"Patarimai" spaudos bendradarbiui

    Rašydamas laikraščiui ar žurnalui, taip suspausk eilutes, kad nė tas nenaudėlis redaktorius nesurastų jokios vietelės įspausti kokiai pataisai.

    Vartok tokį popierių, kad jei redaktorius norėtų pataisyti, būtinai jam palietų rašalą.

    Neskaityk savo išspausdinto rašinio, nežiūrėk, kaip pataisyta, ir daryk tas pačias klaidas, nes tai liudys tavo būdo patvarumą.

    Ant raidžių nedėk ženklų, tegul redaktoriai pasuka galvas, ar ten žmonės pjauna šieną ar sieną.

    Imk spalvotą popierių; tegul linotipininkui pamirguliuoja akyse visokie gražumėliai.

    Pasirodyk modernus ir vartok "ball point" pieštuką. Jeigu susiteps, tai tegul rinkėjas kitąkart rankraščio nečiupinėja.

    Nepalik paraščių. Tai tik gimnazistams privaloma. Jei paliksi vietos, tai dar ko gero redaktorius sugalvos ką nors įrašyti.

    Taupyti šiais laikais reikia, todėl būtinai rašyk ant abiejų lakšto pusių.

    Nepamiršk prie rankraščio, koks jis bebūtų, pridėti grasinančio laiškelio, kad straipsnyje nieko negalima taisyti, nepaisant jokių klaidų.

    Siųsk tą patį rankraštį keliems laikraščiams, tegul gyvuoja lygybės principas. Be to, iš kelių gal bent vienas išspausdins.

    Nerašyk mašinėle, rašyk ranka, nes juk rankų darbas šiais laikais labiau vertinamas.

    Tai tik patarimai, jei nori, kad tavo rašinys niekur nebūtų išspausdintas, o pasiliktų tik tavo asmeniškam archyve.

* * * * * *

Vyras jau buvo bevykstąs pasitikti stoty žmonos, grįžtančios iš giminių. Gauna telegramą: "Pavėlavau į traukinį. Išvykstu rytoj tuo pačiu laiku". Vyras atsako taip pat telegrama: "Bus tas pats. Jei tuo pačiu laiku išvyksi, vėl pavėluosi".

* * * * * *

-    Ar visos pasakos prasideda žodžiais: "Anais laikais, seniai, seniai"?

-    O ne, mūsų laikais pasakos kartais pradedamos ir šitaip: "Mano brangioji, man tenka dirbti antvalandžius, todėl namo grįšiu vėlai".

* * * * * *

Anglų rašytojas Oscar Wilde buvo paprašytas nurodyti 100 geriausių skaitytinų knygų. Jis atsakė:

-    Gaila, negaliu to padaryti, nes esu

parašęs dar tik penkias knygas.

* * * * * *

Svečias kreipiasi į kelnerį:

-    Kas tai turėtų būti? Viščiukas? Bet tai juk tik kaulai ir oda.

-    Atsiprašau, - atsako kelneris, - ar gerbiamasis pageidautum, kad būtų dar ir plunksnos?

* * * * * *

-    Ar daug gavai dovanų vardinių proga?

-    Ir dar kiek! Labiausiai mane pradžiugino Jurgio dovana: jis man įteikė knygą, kurią prieš keletą mėnesių buvau paskolinęs Jokūbui.

* * * * * *

Tėvas: - Tas asmuo, kurį ten matai - tai Minerva.

Sūnus: - O ar tai jos vyras, kurs toliau matyti?

Tėvas: - Ne, sūnau, ji buvo netekėjusi. Ji buvo "Išminties" deivė.