Spausdinti

Antanas Saulaitis SJ

     Kadangi kunigai privalo rašyti apie dangiškus dalykus kaip angelus, šventuosius, dorybes ir kitą pasaulį, tenka (žąsies) plunksną prie pergamento glausti ir apie tortus, sausainius, pyragus ir duoną rašyti. Kone kūdikystėje pradėtas dvasinis ryšys su kepyklomis tebesitęsia šiandien tarnyba prie Stalo.

     Tėvai tikriausiai sūnelį lietuviškos duonos gaminiais maitinti pradėjo anksti. Jis pats neatsimena, ką artimieji pasakojo, kaip poros metų gerai išauklėtas bei mandagus vaikelis tyliai prieidavo prie bandelių, piršteliu iškrapštydavo lašinius pro lašiniuočio apačią ir likusį sveiką kepinį tvarkingai atgal padėdavo.

     Jis pats duoną prisimena iš patiltės, kurioje Raudonasis Kryžius maitino išbombarduoto Berlyno alkanus gyventojus bei karo pabėgėlius. Sauso baltos duonos sumuštinio neužteko penkiamečio alkiui nuraminti, nors jis suprato, kad tik tiek bus su juoda miežių kava.

     Pirmaisiais pokario metais Bavarijos Augsburge pakeliui į tremtinių stovyklos pradinę mokyklą tekdavo pro kepyklos spalvingą patrauklų langą praeiti be pinigėlio kišenėje, o kai pasitaikydavo juodos duonos gabalas, jį burnoje kramtyti, kol pavirsdavo į cukrų. Tada miesto parke randamos gilės neatrodydavo toks kartus mokinukų užkandis. Geri žmonės tyliai pasirūpino, kad ilgosios pertraukos metu tie du vaikučiai iš miesto irgi gautų bandelę ir kavos, kaip visi turintys teisę jomis džiaugtis. (Todėl šiandieninis rūpestis Lietuvos mokinių arbatos pertraukėle itin jautrus).

     Didelę gyvenimo permainą taipogi lydėjo kepykla. Naujų ateivių šeimos tėvas gavo darbą (po 50 centų už valandą) kepykloje, kuri neparduotus gaminius sudėdavo į popierinius miltų maišus ir už dolerį parduodavo. Taupumo sumetimais neturtinga šeima augino vištų, su kuriomis pasidalydavo bandelių, duonų, pyragų, riestainių turiniu. Išmokta sudžiūvusią duoną vandeniu ir šilima atgaivinti, valgyti ligi tol neregėtą kukurūzų duoną, nurinkti riešutėlius prieš pyragus paverčiant lesalu. Dvylikmečio darbas gretimame senųjų lietuvių ateivių ūkyje padėjo matyti duonos kelionę nuo dirvos iki kvepiančios kepyklos ir šeimos jaukaus stalo.

     Nuo seno tad buvo žinomas posakis “Dievas davė dantis, duos ir duonos”, kol gyvenimo saulėlydyje pritaikai patarlę “Dievas davė duonos, žmogus parūpins dantis”.

     Dešimtmetį vėliau dvasinio luomo pašaukimas pradėjo remtis seminarijos kepykla. Kartą, kai antradienio ar penktadienio savose krosnyse kepta kukurūzų duona delsė pusryčiams pasirodyti, sakė jėzuitų naujokų magistras, net senųjų Tėvų pašaukimai susvyravo. Neturinčiam paveldėto indėniško kraujo žmogui prisijaukino kukurūzai, moliūgai, dyniai ir pupos, šio žemyno dovanos žmonijos stalui. Už kukurūzų geltoną duonytę su saldžia klevų sula tėra šiame pasaulyje skanesni kukurūzų ledai.

     Žinoma, skautų iškylose bei stovyklose nuolat buvo kepama ant pagalėlio susukta tešla, kuri bent retkarčiais tapdavo duona. Čia jaunas žmogus išmoksta neskubėti miestietiškai, o kaimietiškai kantriai leisti spyruoklės pavidalo riestainiui kilti ir pamažu kepti, kol jis ir jo bendrai sulaukia sviestu apteptinos duonos.

     Lietuviškai nusiteikęs jaunimas visuomet žinojo, kad balta duona (senoviškai sakant pyragas) beveik nutautėjimui prilygsta, todėl surado tamsių ruginių miltų ir ant laužo ėmė kepti. Niekaip nesisekė, tešla slydo nuo pagaliuko, atšoko, neapkepė. Karštą popietę nusiminę jaunieji kepėjai likusią tešlą sumetė į skardinę lėkštę šalia ugnies ir nuėjo maudytis. Angelų sargų globojami linksmai taškėsi Rako stovyklos ežere, o bent vienas angelų sargų norėjo kažko pamokyti, nes grįžę stovyklavietėn šalia žarijų rado puikiausiai iškepusios ruginės duonos kepalėlį.

     “Ar mes negalėtume iškepti duonos šv. Mišioms?”, klausia Dainavos moksleivių ateitininkų stovyklos dalyviai, turbūt nugirdę atnašų paruošimo maldą, kuria sakoma (tradiciniais hebrajų žodžiais) “Garbė tau, Dieve, visatos kūrėjau. Iš tavo dosnumo turime duonos, kurią aukojame tau. Šis žemės ir žmogaus darbo vaisius taps mums gyvybės Duona”. Jeigu ne vynuogynų šalyse gyvenantys lietuviai negali vyno spausti ir kas sekmadienį kita šeima parapijos Mišioms atnešti, tai duoną kepti jau mokame. Jaunimo religinės auklybos gairės pataria vaikų Mišioms duonytę patiems paruošti (kaip daroma kai kur seminarijose bei vienuolynuose). Iš tikybos vadovėlio nusirašę nuorodas, paruošia neraugintos duonos paplotėlius, suženklindami kryželiu ir raveliais, kad nebūtų sunku per “Dievo Avinėli” laužyti. Tai, ką žmogus daro ir kas žmogus yra, Viešpats perkeičia, suteikdamas žmogaus viltis bei jėgas peršokančią tikrovę.

     Jaunavedžius tėvai pasitinka vynu, druska ir — duona (žinoma, tamsia, lietuviška). Toks paprotys žinomas daugybėje kultūrų, nes laužyti duoną reiškia artimai bendrauti (pirmieji krikščionys, skaitome Naujajame Įstatyme, Eucharistiją arba Mišias vadino Duonos laužymu). Lietuviai ir jų kaimynai šį be galo gražų paprotį švenčia kūčiose, o vaikai bei jaunimas, kuriems be pamokslų simbolis aiškus, neretai priešais sėdinčiam prie stovyklos, vaišių ar užkandos stalo ištiesia bandelę, riekę ar pyragaitį nusilaužti ir pasidalinti šypsniu, draugyste.

     Romuvos stovykloje Kanadoje jūrų skautai visą karštą popietę praleido virdami šaknų, lapų bei uogų arbatą, valgomų augalų mišrainės sriubą. Atsargai vadovai buvo paėmę miltų, jeigu liktų laiko ir būtų noro duonos kepti. Priragavę gamtos vaisių, netikėtai atsilaužė vadovo paruoštos pagalinęs duonos gabalėlį (kurion įkepta daugiau negu įprasta cukraus), ir visi panoro kepti. Likusią tešlą sudėjo gilion lėkštėn, apdėjo gervuogėm — ir vos spėjo išgelbėti gabalėlį stovyklos virėjoms pagiroms nunešti. “Čia skaniausia duona, kurią esu valgęs”, sako jaunas žmogus.

     Prieš daugelį metų Bostono skautų žiemos stovykloje kepami blynai. Apšalę ir sniege priiškylavę kerta tuzinais vieną po kito, kol daugiau įsiūlyti nebeįmanoma. Dubenyje liko tiek blynų tešlos, kad vadovams gaila išmesti. Žmogaus psichologijos iš žmonių pasimokę, toje pačioje keptuvėje kepa tos pačios tešlos blynelius, tik gero medalio dydžio ir kiek kietesnius. “Broliai, dar yra pyragaičių”, kviečia vadovas — ir vaikai sutašo viską.

     Pernai vasarą toje pačioje Romuvoje vilkiukai (maži skautukai) žaidė religinių simbolių žaidimus apie vandenį, vyną, aliejų ir duoną. Duonos pratimui 22 berniukai atėjo į miško aikštelę, kiekvienas nešinas spalvotu popierėliu. Uždavinys — be žodžių ir be mostų ieškoti savo spalvos lėkštutės, atsisėsti ir laukti, kol prie kiekvienos sėdės keturi penki. Vieni rado tarp aviečių krūmų, kiti — pavirtusio medžio drevėje, treti — už riedulio... Susiglaudę ir beveik keliais lėkštę liesdami, atvynioja popierėlį, laužo duoną ir dalijasi, kalbėdami, kas tinka. Vienas berniukas kitų klausia: “Ar ši duona palaiminta?”

     Pavasario lietingoje iškyloje už juos vyresnės jūrų skautės tą patį žaidimą žaidė, riekele dalijosi po dvi. Ką jaunos moterys kalbėjo nebuvo galima mandagiai iš šalies nugirsti, bet stovėdamos ar sėdėdamos ramiai buvojo ir iš miškelio atėjusios iki upelio, susiėmusios rankomis, laikydamos žvakutę (iš žaidimo apie aliejų) kalbėjo: “...kasdienės mūsų duonos...”.

     Neringos stovykloje programa kūrybingiausia, tai nenuostabu, kai rugpjūčio mėnesį švenčiamos lietuviškos Velykos su kelione iš kaimų, procesija su savu orkestrėliu, visos Prisikėlimo apeigos — ir velykiniai pusryčiai su sviestiniu avinėliu, margučiais ir beržo šakos pyragu. Ilgai pamokslavęs kunigėlis nusižiūrėjo tradicinį dviejų spalvų beržo pavidalo pyragą ir, nelaukdamas už save drąsesnių, šakute bakst į tikrą medžio gabalą, kurio galus seselės tušinuku nuspalvino, nes nebuvo laiko tikro torto kepti.

     Rako stovyklos “lauko virtuvėje” tą vasarą kepami visokie tradiciniai lietuviški kepiniai, įskaitant vadinamą “senelės tortą”. Iš likusios nuo duonos ar pyrago tešlos močiutė (stovykloje buvo senelis kunigas) iškepa didelius paplotėlius, apipila vaisių tirštomis sultimis, plakta grietine, kad anūkėliai galėtų permirkusio paprasčiausio kepinio smaguriauti. Kad duonos papročiai perduodami iš kartos į kartą, liudijo jauna skautė: “Tai lygiai toks pyragas, kurį mano senelė kepa”.

     Šiais metais operacijai iš Lietuvos į JAV atskrido jaunuolis. Visas gydymas, ypatinga mankšta, prietaisiai, globa ir kelionė, parūpinta Ann Arboro amerikiečių gydytojų, terapistų, technikų, lietuvių kilmės globėjos ir šeimų. Kaip jaunas žmogus ar jo artimieji galėtų už visa adyginti? Tokį žmogaus poreikį atsilyginti žinodamas ir Lietuvoje jau lankęsis amerikietis gydytojas iš anksto jaunuolio paprašė vieno dalyko — lietuviškos juodos duonos kepalo. Nenuvylė — ne tik buvo tamsi iš Lietuvos, bet dar kaime kepta su išlikusiais duonkepės pelenais. Ir kitataučius su Lietuva riša duona, kuria — kai dar užsienio lietuvių nedaug keliaudavo — dalydavomės kaip Komunija.

     Kaip svarbi duona ir Duona. Lankydami sunkiai sergančiąją rūpinamės melstis, patepti Ligonių aliejumi, paguosti, peržegnoti, apkabinti, paglostyti. Bet labiausiai rūpinamės, kad dar galėtų priimti šv. Komuniją, gyvybės Duoną. Kai burna nuo karščio ar ligos sausa, ostiją pamerkiame vandenyje. Kai sunku ryti, jau it taip mažą duonytę laužome smulkiau, paduodame šaukšteliu — kad tik kuo tvirčiau ir ilgiau mus jungtų Kristaus Bažnyčiai duotoji Duona, su kurios gabalėliu keliauja artimųjų, parapijos ir visų maldos bei parama.

     Kaip žavinga, kai geroje parapijoje po visų Komunijos Mišiose prie altoriaus prieina keletas vyrų ir moterų, kuriems pavedama nešti Kristaus Kūną ligoniams, negalintiems vaikščioti ar keliauti. Ostijos įdedamos į tokias dėžutes, o šie kas savaitę aprūpina šeimas bei prieglaudose esančius.

     Ir duona, ir Duona su savimi neša visą istoriją, visus ryšius, kurių reikėjo jai paruošti. Kai miestiečių vaikų klausiama, iš kur duona atsiranda, atsako “Iš krautuvės”. Tik po gero pusvalandžio surašo septynis, ar tuziną, ar dvidešimt kelis asmenis ar tarnybas, kuriomis dirva neša grūdą, o grūdai iškepami ir pasiekia šeimos stalą.

     Iš Lietuvos užsienyje besimokantys studentai pasigenda “lietuviškos duonos”, o su jais bendraujantys asmenys apie tuos reikalus žino iš spaudos, jeigu ne iš asmeninės patirties.

     “Kunigėli, praskrisdami jūsų miestą būsime aerouoste valandėlę. Labai norėtume su Jumis susitikti... ir ar galėtute atvežti lietuviškos duonos?” Vėl dvasininkui tenka rūpintis dangiškais dalykais, tai griebęs porą “plytų” lekia į tolimą lėktuvinę. Ilgiausio koridoriaus gale mato svetimoje šalyje keliaujančias studentes, kurių akys įbestos ne į atskubantį (pasiaukojusį) žmogų, bet į jo tempiamus “Baltic bakery” ryšulėlius.

     Kiek džiaugsmo buvo, kai panašios paslaugos norėta suteikti latvei vienuolei. Jau lietuviška duona tikriausia latviškosios pusseserė, bet reikia latviškos. O kas bus, jei skubiu paštu siųstas Racine kepyklos gaminys nebūtų panašus į Latvijai būdingą? Žmogus tyli ir laukia, kad tik Čikagoje (dovanai) įgyta duona suteiktų tos stiprybės, kurios toli nuo šeimos, savos vienuolijos ir tėvynės dvasingam žmogui reikėtų. Ir štai telefono skambutis: “Duona visai tokia, kaip Latvijoje”.

     Brangi ir duona, kuri vietos lietuviams brangi. Venesueloje lietuviai išmoko kepti “arėpą”, lyg monų miltų bandeles aliejuje; ją ragaudamas matai vaišingas ir uolias šeimas. Brazilijoje valgo (labai greit džiūstančias) dideles baltas bandeles, kurios prilygsta žodžiui “pusryčiai”. Vasario 16 gimnazijoje gauni grūdų pilnos vokiškos duonos. Atrodo, Prancūzijoje duona neatskiriama nuo vyno ir sūrių. Dar kitur valgomi beveik Jėzaus laikų minkšti paplotėliai, į kurių vidų pridedamos daržovės ar kiti priedai.

     Jeigu duona riša šeimas ir žmones, tai ir suartina vienuolinių šeimų narius savo tarpe ir su kitais žmonėmis. JAV ir Kanados lietuviai žino apie (turbūt) skaniausią juodą, duoną, kepamą Nekaltai Pradėtosios Marijos seserų vienuolyne Putname, atspindinčią seserų vaišingumą ir lietuviškų renginių jaukumą sodyboje.

     Dar prieš Atgimimo laikus teko smulkiai apžiūrėti Pažaislio vienuolyną ir išklausyti restauravimo vadovo jautraus aiškinimo apie šį meno bei dvasios lobį. Kadangi Pažaislis buvo kamaldulių vienuolynas, labai tiko parašyti lietuvių kilmės kamalduliui Kalifornijos pajūryje ir paprašyti jų kepamos duonos kepalo (Big Sur vienuolynas išsilaiko dalinai iš vaisinių ir kt. duonų, kurias galina visur JAV užsisakyti). Kepalas buvo pasiųstas į Pažaislį ir tikriausiai pasiekė restauratorius, nes nebuvo gautas koks padėkos ar bent ryšio laiškelis.

     Kai seserys kazimierietės galėjo vėl Pažaisim sugrįžti, kelios aplankė seserišką vienuolyną Čikagoje. Atsivežusios nuostabios duonos raugo, tūkstančius kilometrų nuo savo namų iškepė visų viltis jungiančios duonos. O pačios amerikietės kazimierietės neatsilieka, nes kepa razinų duoną, dovanojamą svečiams ir vasaros šventėje parduodamą. (Žinoma, vaikams razinų duoną valgyti uždrausta, nes pirma reikia džiovintas vynuoges pirščiukais išrinkti, o paskui kiek apdorotą duonos riekę valgyti.

     Beveik prie kiekvienos JAV lietuvių parapijos (dauguma įsteigta prieš Pirmąjį Pasaulinį karą) bažnyčios buvo ir išliko dvi gretimos įstaigos — laidotuvių namai ir kepykla. Šiandieną priemiesčiuose gyvendami, lietuvių kilmės žmonės grįžta į didmiestyje likusią bažnyčią — ir užbėga kepyklon lietuviškos duonos.

     Velykų metu Mišiose skaitoma Evangelija apie Prisikėlusio Kristaus susitikimą su mokiniais prie Genezareto ežero. Pats būdamas žmogus, gerai pažindamas žmones ir iš savo Mamos išmokęs, Jėzus savo mokiniams paruošė vaišes — žarijose keptos žuvies ir duonos (Jono 21,2).

     Šis rašinėlis apie brangų (ir skanų) žmogaus bendravimo ir Dievo ryšio su mumis simbolį tęstųsi ilgiau, jeigu rašančiam nebūtų užėjęs nenumaldomas noras skubėti tešlos maišyti ir duonkepį kaitinti.