Spausdinti

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Nazaretas. Maždaug už 140 km. nuo Jeruzalės nedidelis, kadaise visiškai nežymus Galilėjos miestelis. Apie jį buvo kalbama su panieka: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!” (Jn 1,46). Tas nei ST, nei Juozapo Flavijaus, nei Talmude niekur nepaminėtas miestelis dabar išgarsėjęs visame pasaulyje. Ši vieta, kaip liudija archeologai, turėjusi būti nuo seno. Apie Apreiškimo vietovę atlikus kasinėjimus, kalvos pakriaušyje rasta iškaltų atvirų, be jokios apdailos grotų. Greičiausiai čia būta kokių nors sandėlių. Kai kurios, gal šiek tiek patogesnės grotos, - galėjo tikti ir gyvenimui. Ligi šių dienų čia išlikęs šaltinis, vadinamas Mergelės Marijos vardu. Tikriausiai tenai žiloje senovėje per apylinkę keliavusios kupranugarių vilkstinės apsistodavusios numalšinti troškulio. Pakilnesnėje rytų pusėje uolose iškaltos olos buvo vadinamos Nasrath, Nasrah - sargai, saugotojai.Bene iš čionai bus atsiradęs ir miestelio vardas Nazaretas.Gal ten būta kokių stebėjimo bokštų ar postų. Štai kokioje paprastoje, nuošalioje vietoje, toli nuo savo gimtojo Betliejaus, įsikūrė Dovydo ainiai prie Ezdreliono slėnio, kur “angelas Gabrielius buvo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą sau vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergelės vardas buvo Marija” (Lk 1,26-27). Marija (hebr. Mirjam - Jahvės mylimoji,sirų k. ponia, valdovė), labai dažnai Jėzaus laikais gyvenime pasitaikantis vardas. 

ST tokiu vardu paminėta Mozės ir Arono sesuo. Apie Marijos šeimą kanoniškose Evangelijose nieko nerandame. Apokrifinėse - labai daug. Angelui pasveikinus Mariją, - išgąstis ir nuostaba dėl ištartų didingų žodžių: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas” (Lk 1,28-29). Apokrifinėje Jokūbo evangelijoje apreiškimas buvęs prie Nazareto šaltinio, kai Marija rengėsi semtis vandens. Tačiau greičiausiai ši akimirka buvusi ne viešoje vietoje, bet jos namuose: “Atėjęs pas ją, angelas tarė” (Lk 1,28). Tikriausiai šie namai buvo patys paprasčiausi kaime. Lygiai kaip ir Zacharijui, taip ir Marijai angelas pasako kūdikio vardą: “pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi” (Lk 1,31). Jo laukė didi ateitis: “Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo” (Lk 1,32-33). Marija neprašo kaip Zacharijas jokių įrodymų. Ji tik svarsto: kaip ji gali tapti motina, jei tad žmogišku būdu atrodo neįmanoma. Todėl klausia: “Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?” (Lk 1,34). Jėzaus laikais žydams sužadėtuvės buvo tolygios jungtuvėms. Sužadėtinė iš savo vyro galėdavo gauti skyrybų raštą arba, jei šis mirdavo, ji būdavo laikoma našle. Po sužadėtuvių abu jaunieji gyvendavo savo šeimose. Jei tekėdavo mergaitė, taip gyvendavo vienerius metus; jei našlė, mėnesį. Toks laikas būdavo reikalingas naujiems namams įsirengti, įsitaisyti reikalingų baldų, reikmenų. Po to sužadėtinė būdavo iškilmingai pargabenama į sužadėtinio namus ir taip užbaigtos vedybos. Paprastai mergaitė būdavo išleidžiame už vyro 12-13, kartais 13-14 m. ar anksčiau. Taigi Marija irgi galėjo būti tokio pat amžiaus. Vyrai susižadėdavo maždaug 18-24 m. Juozapas irgi galėjo būti tokių pat metų. Senovės žydai nepalankiai žiūrėdavo į viengungius. Tiktai pranašas Jeremijas pasišventė savo misijai ir esenai Jėzaus laikais labai retai arba visiškai nevesdavo. Visų šeimų didžiausias rūpestis - turėti kuo daugiau vaikų. Jei jų nebūna - laikoma Dievo bausme. Moteris be vyro ir vaikų - ano metų žydų akimis - apgailėtinas sutvėrimas. Žydams netekėjusi moteris buvo lyg žmogus be galvos, nes vyras būdavo moters galva. Anot arabų, mergina tegali turėti tiktai vieną iškilmingą kelionę - vestuves arba laidotuves.

     Pranašas Izaijas prieš 700 metų teisingai buvo išpranašavęs: “mergelė (...) pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu” (Iz 7,14) (Emanuelis - hebr. Dievas su mumis). Vėliau evangelistas Matas pabrėžia šią išsipildžiusią pranašystę: “Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: ‘Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis’ (...) ji pagimdė

     Sūnų, kurį ji pavadino Jėzumi” (Mt 1,22-25). Daug kam ši Izaijo pranašystė liko septyniomis spynomis užrakinta skrynia. Net rabinų raštuose nėra net menkiausios pastabos apie Mesijo gimimą.

     - Viešpatie, stebuklingu būdu leidęs Mergelei Marijai tapti savo Sūnaus Motina, leisk ir mums iš naujo atgimti Tavo Sūnaus mokslui ir Bažnyčios įstatymams. Leisk būti tokiems klusniems, kaip Mergelei Marijai, nuolankiai ištarusiai visai žmonijai reikšmingus sutikimo žodžius būti Mesijo Motina. Teišsipildo Viešpatie, su kaupu Tavoji valia kiekvieno mūsų gyvenime. Tenebūna niekur prieštaraujama Tau, kad nuostabiai būtų įvykdyta tiek tautų, tiek žemynų ir visur kiekvieno mūsų širdyje busimosios tavo karalystės didieji ir kupini neįsivaizduojamų vilčių pažadai.

     Padėk, Kristau, savo nepaprasta išmintimi suvokti šių didingų Viešpaties užmačių grožį, jų nepaprastai gilią prasmę ir milžinišką reikšmę mūsų gyvenime, priglausk, maloningoji savo Sūnaus ir mūsų visų Motina, prie savo krūtinės išvargusią nuo visokių rūpesčių mano galvą, kad galėčiau pajusti nepaprastą Tavo meilę visai žmonijai ir man pačiam.