(Vyskupui Antanui Baranauskui 160-ųjų jo gimimo metinių proga)

Kokia dabar maža šita lietuviška valstietiška klėtelė...
Ir vis dar negali atsistebėti, kad joje gimė, užaugo ir sutilpo toks milžiniškas žodis!..

 Eduardas Mieželaitis

I .

Kiek daug Šventoji vandenų nuplukdė,
Tik žvaigždės vis tos pačios vandeny...
O Lietuvą ir virkdė, ir paklupdė

Nevisad buvo ta naktis žvaini,

Kai net girdi, kaip kuždasi lapeliai,
Kaip žiedas kraunas ant šakos obels...
Tai kas, kad link Puntuko lygus kelias,
Ar praeitis į sielas pasibels?

O jiuola, kurios nebenugriausi,
Ir Baranausko vardas lyg uola,
Tokia didinga
lig žvaigždžių toliausių,
Tokia šventa, kad liesti nevalia.

2.

Maža klėtelė ir poeto žodis...
Ne žodis
Himnas, Lietuvos rauda.
Anykščių šilo slėpiningos godos,
Poeto džiaugsmas ir gėla juoda.

Ar mokame sugrįžt į tą klėtelę,
Ne po gaubtu
po stogu šiaudiniu?
Ar brangios Anykščių kalvelės žalios
Ir Baranausko meilė tarp žmonių?

Ar mokam dar sugrįžt į tą šilelį
Ir sutalpint poeziją širdy?
Jei mes
lietuviai, tai juk širdį gelia,
Kai vėl tą šilą raudantį regi.

Neleisim verkt! Sugrįšim prie Šventosios,
Poeto Giesmę glausim savyje.
Tą Himną miškui amžinai kartosim
Ir vardą Vyskupo surasim žvaigždėje.

Janina Strimaitienė