(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

******

INDRĖ ŽLIOBAITĖ

     Kaimo mokykloje vienoje klasėje mokėsi du draugai, Vaidas ir Saulius. Jiedu sėdėjo viename suole, gyveno kaimynystėje. Nuo pat mažų dienų berniukai buvo neišskiriami draugai. Jie kartu žaisdavo, statydavo smėlio pilis, bėgdavo prie upės meškerioti.

     Dabar jau abu užkopę į šeštą klasę, tvirtai žingsniuodavo dulkėtais keliais į mokyklą. Kelias tolimas, daugiau kaip du kilometrai, bet Vaidas ir Saulius kiekvieną rytą eidavo kartu.


Vysk. Antanas Vaičius šventina Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios varpinės pamatus Klaipėdoje.

     Tik neseniai Vaidas pastebėjo, kad jo draugui kažkas pasidarė. Kad Saulių būtų kas apsėdęs. Nuo mažens buvęs geras berniukas, dabar jis pasikeitė. Štai praėjusį sekmadienį einančiam iš bažnyčios vaikui pakišo koją. Šis nugriuvo ir pradėjo verkti. Sauliaus veidą nušvietė piktdžiugiška šypsena. Arba užvakar einančią gatve moteriškę užsiundė savo šunimi.

     Šį ankstų ketvirtadienio rytą, eidamas į mokyklą, Vaidas pradėjo šneką:

     -    Sauliau, kas tau pasidarė? Kodėl sekmadienį nuskriaudei vaiką, kodėl užvakar užsiundei Reksą ant tos moteriškės, kuri ėjo pro jūsų namus?

     -    O va čia tai jau ne tavo reikalas! - piktai atsikirto Saulius.

     -    Bet, Sauliau, juk kaip negražu, gėda, negarbinga!..

     -    Juk aiškiai pasakiau, ne tavo reikalas! Gėda... Negarbinga... Tu žiūrėk, kad negautum nuo manęs! Negražu... Negarbinga...

     -    Bet...

     -    Jokių bet! - griežtai nutraukė Saulius.

     Taip besiginčydami, jiedu priėjo mokyklą. Kai įžengė į klasę, visi jau sėdėjo savo vietose. Berniukai atsiprašė mokytojo ir tyliai atsisėdo į savo suolą. Daugiau jie nebesišnekėjo.

     Per pertrauką, vos suskambus skambučiui, Saulius stojo ir lyg kulka nėrė iš klasės. Vaidas vikriai atsistojo ir nutipeno iš paskos. Dirstelėjo pro langą ir mato; netiki savo akimis. Saulius stovi ir rūko su septintoku Rimu, triskart antramečiu ir šiaip miestelio padauža. Berniukų žodžių Vaidas girdėti negalėjo, bet iš jų veidų suprato, kad abu rezga kažką negero.

     Pasibaigus pamokoms, Saulius vėl išbėgo lyg į gaisrą. Vaidas neskubėjo. Iššlavė klasę, išrankiojo šiukšles iš pasuolės, tik tada išėjo namo.

     Beeidamas mato: dviračiu važiuoja du berniukai, užsimaukšlinę kepures ant akių. Prietema. Vaidas negalėjo matyti jų veidų, nors figūros pasirodė pažįstamos. Dviratininkai berniuko nepastebėjo. Tik staiga Vaidas pamatė einantį mokytoją. Paslaptingieji dviratininkai tyliai privažiavo jam už nugaros, stvėrė rankinę ir paskubėję dingo už artimiausio namo kampo.

     -    Gelbėkit! - suriko mokytojas, - Padėkit! Vagys! Plėšikai!

     Tik staiga Vaidą persmelkė šaltas prakaitas.

     -    Tos... Tos figūros... - tyliai, vos girdimai šnibždėjo jis, - Jos... Jos... Saulius ir Rimas...

     Vaidas tekinas perbėgo namo , numetė kuprinę ir galvotrūkčiais nuskubėjo pas Saulių.

     -    Vaiduti, jis dar negrįžo iš mokyklos, - pasitiko berniuką tarpduryje Sauliaus senelė, - kodėl jis neparėjo su tavim?

     -    Tikrai nežinau, - bandė ginti Saulių Vaidas, -gal po pamokų pasiliko...

Ir neatsisveikinęs nukūrė namo.

     Kitą rytą Saulius žingsniavo į mokyklą išdidžiai, pakėlęs galvą. Jo kojas puošė nauji sportbačiai, ant krūtinės puikavosi šaunus medaljonas. Jis vilkėjo naują džinsinę striukę ir naujus džinsus, kokių nei vienas kaimo vaikas neturėjo.

     -    Sauliau, iš kur gavai šiuos rūbus? – paklausė Vaidas.

     -    O, tai mano mamos draugė iš Vokietijos atsiuntė,- puikavosi Saulius, - žinai, mano mama turi pažįstamų Vokietijoje, Australijoje, Amerikoje.

     -    Sauliau aš gi mačiau tokius džinsus mūsų parduotuvėje, tik kainuoja jie du šimtus litų, o striukė irgi nemažai.

     -    O ką, kad daug kainuoja, negali būti iš Vokietijos?

     -    Na, gerai, Sauliau, neapsimetinėkime nei tu, nei aš. Mačiau kaip vakar judu su Rimu važinėjote dviračiu, mačiau mokytoją, ir mačiau kaip jūs atėmėte jo rankinę, žinau, kad tenai buvo atlyginimas už tris mėnesius, žinau, kad mokytojo žmona serga, ir kas dieną turi gerti vaistus, kurie kainuoja nei daug, nei mažai, o penkis šimtus litų, ir žinau, kad be šių vaistų ji gali numirti. Aš nesakiau niekam nieko, nes maniau, jog tu šįryt pats prisipažinsi. O jei neprisipažinsi, aš pats viską nedelsiant papasakosiu, o tada tau baigsis žymiai liūdniau.

     Dabar patariu, bėk greičiau pas Rimą, grąžinkite abu tai, ką nusipirkote už vogtus pinigus...

     -    Bet...

     -    Tylėk! Aš dar nebaigiau. Taigi grąžinkite prekes, gal parduotuvė ir grąžins pinigus, o tada, nuėję pas mokytoją, viską išklokite ir atiduokite pinigus, gal jis judviejų pasigailės, o jei pasigailės, tai atsidėkodami atsidirbkite jo sode, nes jis užsiėmęs, o žmona serga, nėra kam dirbti.

     Jei ne, tai mokytojas gali į koloniją kokiems penkeriems meteliams uždaryti.

     Vaidas nutilo. Saulius pradėjo verkti.

     -    Aš tikrai nenorėjau...

     -    Bėk greičiau pas Rimą, - dar paragino Vaidas, ir Saulius paskubėjo.

     Po valandos kažkas pabeldė į klasės duris.

     -    Mokytojau, mums reikia su jumis pasikalbėti, -    nedrąsiai prašneko Saulius.

     Mokytojas išėjo į koridorių ir uždarė klasės duris.

     -    Aš klausau jūsų įdėmiai, - tarė virpančiomis lūpomis.

     -    Mokytojau, - prašneko Rimas, - mes jums kai ką skolingi.

     Ir jis atkišo voką su pinigais. Mokytojas paėmė.

     -    Mes labai atsiprašome, maldaujame, niekam nesakykite, mes dirbsime jūsų sode po pamokų, mes... mes... darysime, ko tik jūs panorėsite.

     -    Aš žinojau, kad jūs ateisite, - tarė mokytojas,

     -    aš pažinau jus vakar. Jei būtumėte iki pamokų galo nepasirodę, jums tikrai liūdnai baigtųsi, bet dabar duodu judviem paskutinę galimybę. Jei dar bent kartą praleisite pamokas, neatliksite namų darbų, išdykausite, trukdysite kitiems mokykloje, ar kaip nors bjauriai elgsitės už mokyklos ribų, pasigailėjimo nelaukite! O dėl mano sodo, tai pagalbos neatsisakysiu. Tikiuosi, tai pamoka jūsų visam gyvenimui. Dabar eikite į klasę.

     Abu berniukai įėjo į klasę ir atsisėdo į vietas, Kita pamoka buvo rišlioji kalba. Įėjęs į klasę mokytojas paskelbė rašinio temą: “Kodėl negalima vogti”. Vaidas pasižiūrėjo į savo suolo draugą. Sauliaus skruostai nusidažė ryškiai raudona spalva.

■ Kun. Aleksandras Juozas Margis MIC, vėžio ligos pakirstas, mirė rugpjūčio 22 d. tėvų marijonų vienuolyne prie Šv. Kazimiero bažnyčios Rosario parapijoje, Argentinoje, kur visą savo kunigystės gyvenimą praleido.