Spausdinti

KUN. C. C. MARTINDALE S J

Visuomenės pasipriešinimas

     Viešpaties Jėzaus stiprus dorinio gerumo pabrėžimas, norint įeiti į Dievo karalystę, sukėlė pasipriešinimą tarpe tų, kurie tų reikalavimų buvo paliesti ir kuriems Jėzus iš tikrųjų juos taikė. Savo karalystės sampratoje Jėzus visiškai apleido užuominą apie tautinę garbę. Ir tai daugeliui sukėlė nepasitenkinimą. Jo paties Nazaretas buvo nusiteikęs prieš jį. Jėzus net yra pasakęs, kad jis gali daryti stebuklus Kaparnaume, bet ne čia. Tie, kurie jį čia pažino kaip darbo jėgą, neįstengė pakilti aukščiau už tą sampratą. Jėzus taip apibūdino pasakymą, kad pranašas neranda garbės savo tėvynėje. Ir kas pagaliau atpažino Eliją ar Eliziejų? Ogi Sareptos našlė, pagonis syras Naamanas. Iš tikrųjų pagonys galėjo būti dvasiškai priimtinesnį negu žydai. Jeigu žydai būtų jį atmetę, Dievo malonė būtų perėjusi pagonims.

Sausio 13 prisiminti.  G. Didelytė

     Nazaretiečiai bandė jį nustumti nuo uolos, bet jis išsisuko. Kaip pirmas periodas prasidėjo apaštalų pašaukimu, taip antrasis pasibaigė jų išsiuntimu į misijinę kelionę. Tai buvo jiems bandymas veikti atskirai. To reikia kiekvienam apaštalui.

Tragiškas duonos klausimas

     Kaip tik šiuo metu, man atrodo, Erodas nužudė Krikštytoją. (Gal ne visi su tuo sutinka). Po to Erodas galėjo norėti susitikti su naujuoju pranašu, ypač kad buvo pasklidęs gandas, jog Jėzus yra Jonas, grįžęs gyveniman. Galbūt dėl to, o gal kad apaštalai grįžo iš pirmosios misijų kelionės, Jėzus kartu su apaštalais persikėlė į Pilypo sritį. Jie norėjo ten pailsėti. Tačiau žmonių minios atsekė jį ir ten. Jų gailėdamasis, jis padaugino duoną. Žmonės, pagauti entuziazmo, norėjo jį pagrobti ir padaryti karaliumi. Pasidarė neišvengiama Jėzui išsiaiškinti, kas jis yra ir kas nėra. Šis trečiasis jo mokslo skelbimo periodas buvo apie tai, kas yra jo karalystė. Grįžęs skersai ežero, jis rado ir ten minias, jo laukiančias. Jie šaukė, jog čia atėjo dėl to, kad jis padaugino jiems maistą. Tada Jėzaus kalba pasisuko natūraliai duonos klausimu. Jis kvietė juos dirbti ne dėl praeinančios duonos, kuri sunaikinama valgant, bet dėl amžinosios, dangiškosios duonos. Kai kurie sakė, kad Mozė jiems buvo davęs duonos -manos. Bet ta duona negali jiems suteikti amžino gyvenimo. Jis gali jiems duoti tokios duonos. Jis pats yra tikroji duona, atėjusi iš dangaus ir duodanti žmonijai gyvybę. Ta duona, kurios jis duos, bus jo kūnas. Tas pasakymas juos sukrėtė. Jie negalėjo tuo patikėti. Tačiau Jėzus savo teigimą pakartojo: “Tas, kuris valgys mano kūną ir gers mano kraują, turės amžiną gyvenimą. O tie, kurie nevalgys ir negers, neturės jo gyvybės”. Žmonėms tai jau buvo per daug. Minios pasitraukė. Dvylika pasiliko ištikimi. Už juos pasisakė Simonas. Jėzus atrodė pralaimėjęs. Atrodė, kad pirmoji jo apaštalavimo pusė baigėsi nepasisekimu.

     Ligi šiol Jėzus šitaip nebuvo kalbėjęs. Tik Nikodemui jis buvo užsiminęs apie savo “dangiškus” dalykus. Buvo tuščia kalbėti apie tai, nes net Izraelio mokytojas negalėjo pasisavinti “žemiškų” dalykų, t.y. normalaus Jėzaus mokymo. Tiesa, Samarijoje jis prisipažino savo mesijaniškumą, ir kurį laiką ta tiesa buvo pasisavinta tame mieste. Bet mesijaniškumas - tai dar ne dieviškumas. Ir vargu, ar jis dar kartą buvo atvykęs į Samariją.

Sunkumas suprasti dieviškumą žmoguje

     Jau matėme, kad Jėzus apskritai nedaug kalba apie save. Jeigu jis būtų bandęs sakyti “Aš esu tikras Dievas ir tikras žmogus, dvi prigimtys viename asmenyje”, t.y. jeigu jis būtų naudojęsis graikiškos filosofijos terminais, būtų buvęs visiškai nesuprastas. Jeigu jis būtų sakęs esąs Jehova, būtų buvęs užmuštas už piktžodžiavimą. Net siųsdamas apaštalus pirmajai misijai, jis neliepė kalbėti apie save. Jėzus ėjo pirmyn labai iš lėto, pirmiausia kalbėdamas tik taip, “kaip niekas nėra kalbėjęs” -švelniai, bet autoritetingai, ne taip, kaip Rašto žinovai. Jie paprastai tik cituodavo ir interpretuodavo kitų pažiūras. Save aptarti Jėzus naudodavosi savotiškais posakiais: Jis yra tas, kuris turi ateiti; jis Sužadėtinis, Žmogaus Sūnus, bet ne Dievo Sūnus. Tik piktoji dvasia jį pavadino Dievo Sūnumi. Jeigu Jėzus būtų save vadinęs Dievo Sūnumi, nebūtų buvę galima tai suprasti tikra teologine prasme, nes kiekvienas gerai save vertinantis izraelitas būtų galėjęs save vadinti Dievo sūnumi, kaip priešingybę pagoniui. Galbūt pats reikšmingiausias šiuo klausimu Jėzaus pasakymas apie save yra: O aš jums sakau”. Ir šis jo pasakymas buvo suprastas kaip tas, kuris save laiko absoliučiu autoritetu ir aukščiau stovinčiu už Mozę ar bet kurį kitą asmenį dieviškoje Izraelio istorijoje.

     Jo kalbėjimo būdas, sakant “Mano Tėvas”, save laikant jo Sūnumi, yra ypatingas. Jis yra skirtingas nuo to, kai buvo kalbama apie Dievo tėviškumą žmogui ir žmogaus sūniškumą Dievui. Studijuojant Jėzaus gyvenimą, negalima rasti užuominos, kuri sakytų, kad jo mesijaniškumo samprata jame išgyveno kokią nors raidą. Dalykas, kuris jam nuolat rūpėjo, buvo metodas, kaip jis savo mokslą gali perteikti kitiems.

Struktūrinio pobūdžio įvykis

     Nuo šiol yra sunkiau susigaudyti Jėzaus gyvenimo įvykių sekoje. Iš dalies tai yra dėl to, kad jis turėjo slapstytis nuo savo priešų ir kurį laiką praleisti ne Galilėjoje. Daug laiko buvo skirta mokyti apaštalus. Jėzus jiems labai pabrėžė Karalystės universalumą, kas vedė į galutinį atsiskyrimą nuo žydų. Taip pat tai vedė ir į jo mirtį, kurios padarinys turėjo būti atpirkimas. Iš to kilo taip pat ir tai, kad savęs išsižadėjimas bus būtinas kiekvienam jo sekėjui. Tuo pačiu tai kėlė klausimus apie žydų likimą, apie jau gresiantį Jeruzalės sunaikinimą ir apie pasaulio pabaigą.

     Šis rašinys nėra Kristaus gyvenimo aprašymas, nei Evangelijos to mums nežada. Jos mums pateikia tik jo mokslą. Dėl to galime labiau susitelkti prie idėjų negu prie įvykių. Bet apaštalų auklėjimas vyko, pasinaudojant progomis tarp įvykių. Neatrodo, kad viskas būtų vykę pagal tam tikrą planą. Tačiau šv. Petro paskyrimas savo įpėdiniu buvo struktūrinio pobūdžio įvykis.

     Jėzaus paklausė apaštalus, kuo jį laiko. Jie paminėjo įvairių atsakymų. O kai jis paklausė “Kuo jūs mane laikote?” - buvo tyla. Tada Simonas sušuko: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”. Viešpats į tai atsakė, kad tas Simono pasakymas buvo ne iš žmogiškų šaltinių, bet tikras apreiškimas. “Ir aš tau sakau, kad tu esi uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos neįveiks. Ir aš tau duosiu dangaus karalystės raktus, ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”. Lukas prie to dar prideda, kad priešas šėtonas norėjo išsijoti apaštalus, kaip grūdus iš pelų, bet jis to nepadarys, nes “aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nesužlugtų”. Dėl to Petras turės sukurti susiklausymą, pastovumą ir vienybę, Ir Jonas (21,13) praneša, kaip Petras buvo pastatytas visos kaimenės ganytoju. Jonas visada praneša apie įvykius ryšium su jų doriniu turiniu, o ne tik dėl savo jausminio turinio. Dėl to persimainyme ant kalno Jėzus sugretino visus tris mesijinius titulus, parodydamas Petrui žmogišku būdu, kad jis galėtų tai suprasti. Svarbu suprasti, kad Jėzus jau savo gyvenimo laikotarpiu kontroliuoja Bažnyčią ir tokiu būdu pradeda įgyvendinti pažadą, įvykdytą per Sekmines.

Visų tautų globėjas

     Jau senasis Simeonas Jeruzalės šventykloje matė kūdikėlį Jėzų gelbėtoju ir kitų tautų ne mažiau kaip žydų. Jėzus samarietei moteriai davė daugiausia ką galėjo. Taip pat dešimčiai raupsuotųjų, kurių tik vienas, ir tai Samarietis, grįžo jam padėkoti. Palyginimas apie gerąjį samarietį parodo, kad paniekinti žmonės gali būti Dievui artimesni negu žydai, net negu jų kunigiškumas. Pirmoji vieta, kurią apaštalai aplankė po Sekminių, buvo Samarija. Taigi joks pagonis nėra anapus jo tikslo. Tačiau asmeniškai jis buvo skirtas “paprastoms” Izraelio tautos avims. Nors jis pagydo valdininko tarną ir Tyro moters dukterį. Daugelis iš rytų ir vakarų ateis ir paveldės tai, kas techniškai priklauso tiems, kurie iš karalystės bus išmesti. Galutinai Bažnyčios misija yra visos tautos (Mt 28,19).

     Dauguma, jei ne visi, vėlyvesnių Kristaus palyginimų kalba apie tai. Tai sako palyginimas apie apie sūnų palaidūną ir jo vyresnįjį brolį. Palyginimai apie pokylius sako, kad tie, kurie turėjo būti šeimininko draugai, neatėjo. Dėl to pakeleiviai buvo pakviesti užpildyti pokylio salę. Fariziejai labai gerai suprato, apie ką čia yra kalbama, girdėdami palyginimą apie vynuogyną, kurio sargybiniai nuolat blogai elgdavosi su šeimininko atsiųstais inspektoriais. Pagaliau jis atsiuntė savo sūnų, manydamas, kad sūnų jie pagerbs. Bet jį jie nužudė. Dėl to vynuogynas bus iš jų atimtas ir atiduotas kitiems. Sukrėsti klausytojai sakė, kad tik dėl Dievo meilės tai veįvyktų.

     Dar tragiškesnis Jėzaus atsisveikinimas buvo su pajūrio miestais. Deja jiems! Paskutiniame teisme lengviau bus pagonių miestams, Tyrui ir Sidonui, negu jiems. Jeigu anie būtų matė jo stebuklus, jie seniai būtų darę atgailą. “Ir tu, Kaparnaume, ar tu gali keltis puikybėn ligi dangaus? Tau teks eiti daug žemiau, net ligi pragaro. Ir jeigu tie didieji dalykai būtų buvę padaryti Sodomoje, ji būtų išlikusi ligi šiai dienai” (plg. Mt. 11, 20-24; Lk 10, 13-15).

Konflikto gylis ir plotis

     Betarpiškai po Petro paskyrimo savo įpėdiniu Jėzus galutinai pranešė apie savo mirtį. Žmogaus sūnus turi kentėti. Tas žodis “turi” pasako daugiau negu jei būtų pasakyta “jam tinka kentėti”. “Žmogaus Sūnus bus išduotas į žmonių rankas.” Tai išgirdusi entuziastinga jo aplinka staiga išvirto į piktą nepasitenkinimą. Vėliau jis smulkmeniškai nurodė, kad kunigai jį paniekins ir pasmerks. Jis bus išjuoktas, nuplaktas, apspjaudytas ir nukryžiuotas. Pro šiuos skurdo debesis, nors švietė prisikėlimas, kuris visada buvo numatytas, pro tas tamsas jis negalėjo prasišviesti. Petras prieš pranašautą tragediją griežtai užprotestavo. Bet jo protestas dar griežčiau buvo atmestas. Po to Jėzus pradėjo savo kelionę Jeruzalėn, ir apaštalams buvo sunku jį sekti.

     Simonas jau buvo pasakęs, kad tai “yra ženklas, kuriam bus prieštaraujama”. Veltui jo priešai iš jo reikalavo ženklo danguje... ar ledų, ar žaibo. Jis atsisakė tai daryti. Jis pats yra “ženklas’, bet toks, kuris sužadina skirtumus net toje pačioje šeimoje. Trys prieš du, du prieš tris. Sūnus prieš tėvą, tėvas prieš sūnų. Pagaliau tas, kuris laimino taikdarius, atnešė kardą. Jis atėjo ieškoti žuvusių ir juos gelbėti, tarnauti kitiems, o ne būti aptarnaujamas. Tai liudija jo kojų plovimo epizodas ir tai, ką jis ta proga pasakė. Apie visa tai būtų galima paskaityti pranašo Izaijo epizodus apie kenčiantį Dievo tarną. Nors žydai neįstengė tų epizodų pašalinti iš savo galvosenos, tačiau juose matė ne kenčiantį Dievo tarną, o savo tautos nelaimes. Net apaštalai negalėjo su tuo vaizdu susitaikinti. Bet mes, žvelgdami atgal, negalime paneigti, kad viskas, ką Izaijas sakė apie kenčiantį Dievo tarną, atitinka kenčiančio Kristaus sampratą.

     Eidami toliau, sutinkame Kristaus pasakymus, kad Žmogaus Sūnus yra atėjęs savo gyvenimu sumokėti išpirkimo mokestį už daugelį. Tikras ganytojas duoda gyvybę už savo avis. Šis pasakymas yra sutinkamas ir Naujajame, ir Senajame Testamente. Jis yra suprantamas taip, kad tokiu būdu yra išperkamas belaisvis. Kai Jėzus paskutinėje vakarienėje pasakė, kad jo kraujas bus išlietas nuodėmės atleisti, tai to nereikia atskirti nuo senųjų aukojimų, pvz., aprašytų Išėjimo knygoje, kad tai yra ženklas naujos sandoros tarp Dievo ir žmogaus. Nauja sandora tarp Dievo ir žmonių yra įsteigta ir ratifikuota jo krauju. Tokia yra galutinė Bažnyčios misija visoms tautoms.

Atitolinimas nuo pasaulio

     Netenka stebėtis, kad artinantis Jėzaus kančiai, jis labai pabrėžia atsitolinimą nuo pasaulio dalykų. Pradeda jis nuo to, kad laimina neturtinguosius dvasia. Savo pavyzdžiu ir žodžiu jis mokė apaštalus tikrojo neturto, ypač jeigu jie nori jį sekti. Vienam kandidatui jis pasakė... “Lapės turi urvus, paukščiai lizdus,

     O Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”. Kitam kandidatui, kurį jis pats buvo pakvietęs, bet norinčiam prieš tai palaidoti savo tėvą, Jėzus atsakė: “Palik mirusiems laidoti mirusius”. Trečias kandidatas norėjo prieš tai atsisveikinti. Jėzaus atsakymas buvo: “Kas yra uždėjęs ranką ant žagrės, neturi dairytis atgal”.

     Kitas jauno žmogaus atvejis, kuriam buvo patarta parduoti turtą ir sekti Kristų, yra, žinoma, individualus atvejis. Tačiau jis sako, kad Kristumi sekimas kiekvienam bus susijęs su išsižadėjimu. Kad tas mokymas buvo taikomas ir apaštalams, galima suprasti iš kilusio klausimo, ar turtingas žmogus gali įeiti Dangaus Karalystėn, ar žmogus gali būti išgelbėtas tik tokiu sunkiu būdu. Klausimas atrodo keistas. Jis remiasi pažiūra, kad jeigu turtingas žmogus negali būti išganytas, tai juo labiau vargšas. Mat tokioje visuomenėje, kurioje turtingumas buvo laikomas Dievo palankumo ženklu žmogui, toks mokymas atrodė nesuprantamas. Juk turtingas žmogus gali daug aukoti, jis gali išpirkti savo prasižengimus. Vargšas to negali padaryti.

     Viešpats Jėzus, be abejo, suprato, kad turtas suteikia žmogui tokį pasitikėjimo jausmą, kad jis užmiršta Dievą. Tokiais savo pareiškimais Jėzus norėjo visuotinio žmogaus išsižadėjimo. Ir jeigu žmogui tai yra neįmanoma, tai “Dievui viskas įmanoma”. Dievas gali įkvėpti tokią save išsižadančią galvoseną.

     Tada Petras įsiterpia, primindamas, kad apaštalai yra visko išsižadėję dėl jo. Jėzus tai pripažįsta ir pabrėžia, kad jiems bus suteiktas dvasinis atlyginimas. Jis ir savo pavyzdžiu parodė, kad žmogiškus santykius su savo giminėmis, ir net su savo motina, reikia palikti nuošaly, kai reikia atlikti dvasinį darbą. Čia reikia tik priminti palyginimą apie našlės skatiką ir kitą baisų palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Jie abu primena Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Nors pastarasis neturėjo jėgos žmones įtikinti.

Socialinės reformos klausimas

     Ar jėzus turėjo kokią socialinę teoriją? Aišku, kad jis neskelbė socialinės reformos. Jeigu jis tai būtų daręs, tai po 50 metų ji būtų jau išėjusi iš mados. Socialinė reforma bus, bet ji ateis tik pasikeičiant žmonių “širdims”. Taikos niekada nebus dėl to, kad yra sudaromos tarptautinės sutartys ir skelbiamas nusistatymas daugiau nekariauti. Kas bebūtų, žmogus bus visada ambicingas ir linkęs apgauti, jei nepasikeis jo “širdis”. Bet pasikeitusi širdis gali reikštis ne tik taikoje, bet ir kovoje. Dėl to, jeigu jis suteikė žmonėms taiką, tai ta taika buvo jo taika, o ne pasaulio. Ir jo “politikos” mokslas, kurį jis siūlė, buvo susidomėjimas šeima. Mažai jis kalbėjo apie seksualinį švarumą, bet kas yra švaresnio, kaip jo evangelijos atmosfera? Jis gali griežtai pasmerkti neskaistybę net žmogaus mintyse, tačiau kas yra atlaidesnis nusidėjėliui, jei ne jis?Jis visiškai draudė skyrybas. Tačiau jis mylėjo vaikus ir buvo jų mylimas. Jis neišsižada celibato, jeigu jis yra pasirenkamas dėl Dangaus Karalystės.

     Kalbant apie valstybę, jis paskelbė principą, o ne teorijas. “Atiduok, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui”. Tai, žinoma, reiškia dualizmą. Ciesoriaus reikalai ir Dievo reikalai nesutampa. Jo žodžiai Pilotui: “Tu neturėtum galios į mane, jei tau nebūtų suteikta iš aukščiau”. Tai yra subordinacijos principo paskelbimas.

     Civilinė valdžia, kaip ir visa kita, teka iš Dievo ir neturi susikirsti su jo aukštąja teise. Reikia pastebėti, kad Viešpats Jėzus tiksliai tam atitinkamu būdu elgėsi savo teisiniuose santykiuose su Kaifu, Pilotu, Erodu, atsižvelgdamas į tas teises, kurias jie turėjo. Su Erodu jis atsisakė kalbėtis, nes Erodas neturėjo jurisdikcijos. Jo mokslas apie Dievo tėviškumą ir visų žmonių lygybę viršija visokią Filantropiją. Jo santykis su daugeliu moterų, vergų, ligonių, silpnųjų ir vaikų skirtingas. Tai nebuvo koks vidurkio požiūris, kilęs ar iš jausminės užuojautos, ar iš medžiaginio išskaičiavimo. Tai nebuvo požiūris, atsižvelgianti į bendrą žmogišką prigimtį. Dievo apvaizda stebi ir menkiausią paukštį, skatindama ir mus žiūrėti į juos, kaip į Dievo kūrinius. Jėzaus ekstazė žiūri į lauko gėles, kurios yra taip gražiai aprengtos, kaip niekad taip gražiai Saliamonas nebuvo apsirengęs, pateisina ir dailininkų pasigėrėjimus.

(b.d.)