Marija Veniūtė

     Viešpatie, sutvirtink malda žmoniją kaip stiebą, ant kurio Tu iškeli savo pergalės vėliavą. Padėk būti Tavo amžinais tiesos kariais, nes žmonės maži ir bejėgiai. Kai siaučia didelės audros ir vėtros, jie bėga tylon, miško gilumon ar slepiasi milžiniško medžio šešėly, galinčio apsaugoti nuo akinančio žaibo blykstelėjimo, nuo pašėlusiai greitai skubančio vėjo. Žmonės myli savo namus, slėpingąją gamtą, myli savo tėvą ir brolį. Juos sukurdamas, Dievas leido rūpintis ne tik patiems savimi, bet ir kitais. Ir Viešpats dovanojo mums viso dvasinio pasaulio pamatą, visagalį ginklą, pagrindinę religijos atspirtį - maldą.

     Vieni žmonės meldžiasi Biblijos eilutėmis, kiti - iš širdies plaukiančias liepsnojančiais žodžiais, bet abiem atvejais malda turi būti nuoširdi, pripildanti gyvybės.

     Nuvytusios gamtos pašaly, kur testeri tik pernykščių krūmų žabarai, užklydo akinamai šviesus saulės spindulėlis. Nors jis ir bus tolimas, bet šiltas ir šviesus, atgaivinantis tuo nudžiūvusius krūmokšnius bei nespėjusias prieš žiemą numesti lapus medžių šakeles. Jos tarsi atspindėjo tą šilumą, šviesumos spinduliuką, atnešusi užsnūstančiai gamtai viltį...

     Apčiuopiama žmonių pagalba, materialinis padėjimas - labai svarbi parama jos neturintiems. Bet ypač skaudu būtų, jei tos sudiržusios nuo darbo rankos ir pavargusios nuo begalinio ėjimo kojos nesukluptų vakarėjančios saulės žaroje prieš Kristų, savo atvira širdžia žvelgiantį į savo amžinus žemės karius. Tos raukšlėtos ir paraudusios rankos, sudėtos maldai, tiesiasi Viešpaties link ir meldžia, lūpos, šnabždančios maldos žodžius, meldžia, širdis, suspausta žmogiškų vargų ir spindinti ramybės spinduliu, irgi meldžiasi.

     Malda prilygsta naujam žmogaus užgimimui, o tai - laisvo pasirinkimo padarinys, kurio pagalba kuriame ne tik save, bet ir kitus. Ta pagalba gali būti ir giesmė, ir pokalbis su Dievu. Turėdami galimybę jausti šalia Išganytoją kasdien, prašom ramybės ir santarvės savo šeimai, draugui ar kaimynui, ar galbūt tiesiog sušvelniname nedoro veiksmo sunkumą. Melsdamiesi už iškeliavusias Anapus savo artimųjų vėles, tarsi padedame jiems užkopti dar vieną laiptelį pas Viešpatį, o gal nušviečiame tą begalinį taką į Jo šviesos Karaliją paties Kristaus šlovės spinduliais, atsispindinčiais nuo mūsų.

     Kai kurie žmonės pereina per gyvenimą lyg per tamsų mišką, nematydami tikėjimo ir maldos lyg saulės žėrėjimo, saugumo ir šilumos, kurią galima suteikti kenčiančiai sielai. Palengvinti tą kančią tegalime savo malda, tuo pagalbos troškimu, kad mirusiojo vėlė artėtų prie Kristaus išrinktųjų Dangaus Karalystės. Prie maldos einame vedami troškimo, todėl paklydusio žemėje žmogaus nenoras atidaryti savo sielos vartų Dievuidar stipriau primena mums. turintiems maldos dovaną, melstis už juos. Jie nebegali paskambinti telefonu, parašyti laiško ar, patapšnoję per petį, paprašyti pasimelsti už juos. Savarankiškas apsisprendimas melstis už savo skriaudėjo vėlę dar svarbesnis nei už draugo. Malda suteikia valios bei stiprybės ir, apskritai, ji yra nesavanaudiška meilės išraiška. Melsdami atsivertimo draugui, nesuvokiančiam maldos galybės, mes jau rodome meilę ir tiesiame nematomą Viešpaties pagalvos ranką, į kurią įsitvėręs abejojantysis pagaliau ateis į šviesos ir ramybės pasaulį, kur atsivers jo akys šviesai, širdis - meilei. Ta tarsi aklojo kelionė šviesapus yra grįžtančiojo namo sūnaus atėjimas. Anksčiau ar vėliau atėję iš Tėvo, mes vėl pas Jį sugrįžtame, tik apsinešę žemės dulkėmis. O malda yra išganingasis vanduo, vienintelis tegalintis nuplauti žemiškas apnašas.

     Tad, Viešpatie, suteik maldos galia žmonėms tikėjimą, aprėpiantį net amžinybę. Sutvirtink mus malda, ateinančia kartu su tikėjimu, kartu su tiesa, kad išeitume iš savo dvasios aklavietės. Suteik Vilties, kad toje žemiškoje gyvenimo kryžkelėje pasirinktume Tavo pasekėjų būrį.

     Prašom, Visagali, Tavo pagalbos, kreipdamiesi malda, kurią išmokei.