CHIARA LUBICH
“Reikėjo gi pokyliauti ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo prapuolęs ir vėl atsirado” (Lk 15,32).
Šitas sakinys sunaus palaidūno palyginimo pabaigoje parodo mums Dievo gailestigumo nuostabią prasmę. Tai yra pabaiga viso Evangelijos skyriaus pagal Luką. Jame Jėzus apsako du palyginimus, parodydamas jų panašią reikšmę.
Ar mes atsimename epizodą apie prarastą avį, kai savininkas nuėjo jos ieškoti, palikęs kitas devyniasdešimt devynias tyruose? Ar atsimename pasakojimą apie prarastąją drachmą ir moteriškės džiaugsmą, kai, ją radusi, pasišaukė draugus ir kaimynus kartu su ja džiaugtis? Tais palyginimais Dievas kviečia mus visus džiaugtis su juo, kai nusidėjėlis grįžta iš paklydimo.
Palyginime tėvas kreipiasi taip žodžiais į vyresnįjį sūnų, kuris jo gyvenime dalinosi su juo viskuo ir kuris po sunkaus dienos darbo nenorėjo įeiti į namus, nes juose namiškiai puotavo, švęsdami jo prapuolusio brolio sugrįžimą. Tėvas išėjo kviesti tą sūnų, norėdamas jį įtikinti, kad jie turi džiaugtis jo prapuolusiojo sūnaus grįžimu.
Bet matome visišką priešingybę tarp tėvo ir jo vyresniojo sūnaus įsitikinimų. Tėvas norėtų dalintis savo nuoširdžia meile ir džiaugsmu su kiekvienu, o sūnus, pilnas paniekos ir pavydo, nenorėjo prapuolusiojo laikyti net savo broliu. Jis pasakė: “Bet vos tik sugrįžo šitas sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį” (Lk 15,30).
Tėvo džiaugsmas ir meilė grįžusiam sūnui dar aiškiau parodė kito sūnaus didesnę įsitikinimų priešingybę jo elgesyje: abejingumą, šaltumą ir nenuoširdu santykiavimą su tėvu. Tas vyresnysis sūnus domėjosi tik darbu, pareigomis, bet nemylėjo savo tėvo, kaip sūnus privalėtų. Jis buvo tik tiek klusnus tėvui kaip šeimininkui ar darbdaviui.
Tie Jėzaus palyginimai savaime mus įspėja saugotis tokio pavojaus, į kurį ir mes galime patekti: norėdami gyventi patogiai, be rūpesčių, siekdami tik savo tobulumo ir teisdami kitus, kurie nėra taip tobuli.
Bet jei sieksime tik savo tobulumo, tada kursime asmenybę be Dievo pagalbos, gyvendami tik sau, gėrėdamiesi savimi. Jei taip elgsimės, būsime panašūs į tą sūnų, kuris visuomet pasilikdamas namuose, priminė tėvui tai, ko buvo nusipelnęs: “Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau” (Lk 15,29).
Jėzus peikia tokį galvojimą, kuris supranta bendravimą su Dievu tik kaip jo įsakymų paprastą laikymąsi. Bet vien tik tokio įsakymų laikymosi neužtenka. Žydai savo tradicijoje irgi taip galvojo.
Tame palyginime Jėzus pabrėžia dieviškąją meilę ir sako, kad Dievas yra Meilė, kuri pirma myli kiekvieną asmenį, nepaisydama jo nuopelnų. Jis nori, kad mes savo gyvenime būtumėm jam nuoširdžiai ištikimi.
Mes turime suprasti, kad labiausiai galime pasipriešinti Dievui, kuris yra Mielė, jei kaupsime savo dėmesį tik veiklai ir darbams, nepaisydami, kad Dievas nori mūsų nuoširdžios meilės jam.
Palyginime Jėzus kviečia mus mylėti dangiškojo Tėvo neribota meile tuos, kuriuos krikščionys norėtų griežtai teisti. Jis prašo neteisti jokio asmens tik pagal mūsų įsivaizduojamąją Tėvo meilę. Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius