Spausdinti

Birutė Žemaitytė

     Mūsų protėviams gyvenimas ir mirtis buvo du tarpusavyje susiję tos pačios realybės aspektai.

     Vėlinės - Ilgės.


Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios maketas.

     Giliai įsijautę į liūdesį, iššauktą mirštančios rudeninės gamtos ir netektų artimųjų prisiminimo, turėtume savyje pajusti ilgesį kažko labai tolimo, bet kartu net iki širdies skausmo artimo. Tai amžinosios Tėvynės - žmogaus versmės ilgesys. Ilgesys yra vienas prasmingiausių žmogaus vardų. Gerokai nutolome nuo suvokimo, kad žmogaus esmė niekur nedingsta, ji tik pereina į kitą būties plotmę, į dvasinės egzistencijos fazę.

     Žemiškajam gyvenimui atsiradęs prieraišumas neturi trikdyti mirštančiojo labai atsakingame mirties virsme. Jo laukia dvasinės būties horizontai, jis turi rimti (mirti) ir, toldamas nuo erdvės ir laiko pasaulio, eiti į Šviesos karaliją - Amžinąją savo Tėvynę.

     Sužadinę Vėlinėse tolimojo skrydžio ilgesį, mes ne tik pakilsine virš kasdieniškos buities, bet ir ruošimės nenutrūkstamai ir sąmoningai būčiai.

     Mirties virsme šio ilgesio žadinimas ypač reikšmingas. Tai bene svarbiausias faktorius, padedantis įveikti skausmingą ir sudėtingą mirties virsmą.

     “Nenoriu iliuzijų: man geriau vaiski tikėjimo tamsa, kryžiaus beprotybė, kančioje gimusi Meilė...

     Taip. Šitas kelias neklaidingas.

     Netrokštu vizijų, man užtenka kūdikio širdies, pagaunančios Antgamtės virpesius. Žinau, kad yra begalinis Kosmosas - Tėvo Namai.

     Kokia nuostabi Šeima ten gyvens! Tai ir mano rytdienos Tėviškė. Žinau, kad esu ten laukiama.

     Jie, visų amžių šventieji, džiūgauja Tėvo Namuose ir ilgesingai laukia sugrįžtančiųjų.

     Juk tai mūsų broliai - sesės. Mus visus sudievino tas pats švč. Kraujas. Jis pasiekė pergalę -mes kelyje.

     Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės. Kokia graži švenčių vienovė! Tai dvi rytdienos Tėviškės pakopos. Siela, subrendusi dieviškajai Pilnatvei - šventa. Siela, pakeliui į šį subrandimą yra nuskaistinimo būsenoje - ji šventėja, šviesėja, skaidrėja.

     Koks didis ilgesys, kokia meilės kančia nuskaistinimo būsenoje.

     Skaistykla - Dievo gailestingumo vieta. Argi norėtume visą Amžinybę būti dvasinėm neūžaugom? Argi norėtume būti dvasiniais luošiais?

     Mes, gyvieji, savo malda, ypač šv. Mišių aukoje, vienydami su Jėzaus ir Marijos kančia savąją kančią, galime sieloms išmelsti didesnio meilės intensyvumo ir tada jos per trumpesnį laiką subręs tobulai Pilnatvei

     Visa krikščioniška mistika kalba apie Dievą, gyvenantį kiekviename žmoguje. Todėl akistata su savo giliausiąja esme ir yra akistata su Dievu.

     Atsiskyrimas nuo fizinio kūno visiems suteikia neįkainojamą galimybę: kiekvienam siūloma tiesus išsigelbėjimo kelias - “pasilik tame būvyje!”

     Tačiau toji Šviesa ir nuostabus pergyvenimas - priklauso nuo žmogaus psichikos ir karmos, tai yra žemiškojo gyvenimo būdo - trunka neilgai: nuo keleto sekundžių iki pusvalandžio.

     Atsigaunanti vėlė, tai yra žemiškojo gyvenimo metu susikauptos psichikos turinys, pamažu nustelbia nuostabų pergyvenimą - žmogaus esmę. Ir taip mirštantysis, dabar jau velionis, atsibunda su visu savo sąmonės turiniu: su visais turėtais įpročiais, norais ir ydomis visiškai nepažįstamose, sunkiai suvokiamose gyvenimo sąlygose. Nuo čia ir prasideda visos velionio kančios ir bėdos, apie kurias kalba religija. Leonardas Andriekus, įkvėptas poetinės nuojautos, rašo:

     Sako, jog yra baugu numirus
     Atsibusti užkastam kape
     Ir išgirsti kaip dainuoja girios
     Jūra šaukia grįžt namo upes.

     Jei nesi tam jūros balsui miręs,
     Būsi gyvas užkastas kape,
     Ir išgirsi kaip dainuoja girios,
     Jūra šaukia grįžt namo upes.

     Palikęs savo fizinį kūną ir nesusivokęs savo esmėje, velionis toks pat bejėgis, kaip ir ką tik gimęs kūdikis.

     “Reikia išmokti ne vien kentėti, bet ir mirti. Tikrai! Daug kalbama rekolekcijose ir pamoksluose įvairiomis temomis, bet nieks nemoko, kaip reikia numirti. Užtai žmonės ėmė materialiai žiūrėti į mirtį. Mūsų laidotuvės dažnai tampa paradavimu. Mirusiojo siela užmirštama, iškeliamas asmeniškas skausmas. Tikroji Meilė mąsto apie kitą, ne apie save.

     Mirtis - perėjimas iš vienos egzistencijos į kitą. Tai amžinumo švystelėjimas, pirmas žingsnis į amžiną Gyvenimą, grįžimas į savo būties priežastį - Dievą, atbudimas Tėvo glėbyje. Tai Gimimas!

     Gyvybės atėjimas į pasaulį susijęs su kančia. Mirtis irgi skausmingas virsmas. Skausmas, susijęs su gimtąja nuodėme. Tai visiško neturto aktas, kančios girnomis malamo grūdo dalis. Tačiau šiose dulkėse visu grožiu suspindi Dievo Veidas.

     Kai žvelgsi į žemę, į žmogaus gyvenimo dramą, Viešpaties žvilgsniu, niekados isteriškai neklyksi nevilty, bet tyliai ištarsi ‘Taip, Tėve!’ - ir tai bus koncekracijos žodžiai, kurie dulkes pavers Kristumi”.

Eisiu Namo ramus

     Tai etinė virsmo sąlyga, be kurios neįmanomas joks virsmas.

     Paliekant fizinį kūną, praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai svarbus virsmo momentas, kuriam reikalinga aiški sąmonė. Todėl mirštančiajam labai svarbi ramybė. Nors ir labai skaudu, tačiau išeinantįjį negalime trikdyti: negalime verkti ir jo gailėtis. Jau atėjo laikas, ir jis išeina. Mirštančiajam reikia padėti tyliai susikaupimu bei širdies malda.

     Gailestis yra egoistinis savęs gailestis netekties valandą. Artimųjų ašaros, graudenimai išeinantįjį rišą prie jau išgyvento gyvenimo ir labai apsunkina mirties virsmą.

     Nuliniame virsmo taške išeinantysis, tarsi panoraminiame filme, regi visus savo gyvenimo įvykius, bet ne kaip pasyvus stebėtojas, o kaip vertintojas. Yra manoma, kad tada vyksta aktyvi žemiškojo gyvenimo patirties kristalizacija į dvasines vertybes, kurios negalima trukdyti.

     Ypač reikalinga mirštančiajam ramybė mirties pradžioje ir mirus kokį pusvalandį.

     “Neišmanėli! - perspėja apaštalas Paulius, -ką tu pasėjai, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta”.

     Bet kodėl grūdelis nesibijo -
     Argi jam tamsoj nėra baugu?
     Į tą pačią ilgo sapno karaliją
     Nukeliauja grūdas ir žmogus.

     O palaiminta ana sekundė
     Ir be galo, ir be krašto nuostabi,
     Kai grūdelis žemėj atsibunda,
     Tartum vaikas motinos glėby.

(L. Andriekus)

     “Tai kas, kad materija virto dulkėmis! Laikinai. Jei kviečių grūdas nekris žemėn ir neapmirs, jis liks vienas, o jei kris ir apmirs, jis duos gausius vaisius” - sako Kristus. Jis žino, ką sako. Reikia apmirimo, kad įvyktų didysis prisikėlimas. Ką reiškia Viešpaties amžiuose milijonai metų?!

     Mes laimingi! Mūsų atsinaujinimas, perkeitimas vyksta Kristuje. Ryškiausiai tai liudija Esmėkaita šv. Mišiose. Kviečių dulkės tampa Dievu... Ir mes Juo tampame diena iš dienos: visas mūsų gyvenimas - nuolatinis perkeitimas. Tai konsekracija. Kai mūsų kūnas - tas kviečio grūdelis - apmirs, taps dulkėmis, iš jo išaugs spinduliuojati Gyvybė, visiškai perkeista, sudievinta. Ir kaip gera, kad šitas perkeitimas jau vyksta! “Kas valgys šią Duoną, bus gyvas per amžius”. Dievas tampa Duona, kad mes, ją valgydami, taptume dieviški.

     Šita Duona pašauks mūsų kūną, virtusį dulkėmis, į naują vaisingą gyvybę ne tik amžių pabaigoje, bet jau dabar. Jau dabar vyksta dieviškoji Reinkarnacija - tikrais persikūnijimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

     Suvokę būtinybę vėlei nuskaistėti, galime teigti, jog visa mirties virsmo zona yra skaistykla.

     Besiruošiantieji mirčiai, skaistyklon įžengdavo dar tebegyvendami žemėje: skaistindami kūniškąją prigimtį, mokėsi gyventi ne kūno poreikiais, bet savo dvasine esme.

     Skaistykla žemėje - tai minties projekcija į ateitį, ateities sąmonės kūrimo pradžia. Taip kūno irimas tampa kūrimu, o mirtis - gyvenimo sąlygų pakeitimu.

     Mirties virsmo suvokimas praskleidžia anapusinės būties šydą. Gyvenimas nėra kažkas stabilaus ir tolygaus. Tai nuolatinė pulsacija, kaita, tartum amžinas tekėjimas. Ilgesnius būties tarpsnius keičia trumpesni tapsmo periodai. Žmogaus rūpestis - toje nuolatinėje kaitoje - suvokti savo esmę, nenutrūkstamą giją ir nepamesti jos kritiniuose tarpsniuose -virsmuose.

     Mums būtina susigrąžinti prarastą mirties suvokimą ir visumos bei Amžinybės jausmą.

     Kai suprasime, kas yra Mirtis - tuomet jos nebijosime. Žmogus bijo to, ko nežino, nepažįsta. Suvokus mirties esmę, ji, vietoj netekties, tampa atradimu.

     Nauja būtis atsiveria tik per senojo gyvenimo praradimą.

     Tuomet viskas stos į savo vietas; į gyvenimą sugebėsime žvelgti kitomis akimis, nesikabinti į jį bet kokia kaina ir pradėti tikrai žmogaus vertą dvasinį - kūrybinį gyvenimą.

     “Gloria Dei vivens homo!” (Dievo garbe gyvenąs žmogus) (šv. Ireniejus).

     Galiausiai paskutinis ir praktiškas dalykas: kaip reikia ruoštis mirčiai, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie tuojau mirs, ar jau miršta?

     Žmogus turi žinoti apie save tiesą. Kodėl? Todėl, kad jis turi dvasiškai pasirengti: malda, sakramentais, atleisdamas ir pats prašydamas atleidimo.

     Tibeto mirusiųjų knygoje yra specialūs tekstai, jie buvo skaitomi prie mirusiųjų. Čia tarsi perduodama senų senovės patirtis, jog toldami nuo žemės, vis labiau netekdami ryšio su buvusio gyvenimo realijomis, išėjusieji dar girdi balsą, rodantį jiems kelią, padedantį išvengti šoko, nuostabos.

     Ir mes aukojame šv. Mišias. Tai malda, auka už velionį, ir jo vėlė yra čia pat, šalia. Už vienus melsdamasis, jauti nepaprastą lengvumą širdy, net tam tikrą pakilimą; o už kitus - tarsi temptum kokią baisią sunkenybę, tarsi reikėtų įveikti kažkokios stangrios masės pasipriešinimą, tarsi aplink blaškytųsi palūžusi, besikankinanti dvasia, ir jos kančia persiduoda aplinkiniams (A. Menis).

     Tai šuolis į bedugnę, bet į tokią bedugnę, kuri mus švelniai priims; bedugnę, kurioje mes ne skęsime, o imsime plaukti, nors iš pradžios ir baisu į ją šokti.

     Kaip pažeminta mirtis tarp ligoninės sienų! Čia tarp prietaisų, aparatų vyksta fiziologinis merdėjimo procesas; mirtis čia pažeminama, nelieka šventumo, sakralumo.

     Reikia šventesnio požiūrio į Mirtį!

     Remdamasi savo ilgamete patirtimi reanimacijoje, noriu pasidalinti šiomis įžvalgomis:

     •    nebijokime mirštantįjį prakalbinti dvasinės svarbos tema. Paraginkim sutvarkyti sielos reikalus. Pasiūlykim pakviesti patį Dievą pagalbon; paprašykim, kad atleistų, jei gyvenime kas nors įžeidė ir pats lai paprašo atleidimo įskaudintus žmones;

     •    mirštančiajam labai reikalingas mūsų buvimas su juo, jam reikia padėti: meile, malda, asmenišku buvimu, susikaupimu, tik jokiu būdu ne graudenimais, klyksmu, raudomis;

     •    mirštantįjį turi gaubti gili ramybė, susitelkimas, noras jam padėti įveikti mirties virsmo tašką;

     •    paprašyti, kad mirštantysis savo kančią vienytų su Jėzaus kančia ant kryžiaus, kad visiškai pasivestų dieviškajai Valiai;

     •    gera būtų, jei degtų pašventinta žvakė, kad susirinkusieji laimintų ir melstųsi už išeinantįjį, ypatingai žadinti mirštančiojo pasitikėjimą Dievo gerumu, Jo meile, žadinti Namų ilgesį, atsidavimą Švč. Motinai, šv. Juozapui;

     •    palaikykim mirštančiojo ranką savoje, laiks nuo laiko švelniai paglostykim galvą, rankas, pašnibždėkim, kad esam kartu, pašnibždėkim trumpą maldelę:

     “Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo gyvybę!”

     “Jėzau, Marija! Myliu Jus!”

     “Jėzau, atleisk! Pasitikiu Tavimi!” ir t.t.

     •    padrąsinkim mirštantįjį, pvz.: “Dar truputį pakentėkim. Jau nebeilgai. Tu tuoj pamatysi mylintį Dievo Veidą. Aš - mes esame su tavimi. Mes Tave lydime, meldžiamės už Tave. Būk drąsus! Tuojau nušvis pergalė. Jėzus čia pat. Jis Tave labai myli. Tu Jam labai reikalingas.

     Ir galiausiai paskutinis dalykas, svarbus visiems. Juo dvasingesnis ir turiningesnis gyvenimas čia, šiandien, juo laisvesni ir ramesni eisim pasitikti to, kas tėra “regimas akimirksniu įvykęs sielos pasirengimas amžinajam skrydžiui”.

     O iš tikrųjų žmogui jau čia, žemėje, leista pajusti Amžinybę! Šis pojūtis ir mirusiųjų prisikėlimas užkoduotas čia, mūsų gyvenime, nes mūsų asmenybė čia siekia pilnatvės, ji čia gali veikti. Tačiau reikia būti asmenybe, o ne jos užuomazga, ne asmenybės embrionu. Ir ne kelmu, aptrauktu pykčio purvu bei gleivėmis.

     Kiekviena diena yra Dievo dovana, mes sėjame Amžinybės dirvon savo meilę, savo darbus, savo kūrybą. Todėl kvietimas kurti bei gausinti gėrį sykiu yra kvietimas į amžinybę.

     "Nurimk, širdie, tegul atsiskyrimo mirksnis būna mielas.

     Tegu nebūna tai mirtis, bet atbaigimas.

     Tegu meilė tampa prisiminimais, o skausmas dainomis.

     Tegu skridimas dangumi baigiasi sparnų suglaudimu virš lizdo.

     Tegu šis paskutinis tavo rankų palietima bus švelnus kaip nakties gėlė.

     Sustok akimirką, Gražioji Pabaiga,

     ir paskutinį savo žodį tark tylėdama.

     Lenkiuosi prieš tave ir iškeliu aukštai savo Žibintą, kad tau pašviesčiau kelią”.

R. Tagorė

     Kaip nuostabu! Tai muzika, pagaunanti Antgamtės virpesius ir su visiška tyla įsiliejanti į Amžinybės Okeaną.

     Iš tikrųjų - tai Dievo kūrinio užbaigimas, o ne siaubas.

     Kaip miela bus baigti skrydį, pradėtą nusižeminimo pievose, sparnų suglaudimu viršum lizdo! Mažytė širdelė plastels paskutinį kartą, bandydama krauju aprūpinti organizmą, ir sug-laus savo sparnelius Tėvo delnuose - amžinajame lizdelyje, kuriame prasidėjo gyvenimas. Kokios mielos Tėvo rankos! Kiek jomis plūsta gerumo šilumos, dieviškos energijos, kuri įsilies plačiu srautu į perkeistą būtį! Jų prisilietimas švelnus, kaip nakties Gėlė. Taigi Mirtis yra ne kas kita, kaip užbaigimas, sugrįžimas, prisilietimas. Kūrėjas paskutiniu kalto smūgiu užbaigia savo kūrinį, kaip kadaise didysis Mikelandželas Mozės skulptūrą, kai nustebintas jos grožio ir puikumo, sušuko: “Moze, prakalbėk!”

     Tai buvo tik skulptūra, o čia - gyvas žmogus, nuo amžių liūliuotas Tėvo mintyse.

     Tad svieski, žmogiška būtie, tarsi aukštai iškeltas žibintas, ir ramiai pasitik tau dovanotas dienas, kuriose tu gali mylėti, spindėti gerumu, kad žmonės, matydami tavo spinduliavimą” ... garbintų Tėvą Danguje” - ne vien ten, įsivaizduojamose aukštybėse, bet ir žmogiškos širdies danguje, kuriame gyvena Švč. Trejybė.

     Eik per gyvenimą, aukštai iškėlusi žibintą, kad jame būtų

     daug Šviesos,

     daug Tiesos,

     daug Meilės.

     Tegu skamba didžioji Buvimo daina žemės kloniais, kaip piemens ragelis, kviečiantis savo avytes pareiti namolio, kur jų laukia gimtoji stichija.

     Ir aš, ir aš einu kasdien Namo, iš anksto sveikindama savąjį užbaigimą, sparnų suglaudimą Tėvo delnuose...

Literatūra

1.    A. Menis “Magija, okultizmas, krikščionybė”.

2.    Naujasis Testamentas.

3.    A. Paskųs “Asmenybė ir religija”.

4.    A Patackas. A Žarskus “Mirties virsmas”.

5.    L. Samrala “Žmogus”.

6.    R. Tagorė “Lyrika”.

7.    B. Žemaitytė “Palydėsiu į Tėvo Namus”.