj. esančią Zoviškių dvarvietę. Ištirtame 70 kv. metrų plote rasta IV-VI a. po Kristaus gimimo datuojamo židinio liekanos, keletas grublėtosios keramikos šukių. Ariant suardytame viršutiniame sluoksnyje rasti du to paties laikotarpio verpstukai. Rasta dvidešimt XVI-XVII a. Elbingo, Lenkijos, Lietuvos, Rygos ir net Škotijos monetų, itališkas medalis, skirtas šv. Ignacui ir šv. Pranciškui Ksaverijui, raktas, keptuvės, vietinių ir atvežtinių puodų bei puodynių koklių šukių. Ypač vertingas radinys — koklis su dvigalvio erelio herbu ir inicialais, kurie padės nustatyti dvarelio savininką. (Lietuvos aidas Nr. 167).

SAVAITRAŠTIS VAIKAMS

     Anykščiuose jau trečius metus dirba Lietuvių katalikų mokslo akademijos kultūros centro laikraščio “XXI amžius” leidžiamo savaitraščio “Kregždutė” redakcija.

     Leidinį redaguoja anykštėnai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, iliustruoja Skaidrė Račkaitytė.

     “Kregždutė” — kol kas vienintelis katalikiškos ir tautinės krypties savaitraštis, tęsiantis prieškario Lietuvos vaikų periodinės spaudos tradicijas. Jame spausdinami skaitiniai iš Lietuvos istorijos ir nūdienos, gamtos ir žmogaus gyvenimo, religinės tematikos kūriniai, nemažai yra geriausios prieškario ir išeivijos rašytojų kūrybos.

     Savaitraštyje, be abejo, spausdinama ir mokinių kūryba, jų sudaryti kryžiažodžiai, galvosūkiai. “Kregždutės” skelbiamuose konkursuose dalyvauja daug skaitytojų, išradingiausi skatinami prizais.

     Tai aukštos dvasinės kultūros leidinys, kalbantis vaiko širdžiai ir protui. Jį remia Kanadoje gyvenantis anykštėnas, kunigas Jonas Staškevičius, JAV gyvenantis poetas Stasys Džiugas ir Biržų dekanas Bronius Strazdas, atsiuntę daug geros literatūros.

     “Kregždutė” — pats pigiausias savaitraštis vaikams. (Lietuvos aidas Nr. 169).

ATMINTINĖ LENTA JAPONIJOS KONSULUI

     Kaune, prieš Vaižganto g. 30 namo, 1939- 1940 m. buvo įsikūręs Japonijos konsulatas, atidengta atmintinė lenta Japonijos generaliniam konsului Lietuvoje Senpo Sugiharai atminti.

     Viena seniausių Europoje žydų bendruomenė Antrojo pasaulinio karo metais pergyveno genocido ir teroro siaubą. Lietuvoje buvo išžudyta apie 95 proc. čia gyvenusių žydų.

     Didvyriškai gelbstint žydus, itin daug prisidėjo kauniečiai ir tie, kurių veikla buvo susijusi su Kaunu. Tarp jų — ir Japonijos konsulas, rezidavęs Kaune, Senpo Sugihara. Per keletą parų jis išdavė 2.600 vizų ir išgelbėjo daugiau kaip 6.000 žydų gyvybes.

     Lentos atidengimo iškilmėse dėl ligos negalėjusi dalyvauti Senpo Sugiharos žmona Yukiko Sugihara atsiuntė padėkos laišką. (Lietuvos aidas Nr. 171).

BERNARDINŲ BAŽNYČIOS SUGRĮŽIMAS

     “(...) iš netyčių
     įsiūbuoti — gausti pratrūks
     uždarytų Vilniaus bažnyčių
     sidabriniai varpai pro rūkus”.

(J. Vaičiūnaitė)

     Uždarytos Vilniaus bažnyčios... Šventnamiai, sovietmečiu paversti sandėliais, suniokoti, apleisti. Tarp jų buvo ir Bernardinų bažnyčia, kartu su kaimyne Šv. Onos bažnyčia, sudaranti nepakartojamą architektūros ansamblį.

     Poetas Kazys Bradūnas ir jo žmona Kazimiera pasakoja, kad jaunystės laikais, būdami studentai, įsimylėjo šią žavingą bažnyčią ir ypač jos šoninių navų žvaigždėtąsias lubas. O šiandien ji esanti visai sunaikinta. Nors tai tiesa, bet spalio 4-ąją, šv. Pranciškaus dieną, po pusės šimtmečio priverstinės slogios tylos Bernardinuose aukotos šv. Mišios — vyko atšventinimo iškilmės.

     Į Vilnių grįžta pranciškonai. Vilnius susigrąžina Bernardinus. Kol kas apleistus mūrus, kuriems broliai pranciškonai pasiryžę įpūsti gyvybę. Pranciškonai norėtų, kad prie restauruojamo Bernardinų vienuolyno įsikurtų Pranciškonų teatras, dailės ir muzikos studijos. Jie tikisi, kad čia atėję pajus gyvenimo neturte žavesį.

     Ir bažnyčia, ir vienuolynas tebepriklauso Dailės akademijai, kuri “restauravimo darbus” vykdo nuo 1982 m. Šiuo metu restauruojamos unikalios XVI a. gotikinės tapybos freskos. Bažnyčia pastatyta XIV a. pabaigoje, ne kartą degusi, sugriauta 1655 m. karo, bet vis atstatinėta.

     Nuo pat pirmųjų Atgimimo metų esame tiekos sugrįžimų liudininkai. Tėvynėn grįžo ir tebegrįžta žmonės, gyvi ir mirę ar nužudyti, knygos, paveikslai, kultūros ir meno paminklai. Ir Bernardinų sugrįžimas šaltą ir giedrą rudens dieną — toli gražu ne paskutinis sugrįžimas.

     K. Bradūnas sakė: “Kai bažnyčios šventinimo liturgijoje mačiau jaunus ir žvalius, šventovėn grįžusius pranciškonus, neabejojau, kad šioje vietoje susikaupusi praeitis stiprins jų žingsnius į prasmingą ateitį”.

     Po atšventinimo pamaldų bažnyčioje Kretingos Šv. Antano kolegijos auklėtiniai rodė šiaulietės režisierės Reginos Steponavičiūtės pastatytą misteriją apie Pranciškų Asyžietį.

     Vilnius dar sugaus visų stebuklingųjų savo bažnyčių varpais. (Dienovidis Nr. 37).