Kęstutis A. Trimakas
(Tęsinys)
5. Savo kelio ieškojimas
Jaunystė yra paskutinė pasiruošimo stotis suaugusiojo kelionei. Toje stotyje ypač reikia apsispręsti, kokį darbą pasirinkti. Darbas nemaža dalimi aptaria asmens tapatybę. Gabesniesiems iškyla aukštesniųjų, akademinių studijų klausimas. Akademines studijas pasirinkę Severiutė ir Marius pasakoja, kaip jie prie to sprendimo priėjo.
Tiek Severiutės, tiek Mariaus sprendimui įtaką padarė tėvai. Bet labai skirtingai ir labai skirtingomis sąlygomis. Kadangi ir vieno, ir kito atveju buvo laikas, kada jie save klausė dėl ateities - ar patiems nutarti, ar klausyti kitų, tai jų pasakojimams duodame tą patį pavadinimą.
Klausyk kitų ar sek žvaigždę?—I
SEVERIUTĖ
Baigdama viduriniąją mokyklą, septyniolikmetė Severiutė nebuvo pakankamai skyrusi dėmesio ar laiko spręsti, ką toliau universitete studijuoti. Tuo metu jos dėmesį traukė visai kas kita. Iki to laiko jos sutinkamų žmonių ratas buvo aplinkybių “nulemtas”: artimieji, giminės, klasės draugai ir šokių būrelis. Nei vieno asmens ji nesirinko. Visi žmonės jai buvo “praeinantys”, o ji pati laikėsi “paauglės vienumos”: atlikusi pareigas, skaitydavo knygas ar eidavo kur sau viena.
Kartą atsitiko kitaip: “Tėvai pirmą kartą išleido švęsti Naujųjų Metų pas draugę. Ten sutikau berniuką, kurį pamilau”. Dabar ji - ar tiksliau, jos jausmai - “vieną pasirinko”. Bet taip, kad tik jis tapo svarbus, daugiau niekas kita:
Taip stropiai nebevykdžiau pareigų, blaškiausi, ieškojau jo gatvėse. Suradau... ir taikiausi su viskuo, ką jis daro, kur eina, ir bandžiau būti tokia, kokie jo draugai. Tas buvimas “tokia, kokie jie” nebuvo teigiamas, nes buvo ne jų supratimas, bet tiesiog mėgdžiojimas ir aš, matydama savo nesugebėjimą, jaučiau menkavertiškumą ir net frustracijos požymius, vis blaškiausi ir mintimis, ir kūnu.
Nesėkmė. Severiutė tai ypač pajuto kai “atėjo metas dėl stojimo į universitetą, o aš buvau išsekusi ir pasyvi”. Vairą iš rankų visai paleidusi, tad paskubom “paklausiau tėvų, kur man stoti, aš tiesiog taip ir padariau - nunešusi dokumentus į Teisės fakultetą. Egzaminus laikiau, bet tai nebuvo mano noras ar mano apsisprendimas”.
Tada atėjo ramesnis momentas, kai galima į viską daugiau iš šalies pažiūrėti.
Po vieno egzamino išėjau pasivaikščioti prie upės. Buvo puiki diena, ir prie upės kranto pamačiau žmogų, kuris sėdėjo vienas, šypsojosi, rinko įvairius žolynus ir juos aprašinėjo. Jis pažadino many norą džiaugtis tuo, kuo esi, ko nori, ką gali daryti. Kitą rytą atsikėlus išvažiavau į Kauną stoti į Teologijos — filosofijos fakultetą. Tai buvo pirmas ir rimtas mano pačios apsisprendimas, kuris įnešė į mano gyvenimą pasitikėjimą ir norą ieškoti savo individualaus kelio, taip pat gerbti kiekvieno pasirinkimą ir pastangas.
Šis atvejis nėra taip retas jaunystėje, kai pametamas suaugusiam gyvenimui pasiruošimo kelias (baigiant vidurinę mokyklą ir turint progą toliau siekti aukštesniojo mokslo, atsakingai pasirinkti studijų sritį). Tas kelias pametamas pasiduodant jausmams. Nėra bloga įsimylėti kitos lyties asmenį. Meilė - tai daugelio asmenų kelio pradžia, vedanti į vedybinį pašaukimą. Bet negera tiek pasiduoti jausmui, kad visa kita taptų nesvarbu. Ruošimasis vedyboms ir ruošimasis profesiniam darbui eina kartu -išvien ir susilieja į vieną suaugusiojo gyvenimą. Neišmintinga viena siekti kitkam visai leidžiant iširti.
Severiutei nesisekė pritapti, prisiderinti prie vaikino gyvenimo stiliaus. Čia kažkas glūdi. Gal vaikinas buvo jai netinkamas. Gal jos pastangos - dirbtinės. Bet visa tai vedė į menkavertystę, frustraciją ir akligatvį.
Viena tik, atrodo, buvo aišku: bent tuo metu, baigiant vidurinę mokyklą, turint galimybę studijuoti universitete, dėmesį sukaupti į tai, ką tikrai verta pasirinkti.
Bergždžiose pastangose išsisėmus, nebeliko dėmesio, laiko nei išminties rinktis mokslo sritį. Leidžiant tėvams parinkti, kai jos širdis visai prie to nelinko, buvo nulemtas kitas akli-gatvis.
Laimingas sutapimas (niekada ne atsitiktinis), kad pasitaikė žmogus, kuris buvo savo vietoje, nes su pomėgiu darė tai, ką savo “prigimtimi” mėgo. Severiutei jis tikrai buvo pavyzdys, nes ji pati nebuvo savo vietoje: nei kai “medžiojo” tą vaikiną, nei kai greitosiomis atsirado prie Teisės fakulteto prieangio.
Mums lieka neišaiškinta paslaptis: kaip palyginti taip greitai Severiutė nutarė jau studijuoti teologiją - filosofiją. Tiesa, vien tam atsidėjus, tai gali nepareikalauti daug laiko. Kažkas turėjo rusenti... gal daugiau negu rusenti, bet justi ir nutarti, kad tai yra jos kelias, kuris padėtų jai “džiaugtis tuo, kuo esi, ko nori, ką gali daryti”.
Severiutės žodžiuose yra šviesi rimtis -lyg jutimas, kad ji dabar yra “savo vietoje” -tuo apsisprendimu "ieškoti savo individualaus kelio", kurį ji užbaigiamuosiuose žodžiuose aptaria: "Tai buvo mano radikalus pakrypimas į šviesesnę gyvenimo pusę - Dievo ieškojimo ir ištikimybės kryptis".
Klausyk kitų ar sek žvaigždę?—II
MARIUS
Marius studijuoja universitete. Tačiau jis aiškina, kad dar nėra atradęs savęs, iš dalies dėl neigiamų jį paveikusių sąlygų mokykloje sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Man jau 21, tačiau tapatybės fazės dar nepasiekiau... Jau ankstyvoje jaunystėje patyriau daug neigiamos įtakos ir blogio iš išorės. Mokykloje neturėjau draugų, suaugusių pasaulis atrodė žiaurus ir neteisingas. Mano socialinė grupė buvo tėvai ir jaunesnioji sesuo. Kad ir kaip būtų keista — man nesinorėjo suaugti, norėjosi būti vaiku. Mano susikurtas pasaulis buvo idealus, jame nebuvo blogio. Buvau idealistas. Vėliau dar labiau užsidariau savyje.
Našta, kuri slėgė Marių mokykloje, glūdėjo ypač skirtingose pažiūrose: tos, kurias jis perėmė iš tėvų, skyrėsi nuo tų, kurios buvo skelbiamos mokykloje.
Vertybės, kurias brangino tėvai, buvo priešingos toms, kurias stengėsi įkalti mokykloje. Tai ne vienintelis prieštaravimas, kur reikėjo kažkaip išspręsti. Praktikuodamas tikėjimą, buvau daugelio klasės draugų atstumtas. Tėvai buvo konservatyvaus požiūrio į moralę ir nedavę jokio seksualinio švietimo. Į iškilusius klausimus nebuvo kam atsakyti.
Turėjau pats susirasti atsakymą. Todėl ilgą laikotarpį jaučiausi nežinioje ir abejonėse. Buvau drovus ir turėjau per didelį gėdos jausmą, o su juo turbūt siejosi ir kaltės jausmas: neišmokau būti atviras, nuoširdus.
Visa tai silpnino jo charakterį. Jis turėjo savo norų dėl darbo pasirinkimo, tačiau ir čia trūko ryžto.
Visi norai, lūkesčiai buvo tik svajonėse, kurioms nebuvo jokių galimybių išsipildyti. Net profesijos pasirinkime nugalėjo tėvų norai. Aš norėjau būti botaniku ar gėlininku. Tačiau tėvai norėjo, kad baigčiau “aukštąją”. Galbūt galimybių pakaktų baigti ir dviem “aukštosioms”, tačiau tėvų norų pildymas tikrai atsilieps charakterio formavimuisi. Nenorėčiau kaltinti savo tėvų, kuriuos labai myliu. Tačiau tokiais atvejais tokių neigiamybių priežastys lieka abstrakčios, perkeltos visai visuomenei.
Dabar, kai jam jau 21 metai amžiaus, atrodo, Marius labiau pabunda siekti to, ko jis tikrai nori. Jis jau pabandė tėvų įsiūlytas akademines studijas. Vis dėlto prie knygų nelabai priprato. Jis vis žvelgia į kitą pusę - į gamtą ir laukus.
Aš fizinį darbą vertinu ne mažiau kaip ir intelektualinį. Todėl nematau nieko smerktino, jei žmogus siekia įsigyti kokį amatą, specialybę ir po to dirbti fizinį darbą. Fermerio darbas tikrai ne mažiau vertingas negu mokytojo ar dėstytojo. Skiriasi galbūt tik atlyginimas. Intelektualinis darbo pobūdis nelabai atitinka mano gyvenimo tipą, todėl manau, kad ateityje daug ką keisiu. Aš esu gamtos, kaimo vaikas ir noriu toks išlikti.
Taigi Marius, nors paklausė tėvų, bet nesijaučia nei savo vietoje, nei save atradęs. Tėvų noras matyti sūnų “aukštojoje” ruošiantis geresniam gyvenimui, negu juoda žemė žada, gamtos vaiko vis dėlto neįkvepia pamėgti idėjas ir knygas.
Girios vaikas vis vien į girią žiūri...
6. Savo kelio derinimas
Kai kam ypatingas pomėgis ar talentas pasireiškia ankstyvame amžiuje taip, kad susidarius sąlygoms, jį galima vystyti ir jam tiesiog visiškai atsiduoti. Vėliau gyvenime iškyla kitas poreikis, tikslas ar talentas, ir tada asmuo klausia save, ką daryti: ar vieno iš jų atsisakyti, ar kaip nors juos suderinti? Tokį retą atvejį išgyvena Simona.
Ir sportas, ir Dievas
SIMONA
Įdomus ir apgalvotas yra Simonos aprašymas, kaip ji surado save, t.y. kaip ji apsisprendė, ką nori daryti savo gyvenime. Ji pastebi, jog jos gyvenime yra “gana aštriai išsiskyrę periodai”, su nesunkiai atsekama jų pradžia ir pabaiga. “Ir jie be galo skirtingi”.
Simona grafiškai pavaizdavo keturis periodus. Jie kyla nuo apačios į viršų; iš praeities - į dabartį. Pačioje apačioje yra 0-4 m. amžiaus periodas. Jame nelinkstama į nieką. Tad jis atvaizduotas viduryje.
Virš jo į kairę, į pasaulietiškumą, krypsta 4-12 m. periodas. Po to, virš jo, 13-17 m. periodas yra visai į dešinę, į religingumą. Ir tada -dar aukščiau - kyla periodas, prasidedąs 17-ai-siais jos gyvenimo metais - pusiausvyra, viduryje tarp religingumo ir pasaulietiškumo. Simona taip paaiškina.
Tik keletą faktų atsimenu iš 0-4 metų amžiaus. Na, o ketvirtaisiais drįsčiau pasakyti, pasireiškė pirmasis mano identiteto ieškojimo ir vystymosi bruožas. Aš tvirtai, be jokios abejonės žinojau, ko noriu - čiuožti. Taip prasidėjo intensyvus sportinis periodas. Man gerai sekėsi. Aš tiesiog “visa buvau sporte”. Taigi griežtai imant amžiaus rėmuose, čia ir prasidėjo Erikson ’o išskirtas identiteto laikotarpis.
Taip prasidėjo pirmasis - atsidėjimo sportui - laikotarpis, kurį Simona charakterizuoja kaip pakrypimą į pasaulietiškumą. Jis trunka aštuonerius metus, - nuo 4 m. iki 12 m. O tada kitokios mintys verčia ją pergalvoti.
Dvyliktieji mano gyveninio metai. Kyla pirma rimta abejonė: ar sportas yra ta vieta, kur galės atsiskleisti mano asmenybė. Iki šiol buvo žiūrima mano fizinių duomenų (nors negaliu paneigt ir to, kad namuose nebuvo užmirštas mano moralinis ir religinis auklėjimas). Bet vis dėlto mano pačios pagrindinis dėmesys buvo treniruotės ir pasiekimai. Iš kur atėjo mintys apie kitą plotmę - nerandu kito atsakymo, kaip tik iš Dievo. Žinojau, kad sportui reikia viso mano laiko, kad jis nenori juo dalintis su Dievu. Reikėjo rinktis. Ir aš pasirinkau. Tai buvo gana drastiškas perėjimas į visai kitokį gyveninio stilių. Pasikeitė mano minčių centras, mano elgesio pagrindas. Kaip anksčiau aš visko (nesakau fanatiškai, bet be jokių abejonių) galėdavau atsisakyti dėl sporto, taip dabar dėl religijos. Nedaug tebendravau ir su bendraamžiais. Nesakau, kad aš visai to nenorėjau, bet galbūt vėl laiko klausimas: jiems reikėjo to laiko, kurį aš skirdavau Dievui ir Bažnyčiai. Labiau bendravau su vyresniais, tikėjimo žmonėmis.
Simona, atrodo, turi vieną iš tų retų charakterio bruožų - sugebėjimą visiškai atsiduoti vienam tikslui, vienai vertybei. Dar rečiau pasitaiko, kad kas jau ankstyvoje vaikystėje, ketverių metų būdamas, kam nors taip atsidėtų, net ir ypatingam pomėgiui. Simona nemini tėvų. Vadinasi ji nebuvo verčiama, tai buvo tikrai jos noras ir jos pačios atsidavimas. Tai tikrai savotiškai prasidedanti “tapatybė”.
Bet po aštuonerių metų dėmesys pakrypsta į kitą vertybę - religiją, Dievą. Ir tada vėl visiškas gyvenimo stiliaus perorientavimas - galvoti, veikti ir siekti pagal tą kitą vertybę.
Ir vienu, ir kitu atveju tai nebuvo trumpalaikis užsidegimas, kuris greitai išblėsta. Pirmuoju atveju - aštuoneri metai. Antruoju -bent ketveri. Ne tik truputį paragavus, bet tikrai susigyvenus - sutapus su fizine sporto, o paskui - su dvasine religijos veikla - gali iškilti noras imti abi derinti, kad būtų galima patirti ir vienos, ir kitos. Žinoma, tam deriniui pasiekti reikia ypatingo atsidavimo, taip pat aukšto motyvo. Apie to derinio ieškojimą Simona taip pasisako:
Bet dvyliktos klasės pradžioje vėl netikėtai pajutau, kad dar kartą reikės save atrasti— mano ieškojimas dar anaiptol nebuvo pasibaigęs. Ne, aš neketinau radikaliai atsisakyti religijos, kaip aną sykį sporto. Tai kas beliko? Pradėjau ieškoti vidurio kelio. Ir čia iš naujo radau Dievą, o šalia Jo ir save. Man reikėjo pajausti aktyvų gyvenimą ir jo netekimą, kad suprasčiau, jog man visko reikia, kad aš negaliu nei be vieno, nei be kito. Ir, sakyčiau, su Dievo pagalba man pavyko. Pagaliau atsirado laiko ir draugams (jų įsigijau daugiau ir artimesnių), ir sau (ir vidui, ir išorei), ir Dievui (Jis liko taip pat giliai mano širdyje). Tokį savo gyvenimą įsivaizduoju ir toliau. Vis labiau ryškėja mano pačios ir mano veiklos įvaizdis ateityje: sportiško aktyvumo suderinimas su krikščionybe. Nenoriu dabar šio įvaizdžio įvardinti konkrečiai, jis dar lipdomas, derinamas prie manęs ir prie aplinkos, bet aš tikiu, kad tai ir yra mano identitetas — viduje nėra sumaišties ir blaškymosi, viduje — ramybė.
Patiriama ramybė kyla iš pasitikėjimo ir tam tikros pradinės darnos, gal ir pasitenkinimo, kad jos fiziniai ir dvasiniai polinkiai - taigi jos žmogiškumas - gali būti patenkinti. Ji turi ilgą tiek vienos, tiek kitos srities patirtį. Tai buvo tarsi pasiruošimas šiam deriniui, tobulesniam negu ligi šiol gyvenimui, nes dabar nebereikės atsisakyti nė vieno iš tų pamėgtųjų.
Šis dviejų vertybių derinys gyvenime jau turės būti kūryba. Ir tam reikės ypatingo atsidavimo. Atsidavimo sugebėjimą Simona jau parodė. Dabar kūrybingai dar reikia ypatingo motyvo ir ypatingos dvasios. Dvasios ir motyvacijos Simona gali apsčiai semtis iš krikščionybės.
7. Jaunystės nuotaikos — II
Jei visą laikotarpį dominuoja viena nuotaika, tada galima kalbėti apie to laikotarpio nuotaiką. Apie jaunystę pasisakiusiųjų pasakojimuose tokios buvo dvi. Tos nuotaikos, tiesa, jau prasidėjo jų vaikystėje ir atlydėjo iki jaunystės.
Kaip šviesus linksmumas Kaminlę nuteikė šviesiai žvelgti į jaunystę, taip tamsus prispaudimas tamsiai apgobė Veronikos jaunystės laikotarpį, bet privertė ją atsispirti, apsispręsti ir nepriklausomai ieškoti savęs ir savo kelio.
“Laikotarpis... tragiškai gražus”
VERONIKA
Našlaitė iš vaikystės į jaunystę atsineša tik skaudžią patirtį. Veronika aitriai juto, kad jos jaunystės laikotarpis buvo nenormalus - ne toks, kaip turėtų būti.
Savo jaunystės laikotarpį vadinu tragišku ieškojimu. Man atrodo, jog mano jaunystė miegojo, buvo pasyvi, apatiška, liūdna, neemocionali, nemaištaujanti, o susitaikiusi, bejėgė prieš tai kas man siūloma. Aš neturėjau balso, nes buvau jų — tų, kurie augino — nuosavybė.
Našlaitei nebuvo pasirinkimo. Ji jautėsi tegalinti sutikti su tuo, ką jos globėjai “davė”. Jaunystės jai kaip ir nebuvo. Nebuvo progų nė galimybės. Globėjai jai to nedavė. Tik vėliau jai iškilo didelis klausimas, ar toliau likti jų globoje ir daryti, ką jie nurodys, ar rinktis, ko ji pati pasijuto norinti - studijuoti universitete.
Kai Veronika pasisakė norinti toliau studijuoti, jos globėjai griežtai užprotestavo: “Tai ne tau!” Jai kilo dilema: “Ar klausyti tų, kurie jautėsi turį galią valdyti mane, ar atsisakyti, nebijoti likti viena ir eiti ten, kur noriu”.
Septynioliktmetė našlaite pajuto: “Aš pradėjau suprasti, jog toliau taip gyvent nebegaliu”. Tada ji pirmą kartą savarankiškai apsisprendė, aiškiai žinodama, kad nustoja globėjų rūpybos. Tai buvo rizika, bet ir kelias į nepriklausomybę bei brendimą: “Pasirinkimas buvo skaudus. Atitrūkimas nuo namų, nepritapimas prie tų, kuriuos sutikau naujame mieste. Išgyvenau, kad aš kvailesnė už kitus, pasireiškė menkavertiškumo kompleksas, daug stipresnis, nei maniau”.
Veronika žengė pirmą žingsnį į nepriklausomybę, sunkesnį negu daugeliui jos amžiaus jaunuolių. Apsisprendus studijuoti universitete be buvusių globėjų, jai pradėjo labiau ryškėti jos tapatybė. Deja, naujoje aplinkoje nerado kitų atramos, o ir savyje dar nebuvo tiek stipri - be tvirtai išugdytų savybių, be pamatinio pasitikėjimo kitais ir pasauliu (iš pirmosios fazės), be tvirtos autonomijos (iš antrosios fazės), be ryškesnės iniciatyvos (iš trečiosios). Tad ji jautėsi menkaverte, nepasitikinti savimi, nenusipelniusi kitų pasitikėjimo. Ji pastebėjo: “Tuo laikotarpiu prasidėjo krizė. Man buvo 17 metų. Nuo pat pirmo kurso ji gilėjo. Prasidėjo blaškymasis. Man dar jis nesibaigė”.
Veronika savo krizės priežastį aiškino taip: “Aš manau, kad mano brendimas prasidėjo daug vėliau. Mano jaunystė yra pavėluota". Ankstyvosios ir viduriniosios jaunystės metu “ji miegojo, buvo pasyvi, apatiška... bejėgė”. To laikotarpio “tarsi nebuvo”. O jai augant pasitikėjimas savimi buvo gniuždomas: “Namuose man buvo sakoma, jog nieko iš manęs neišeis, niekam tokie žmonės nereikalingi. Universitete būdama vieniša, aš tuo tikėjau”.
Vienatvė teikia progą mąstyti. Veronika buvo išsiugdžiusi vieną sugebėjimą - rašyti.
Tačiau sunkumai ir tai palaužė. “Ši krizė ne tik gilėjo, liūdino, skaudino. Ji atėmė iš manęs tai, kas dar šiek tiek džiugino. Atėmė galią rašyti. Jei dar galėjau pasidžiaugti kūrinėliu, eilėraštuku, visa tai dingo, uždusdavo dar neišvydę šviesos”.
Vis dėlto Veronika buvo padariusi savarankišką, brandinantį žingsnį į tapatybę. Ir kažkas savaime brendo, jai pradžioje nė nepastebint.
Nuo čia prasidėjo savo likimo ieškojimas. Manau, jog viskas įvyksta reikiamu laiku, net mums to nesuprantant. Išgyvenimai įvyko tuomet, kai įtampa išaugo tiek, jog atrodė daugiau nebegaliu. Išgyvenimai atgręžė į save, o anksčiau įvykę tikriausiai būtų labai negilūs... Dabar pradėjau suprasti vienatvės, kančios reikšmę. Nuo jų aš bėgau, nes nežinojau, kad tai gyvenimo jėga, kad tai brandina.
Nors neturėjusi įprastinių ugdymosi progų, Veronika buvo nuskriausta, bet vienatvės kančioje ji rado kitokią galimybę bręsti. Kai kurias to brendimo pasekmes ji taip aprašo:
Aš jaučiuosi keliautoja su šaltu kosmoso dvelkimu, ne su šilto namų židinio jausmu. Visa tai formavo mane, kas aš esu dabar. Nebebijau pasakyti, kad tai esu aš, esu tas, kas esu. Aš dabar galiu džiaugtis, aš pradedu nebebijoti pasaulio. Pajutau, jog galiu kreiptis į Tą, kuris nuramina ežero ir sielos bangas. Šis periodas parodė, jog aš nekėliau uždavinių sau, negalvojau apie atsakomybę likimui. Turėjau sukausčiusi save iliuzijomis, kurioms dužus, plūstelėjo laisvės banga. Mano vienatvė padėjo būti abejinga baimei. Mano atitrūkimas nuo žmonių suformavo tai, jog aš mieliau einu viena, nei su minia. Aš vienatvės nesirinkau, o buvau jai pasmerkta pačių Žmonių, likimo, ir ji tapo mano savastimi, gyvenimo keliu. Man ji padėjo pažinti ir manau, jog atrandu savo vienatvę. Ji atgręžė į save, nes žmonės patys nuo manęs nusisuko, ji grąžino vaikystėje turėtus magiškojo pasaulio raktus.
Taip jautriai save apibūdinusi, Veronika savo pasakojimą užbaigia: “E. Eriksono nustatytų dviejų fazių nebuvo mano gyvenime. Bet manau, jog užmokėjau už jas, išpirkau, kad eičiau toliau brendimo keliu”.
Svarstydama apie savo jaunystę, Veronika laiko, kad neturėjo dviejų jaunystės fazių: ankstyvosios ir viduriniosios. Bet iš tiesų anksti praradusi abu tėvus, ji neturėjo nė normalios vaikystės. Tad teisingai ji pastebi, kad vėlyvojoje jaunystėje ji pradėjo “išpirkti” viso savo ankstyvesniojo gyvenimo trūkumus, kurdama savitą kelią:
1) kaip keliautoja šaltame kosmose,
2) pati pripažinusi ir patvirtinusi save (akivaizdžiai jokio kito asmens nemini),
3) ne tiek gailėdamasi savęs, kiek savikritiškai prisipažinusi susikausčiusi iliuzijomis ir dėl to nesiėmusi atsakomybės,
4) atsisakiusi iliuzijų, nebebijanti pasaulio,
5) baimės atsisakymą statanti šalia pajutimo, jog gali “kreiptis į Tą, kuris nuramina ežero ir sielos bangas” (aiški Kristaus užuomina),
6) vienatvei tampant jos savastimi - gyvenimo keliu, nes žmonės, buvę jos globėjai, taip pat ir vėliau sutiktieji, nuo jos nusisuko,
7) vienatvėje randanti tai, ką “magiškojo pasaulio raktai” atidaro (ar tai tik nebus lakios vaizduotės skatinama kūryba, rašymas? - “nuo vaikystės traukė magiški reiškiniai, paslaptingi, nematomi dalykai ir močiutės pasakojimai, nematomos gijos”).
Reikia tikėtis, kad tiek sutvirtėjusi savyje, Veronika sugebės rasti dar gilesnį ir platesnį ryšį su “Tuo, kuris nutildo ežero ir sielos bangas”, taip pat - dviejų krypčių tiltą susitikti su tais pačiais žemės takais keliaujančiais.