Spausdinti

Dalia Staniškienė

Brangioji Drauge,

     Tiek nesuskaičiuojamų kartų, gyvenime kalbėjomės žodžiu, telefonu, laiškais, o dabar kalbuosi su Tavim kasdien maldoj. Leisk parašyti Tau dar vieną paskutinį laišką, nors atsakymo į jį jau nesulauksiu...

Milda Mašiotaitė 1954.

     Prisimenu mudviejų pirmą susitikimą. Tai buvo Vokietijoj, pabėgėlių stovykloj Augsburge, 1945 metais. Atvyko mūsų šeima iš Illertiseno ir mane atvedė į lietuviškos tremties mokyklos 3-čią skyrių. Klasė buvo pilna nepažįstamų veidų, o man liepė sėti į Tavo suolą. Įsispraudžiau šalia Tavęs... ir likom artimos visą gyvenimą, nors mylios skyrė, ir nuo Vokietijos laikų kartu negyvenom. Augsburge užmegzta draugystė nesibaigė, kai abi atsiradom Amerikoj. Lankėm viena kitą, kartu stovyklavom, susitikdavom studijų dienose bei suvažiavimuose ir nuolatos skrido laiškai tarp Čikagos ir Clevelando.

     Buvau Tavo laiminga pamergė, kai žengei pasipuošus balta, kaip pirmas žiemos sniegas, suknia prie altoriaus. Atrodei man tada kaip karalaitė, lėtai, bet ryžtingai einanti link savo išsvajoto karaliūno. Ir Dievas mudvi laimino: auginom po keturis vaikus, pas Tave su jais vasarodavom, kartu atostogavom prie Mičigano ežero. Mūsų vaikai suposi ant Romo įrengtų sūpynių Jūsų gražiam kieme, o mudvi žiūrėjom į juos gerdamos kavą ir dalinomės kasdienybės rūpestėliais ir džiaugsmu.

     Kai baisioji vėžio liga mane aplankė, Tu rūpinaisi, skambinai, rašei ir meldeisi už mane. Ir džiaugeisi kartu su manim, kai pagijau. Kai Tave ta pati liga paguldė į lovą, aš žinojau, ką Tu jauti ir pergyveni... ir maldų gausybė vėl kilo į Dangų.

     Prisimenu Tave visada ramią, draugišką, nuolat besišypsančią, santūrią, tyliai kovojančią su pasitaikančiais gyvenimo blogumais, stiprią savo tikėjime ir pasitikinčią Dievu. Tokią Tave radau ir per paskutinį apsilankymą Čikagoje, dvi savaites prieš mirtį. Jauteisi silpna, bet mačiau, kokia stipri buvai savo dvasia. Kai jau medikai buvo padarę viską, ką žmogiškai galima padaryti, Tu man sakei: “Dabar aš jau esu tik Dievo rankose...” Bet tai nebuvo pikti nusivylusios žodžiai. Tu priėmei Jo Valią ir buvai pilna ramybės ir pasitikėjimo Juo. Tu buvai gražiausias pavyzdys, kaip reikia sutikti su tuo, ko negalim pakeist savo vyrui, vaikam anūkam ir draugam. Dar jaučiu Tavo apkabinimą, kai paskutinį kartą atsisveikinom: pasižadėjom niekada viena kitos neužmiršti. Ir jaučiu Tave nuolat, ir kasdien esi mano maldose, miela Drauge. Ir tikrai žinau, kad turiu dabar Danguj didelę užtarėją. Nukeliavai pas mūsų bendrą draugę Gražiną, kurią prieš eilę metų pakirto ta pati vėžio liga, kuri taip pat iškeliavo rami, su rožiniu rankose...

     Meldžiu ir tikiuosi, kad Tavo šviesus pavyzdys stiprins mane ir mus visus, kai Aukščiausias pasikvies Namo.

     Labai sunku likusiems, ypač šeimai, pasigendam Tavęs visi, bet kokį nuostabų palikimą paveldėjom - kiek gražių prisiminimų, kurie stiprins mus gyvenimo kelionėj.

     Nesakau Tau sudiev, miela Drauge, tik iki pasimatymo! Iki džiaugsmingo susitikimo Ten, kur visi kada nors nukeliausim...

Tavo Dalia