Spausdinti

Algirdas Paliokas SJ

     Ateina žmogus į pasaulį. Jo niekas nemokė, kaip ateiti. Ir toliau stop! Jei tik nebus žmogaus šalia, jis žus. Kūdikis pats neišmoks, kaip žodį tarti, kaip šaukštą paimti, kaip sagas segiotis, kaip eiti, kaip gyventi. Moko tėvai, giminės ir kiti. Jis išplėstomis akutėmis stebi ir tiria visus aplinkinius daiktus ir visa, kas juda, ir tuoj viską kartoja, kartoja. Jis mokosi ir noriai mokosi vaikščioti kaip žmogus, kalbėti žmonių kalba, naudotis rankomis kaip žmogus, mąstyti ir elgtis kaip žmogus. Tik ne visada jis būna klusnus kantriųjų tėvų mokykloje. Ir iš kur jis turi tiek norų daryti kitaip, elgtis savaip? Tai džiaugsmo, tai skausmo bangos užlieja pirmųjų žmogaus mokytojų širdis. Nepavargdami jie gali šimtus kartų taisyti šito mažo žmogučio klaidas ir džiaugtis jo laimėjimais daugiau nei savo.

XX amžiaus motina.     Dail. Povilas Puzinas

     Mokytojas be kantrybės - ne mokytojas. Be meilės, be atlaidumo taip pat. Ir tiek ir dar daugiau bus pareikalauta iš tėvų laiku apribotoje šioje pirmoje žmogaus mokykloje. Suspėjai - laimėjai. Jei įdiegei jam, savo vaikui, daugiau susivaldymo, daugiau darbštumo, teisingumo, dorumo, tikėjimo, žodžiu - viso to , kas daro žmogų žmogumi, tuo jam lengvesnį gyvenimo kelią padovanojai. Tada sunkumuose jis nesuklups, mokės atskirti kas tikra nuo netikra. Kuo prie tikros Tiesos ir Gėrio bus arčiau, tuo jo gyvenime džiaugsmo ir laimės bus daugiau. O priešakyje dar ilgas ir ne visada lengvas kelias.

     Ar lengva tėvams atiduoti savo vaiką į kitų rankas? Didele dalimi kitiems jo ateitį patikėti? Ne, tai nėra lengva, bet kitos išeities nėra. Vaikui jau reikia kitų mokytojų, vėliau dėstytojų ir to, kas vadinama gyvenimo mokykla.

     Ar lengva būti mokytoju? Atsakykim kitu klausimu: kas vaikui yra mokytojas? Tai žmogus, kuris verčia palikti žaidimus, sportą, televizorių, draugus - visa, kas jam taip patinka, o daryti tai, kas jam visai nepatinka. Be to, jis dar vertina tavo žinias. Norisi įdėti triūso kiek galint mažiau, o gauti kiek galint daugiau. Juk laiko visada trūksta laisvei, džiaugsmui ir ir žaidimams. Ir mes buvome tokie. Ir mumyse grūmėsi pareiga ir malonumų šauksmas. Tik anuomet pareiga beveik visuomet nugalėdavo, ir mūsų mokytojams buvo lengviau. Nors tada tie laikai atrodė lyg pilkos prailgusios dienos. Ir vakar buvo tas pats, ir rytoj ir, matyt, niekad nesibaigs.

     Tiktai dabar, žiūrėdami iš laiko atstumo, pamatome, ko tuomet nematėme, įvertiname, ko nevertinome. Mūsų atmintyje iškyla ne vienas ir ne du mokytojai, kurių pamokymus prisimename, kurių dėstomus dalykus pamėgome, kurių pavyzdžiu sekėme. Amžinojo Tėvo planų įvykdymui reikėjo visų mokytojų įtakos, jų aiškių įrašų mūsų dvasioje ir gyvenime. Tiktai ar galėtume tvirtinti, kad užauginome visa, kas mumyse sėjama buvo, kad sąžiningai sukome ten link, kur link kreipiami buvome? Žodžius ir poelgius, kuriais žeidėme tas kantrias, pasiaukojusias širdis, jau pamiršome. Tėvams ir jiems tikriausiai ne kartą ir ašaras išspaudėme. Tiktai vėlėliau gyvenimo mokyklos toliau mokomi, kai tapome savo vaikų mokytojais, supratome, kokie jie buvo mums ir kokie mes buvome jiems. Norėtųsi daug kartų atsiprašyti, šimtus kartų dėkoti už kantrybe, prilygstančią tėvų kantrybei, ir už tą ypatingą, mokytojišką meilę mokiniui. Joje tėvų meilės atšvaitai, joje žmonijos meilė augančiam ir bręstančiam savo nariui, kuriam ji nori perduoti savo tūkstantmečių patirtį, vėliau jo talentais save praturtinti ir taip amžinai jauna išlikti. Mokytojai moko mus ir mes kartu - žmoniją. Kol mokytojai dar nepavargo ir nenusivylė, kol dar širdyse yra ugnies, pasaulis ėjo ir eis pažangos keliu, keisis mūsų gyvenimas ir žemės veidas.

     Neužtenka tėvų mokyklos, per mažai ir visų mokytojų pastangų, kad žmogus taptų tikru žmogumi, atpirktu ir išgelbėtu žmogumi. Kad žmonija nepaklystų pažangos keliuos, kad žemėje gyvuotų taika ir gerovė, kad bandymą sektų amžina laimė, tam reikia tokio Mokytojo, kaip Dievo Sūnus. Ir Jis buvo čia, ir Jis šito išmokė, ir Jo palikimą mes turime širdyje ir rankose. Prašomas ir neprašomas Jis ėjo per miestus bei kaimus ir mokė, mokė, mokė. Gėrio ir tiesos išsiilgę žmonių širdys lyg margaspalvė augmenijos jūra gėrė dieviškos tiesos lašus ir skleidėsi naujam gyvenimui įvairiaspalviais, įvairiarūšiais žiedais. Mokytojas niekam šviesos negailėjo. Ne vieną Jo šviesa akino, parodė vidaus nešvarumus. Žmoguje grūmėsi dieviška šviesa su žmogaus tamsa. Ką sakė žmonės - mokiniai? Geriau nuo Jo tolėliau... aš be Jo visai neblogas esu... "ir kas gali šitų žodžių klausytis?.. "O pasiteisinti mokiniai mokėjo tada, moka dabar. Mokytojas tetroško kūrinijos žiedą - žmogų dieviškai išpuošti, dieviškai apdovanoti ir šimteriopą grūdą nuimti.

Žvejys.      Dail. Povilas Puzinas

     Šio Mokytojo taip pat neaplenkė kiekvieno mokytojo likimas.

     Žmogus moka pavandeniui plaukti, miniažmogiu būti, nepajudinamu akmeniu vietoje likti, kad tik to dieviškojo raugo priėmus mažiau, kad tik skurdus ir ribotas žmogiškas pasaulėlis nepaliestas išliktų. Nereikia dieviškų erdvių! Dievo vaikų laisvės nereikia! Geriau: kaip aš suprantu, taip ir gyvenu, kaip radom, taip ir paliksim. Nurodymai: neteiskite, atleiskite, dalinkitės, nekraukite lobių... - dar šiaip taip suprantami, šiaip taip vykdomi. Bet jų daug ir jų viršūnė yra: "Būkite tokie tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5,48). Didžiausias palinkėjimas žmogui ir kartu kvietimas. Kaip žemiškas mokytojas trokšta visas žinias atiduoti, taip dieviškas - iškelti žmogų iki Dievo. Koks žmonių atsakymas? Koks mano atsakymas Jam?

     Dieviškojo Mokytojo teiginiai, Jo kvietimas pasiekia dvidešimtojo šimtmečio žmogų lygiai su tuo pačiu aštrumu. Kiekvienam reikia eiti pačiam ir apsisprendimo žodį tarti pačiam. Už šimtaprocentinį derlių - šimtaprocentinis atlygis.

     Mokytojų Mokytojas tarė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14,6). Jis -tikroji, būtinoji, gyvoji Tiesa. Jis - kelių Kelias. Jis - pilnutinis, įprasmintas Mokytojo mokiniui teikiamas Gyvenimas.

     Ačiū Mokytojui, tėvams ir visiems visiems mokytojams! Ačiū, kad tikiu, žengiu, gyvenu!

■    Geg. mėn. pabaigoje ir birželio pradžioje Čikagos lietuvius jėzuitus aplankė kun. Jonas Boruta SJ, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas, ir kun. Wendelin Koestner SJ, jėzuitų generolo pavaduotojas kai kurioms Europos provincijoms, jų tarpe ir Lietuvos. Abu dalyvavo Jaunimo centro vakaronėje ir pasitarime su Jaunimo centro taryba ir valdyba.

■    Birželio mėn. Šv. Sostas, įvertindamas dr. Petro Kisieliaus darbus ir ilgametę krikščionišką veiklą, pakėlė jį į Šv. Silvestro riterius, kartu suteikdamas riterio diplomą ir medalį.

■    Per audienciją, kovo 9 d. suteiktą keliems tūkstančiams popiežinės misionieriavimo draugijos nariams, pop. Jonas Paulius II pareiškė, jog kiekvienas katalikas privalo dalintis tikėjimo šviesa su kitais ir remti misionierišką veiklą.