Gerbiamoji “Laiškų lietuviams ” Redakcija!
Noriu Jums išreikšti nuoširdžią padėką už leidžiamą šį katalikišką žurnalą. Jis iš vergovės prisikėlusioje Lietuvoje stiprina mūsų kunigų, pasauliečių, moksleivių dvasią. “Laiškai lietuviams” įneša didžiulį indėlį į mūsų katalikiškojo gyvenimo stiprinimą. Šiandien mūsų Lietuvai reikia tokių žurnalų.
Man, parapijos klebonui, šis žurnalas praturtina dvasią, padeda dėstant tikybą mokykloje ir visomeninėje veikloje. Jūsų straipsniai — tai tikrojo sąmoningo tikėjimo atskleidimo vaisiai.
Šį žurnalą gaunu iš mokytojos Teresės Liškauskienės, kuriai jį užprenumeruoja iš Čikagos jos sesutė Julija Šaulienė, kuri, deja, praėjusio lapkričio 6 d. iškeliavo į amžinybės namus. Su jos mirtimi netekome prenumeratos. Ar nebūtų galimybės ir toliau gauti šį puikų žurnalą? (Aišku, gausite. Red.)
Linkiu Jums Dievo palaimos, stiprybės, drąsos ir energijos, toliau stiprinant ir keliant žmonių dvasinį gyvenimą.
Jus gerbiantis Čekiškės parapijos klebonas
kun. Jordanas Urbonas
Gerbiamas ir mielas kun. J. Vaišny!
Jums esu labai dėkingas už “Laiškus lietuviams”. Stebiuosi, kad Jūs tokiame amžiuje ir nelabai stiprios sveikatos sugebate redaguoti tokį visapusiškai puikų leidinį. Jau vien tik iš šio žurnalo galima spręsti, kokį ganytojišką darbą Jūs atlikote per savo ilgametę veiklą. Šiame žurnale nebūna nė vieno straipsnio, kurį reikėtų praleisti neskaičius. Visi įdomūs, pamokantys, lengvai suprantami net ir neturintiems didesnio filosofinio išsilavinimo.
Daug leidinių yra ir pas mus, tačiau jie man nesuteikia tiek dvasinės naudos ir medžiagos pamąstymams kaip “Laiškai lietuviams”. Neretai neblogi straipsniai supolitikuojami ir, mano manymu, praranda nemaža savo vertės.
Mes dažnai pakalbame apie Jūsų žurnalą ir pagalvojame, kad jį reikėtų daugiau paplatinti Lietuvoje. Tikrai atsirastų daug skaitytojų. Pagaliau dabar yra visos galimybės jį spausdinti Lietuvoje. Tik nežinia, kas turėtų imtis šios iniciatyvos.
Tad dar kartą Jums už žurnalą labai dėkoju, linkiu geros sveikatos ir nemažėjančios kūrybinės energijos!
Petras R.
Mielieji Tautiečiai!
Gerų žmonių dėka jau turiu krūvelę “Laiškų lietuviams”. Nuoširdžiai dėkoju siuntėjams. Džiaugiuosi, galėdama skaityti šiuos taurių minčių kupinus žurnalus. Jais dalinuosi ir su artimaisiais, pažįstamais.
Maloniai nustebau, už savo straipsnį gavusi premiją. Džiugu, kad Vertinimo komisija į mano rašinį atkreipė dėmesį, o ir piniginė dovana man, lietuvių kalbos mokytojai, labai pravertė.
Jums sėkmės kilnioje veikloje!
Telšių katalikų vidurinės mokyklos mokytoja Elena Šidlauskienė
Didž. Gerb. Kunige Redaktoriau!
Labai dėkoju Jums už meilę mūsų broliams ir seserims Kristuje. Ačiū, kad nepavargstate, dalindami gėrį ir džiaugsmą mūsų Lietuvos žmonėms (taip pat ir mūsų mokyklos mažiesiems angelaičiams). Jie irgi nori atsidėkoti Jums. Kaip gražu, kai jie nuoširdžiai meldžiasi už Jus, kalbėdami rožančių ir dalyvaudami šv. Mišiose. Aš su savo mažaisiais jungiuosi šv. Mišių aukoje maldai už Jus,
Jūsų sveikatą, kad Dievas duotų daug jėgų visa pakelti ir energingai tęsti savo veiklą. Tik man neaišku, iš kur Jūs gaunate tiek energijos, valios ir laiko. Kaip Jūs visur suspėjate? Labai norėčiau ir toliau skaityti šį žurnalą. Rašykite. Mes labai laukiame.
St. Banikonienė
Gerbiama Redakcija!
Atleiskite, kad drįstu Jus trukdyti. Gal mano mintys bus naudingos “Laiškų lietuviams” skaitytojams. Neseniai šis žurnalas pateko man į rankas. Norėčiau, kad jis visuomet gyvuotų. Tokie leidiniai Lietuvai reikalingi, nes mūsų dvasia skursta.
Lietuvoje dažnai postringaujama apie artimo meilę, tarpusavio supratimą, apie Dievo buvimą mūsų širdyse.
Man dažnai tenka važiuoti tarpmiestiniu autobusu. Širdyje ramu ir gera — aš važiuoju pas tėvus. Ir tą vakarą, įlipusi į autobusą, patogiai atsisėdau. Už lango krito lietaus lašai. Netoliese sėdėjo invalidas. Autobuse keleivių buvo nedaug. O tą žmogų jau buvau mačiusi mieste, prašantį išmaldos. Iš jo nerišlaus murmėjimo supratau, kad jis džiaugėsi, bandė kažką sakyti, tačiau mes, atbukę ir įlindę į savo kiautus, nenorėjome parodyti jokio dėmesio. O būtų užtekę nuoširdžios šypsenos. Tačiau šio žmogaus veido išraiška buvo visai kitokia negu dieną—jis džiaugėsi. Įlipus vairuotojui, kišo jam sulamdytus litus, prašydamas nuvežti į Kauną. Vairuotojas jį išmetė iš autobuso, prieš nosį uždarydamas duris. O šis, ir taip gyvenimo nuskriaustas žmogus, bandė sužinoti, kada gi bus kitas autobusas į tą išsvajotą Kauną. Ar žmogus turi teisę žeminti kitą žmogų? Jau per daug mūsų gyvenime tokių klausimų. Čia papasakojau tik eilinį nutikimą eilinėje autobusų stotyje. O kiek yra kasdien skriaudžiamų ir niekinamų!
Atrodo, mūsų visuomenėje pagarbą gali užsitarnauti tik grubumu ir nežmonišku šaltumu. Atgimimo laikotarpiu mes tik kalbėjome apie meilę, tikėjimą ir viltį, kad jiems nebeliko vietos mūsų širdyse. Bažnyčios buvo pilnos žmonių, laisvamaniai ir visai netikintys karštai tikinčiais krikščioniais. Mada praėjo. Ir vėl verkia Rūpintojėlis pakelėse, vėl liūdesio išvagotas veidas. Atšalę širdys, atbukęs protas.
Tą vakarą autobuse tylėjau ir aš. Bijojau... nesupras, išjuoks. Koks gilus mumyse bandos jausmas. Ir vėl tas pats klausimas. Ar dėl to, kad esame masė, galime žeminti tuos, kurie yra kitokie? Keista, tačiau šie žmonės nesipriešina, nepriekaištauja. Ramiai, nuleidę galvas, žmonių patyčias priima, tarsi visai suprantamą dalyką, likimo smūgį, Dievo siųstą išbandymą.
Žiaurus gyvenimas, o dar žiauresni žmonės. Tai ir einame per gyvenimą, sėdami skausmą ir neviltį. Šliaužiam, nesuvokdami, kad esame apgailėtinos, nieko nevertos ir tik Dievo mylimos būtybės, kalbančios apie meilę ir nežinančios, kas ji yra.
Su nuoširdžia pagarba Odeta Brunovaitė
■ Klaipėdoje jau veikia Telšių vyskupijos Dvasinės pagalbos jaunimui centras, kurio sumanytojas ir pradininkas torontietis kun. Edis Putrimas, buv. Vasario 16 gimnazijos kapelionas, daugelio jaunimo stovyklų vadovas.