CHIARA LUBICH
“Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas” (Jn 12, 26).
Jūs galbūt atsimenate kai Jėzus toje pačioje ištraukoje kalbėjo apie savo mirtį, vartodamas gerai žinomą palyginimą apie kviečio grūdą, kuris krisdamas į žemę apmiršta ir tik tada duoda gausių vaisių, taip bus ir su juo. Ir jis tęsė toliau sakydamas, kad tie, kurie myli savo gyvenimą, praras jį, o tie, kurie jį praranda, turės jį amžinajame gyvenime.
Tada jis vėl sakė: “Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas”.
“Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas” (Jn 12, 26). Tais žodžiais Jėzus kviečia tuos, kurie nori tarnauti, sekti jį tuo pačiu keliu.
Kai Jėzus sakė, “kas man tarnaus”, jis kalbėjo aiškiai, o tai nereiškia kokią ypatingų asmenų klasę, bet kiekvieną žmogų. Tie Jėzaus žodžiai skiriami kiekvienam tikinčiajam, tai reiškia, man ir tau taip pat. Jėzus savo likimą turėjo baigti mirtimi, kad pasiektų jam priklausančią garbę, taip pat toksai likimas yra skirtas ir jo sekėjams.
Žodis “tarnas”, Jėzaus vartojamas, taip pat sako, kad kiekvienas krikščionis turi būti Kristaus skelbėjas pasaulyje, jo bendradarbis ir įgaliotinis.
Krikščionis, norėdamas būti tikruoju Kristaus “tarnu”, privalo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo Jėzus ėjo: meilės keliu.
Tai gali reikšti, kad kurią nors dieną mes, kaip krikščionys, turėsime net gyvybę atiduoti iš meilės artimui, kaip Jėzus darė. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną mes turėsime mirti sau. O iš tikrųjų neįmanoma tikrai mylėti kitus be savęs atsižadėjimo ir apsimarinimo.
Tai ir yra kaip tik toji meilė, pagal kurią pirmieji krikščionys gyveno, tuo būdu ir save atnaujindami. O kai jie taip mylėjo, žmonės juos atpažindavo kaip Jėzaus tarnus ir sekėjus.
Tikriausiai tie žodžiai jums žinomi: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus”. (Jn 13, 35).
Jei mes taip mylėsime ir seksime paskui Jėzų, nueisime į dangų ir būsime Tėvo pašlovinti, dalindamiesi su Jėzumi ta šlove, kurią jis gavo iš Tėvo. Tų žodžių reikšmė yra panaši į tą pažadą, kurį Jėzus minėjo savo atsisveikinimo žodžiuose su apaštalais, kai jis sakė, jog eina paruošti jiems vietą, o tada sugrįš ir pasiims juos, kad galėtų būti su juo kartu. “Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas”.
Tad kaip mes galėtume gyventi pagal tuos žodžius?
Tie Jėzaus žodžiai yra tokie svarbūs, jo žadėta mūsų ateitis tokia nuostabi ir nepaprasta, kad mes niekada neturime abejoti, prieš pradėdami eiti tuo keliu, kurį jis mums nurodė.
Tad pasitikime kiekvieną asmenį mūsų dienos būvyje, pasiryžę net ir mirti už jį. Jei mes tokį pasiryžimą turėsime, tada savaime bus lengviau, kai reikės aukotis, mirti sau ir mūsų savimeilei.
Tada mes ir galėsime būti tikraisiais Jėzaus tarnais, jo sekėjais, galėdami saugiai eiti į pažadėtąjį dangų ir būti su juo amžinybėje.
Dar daugiau, jei mes mylėsime vieni kitus, mūsų tarpusavio meilė turės tokią įtaką, jog Kristus bus mūsų tarpe jau dabar ir nereikės laukti to buvimo su juo amžinybės gyvenime, jis tai ir pasakė: “Kur du ar trys susirenka vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18, 20). Tada mes tą džiaugsmą jau žemėje turėsime.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius