Algirdas Paliokas SJ


     Bene skaudžiausiai žmogų žeidžia nelygybė. Vaikystėje, jaunystėje ir vėliau šios strėlės negailestingai smigo, žalojo, dažnai palikdamos ilgai negyjančias žaizdas. Jau nuo vaikystės kartu atsiradęs aitrus pranašumo ir galios ilgesys nedavė ir neduoda ramybės, paveikdamas mūsų planus ir gyvenimą. Į kodėlčiuko kodėl lengva atsakyti. Bet kodėlčiukai užauga ir pamato, kad būties, pasaulio ir netgi savo gyvenimo problemos anaiptol ne visos išsprendžiamos. Neatsakytieji klausimai, kažkokiais klodais nusėsdami sieloje, palaipsniui atima savaiminį vaikystės džiaugsmą bei nerūpestingumą. Jeigu krikščioniškoji pasaulėžiūra, teisingai aiškinanti gyvenimo realijas, žmoguje bręstų greičiau nei jo kūnas, to tikrai nebūtų.

     Betgi nelygybė dažnai prasideda nuo gimimo. Vienas ateina į pasaulį pagal paskutinį technikos žodį įrengtoje klinikoje, kitas verkia ir verks, nes jam trūksta ne tik pieno, fizinės ir dvasinės šilumos, tėvo ir namų ir tiek daug ko, kad jau nuo tada padaro jo gyvenimą be ateities.

     Nelygybė arba kitų pranašumai matomi kiekviename žmogaus gyvenimo tarpsnyje, kiekvienoje žemės vietoje, praėjusiuose laikuose ir bus busimuosiuose. Kokios reikia galios, kiek geravališkumo, kad bent stokojančius būtų galima pasotinti jau nekalbant apie lygybę. Žmonija bandė tai daryti ne kartą. Prisiminkime Paryžiaus komunos laikus ir mūsų amžiaus ateistinį materializmą. Aišku, idėjos, valdžios ir sistemos neišsprendė šito, nors ėjo po laisvės, lygybės ir brolybės vėliava. Supuvo ir griuvo visa, kas buvo statoma be Dievo. O kad iš to pasimokytų bent jau ateinančios kartos!

     Ką Dievas sako apie tai? Prisimename Evangelijos vietą apie turtuolį, kuris ištaigingai gyvendamas kasdien puotaudavo; ir vargšą Lozorių, kuriam būdavo labai gerai, jei tekdavo trupiniai nuo puotos stalo. Pirmojo gyvenimas bėgo galios, sveikatos ir turto saulėtoje dienoje. Antrojo - ligos, vargo ir alkanumo naktyje. Visą visą gyvenimą taip ir nė kiek kitaip. Dažnai žmogus, kaip ir tas turtuolis, jaučia pranašumą prieš kitus. Jam reikia vis daugiau to, ką turi, ir to, ko dar neturi. Ar būna riba? Ne visada. Pranašumai ir ypač kai jų daug, kai jie dideli -pavojingi.

     Stebėkime laimės liniją, brėžiamą begalinio ilgumo laiko juostoje. Visas Lozoriaus pilnas vargo gyvenimas, jo pradžia ir pabaiga tik taškelis, tik vertikaliai krintanti žemyn žemės gyvenimo linija ir kita: iš vargo ir kančios vietos lygiagrečia linija šaunanti aukštyn į dangaus laimės pilnatvę. Ir toliau, tame laimės lygmenyje, amžinai horizontaliai besitęsianti. Turtuolio laiko juostoje vertikali žemiško gyvenimo linija aukštyn, po mirties žemyn, žemiau už Lozoriaus nukrentanti ir horizontaliai, bedugnės lygmenyje į amžinybę įeinanti ir amžinai nebeiškylanti. Žemės gyvenimo tik taškas, tik plonytė vertikali linija prieš amžinybės šviesmečiais ar parsekais matuojamą ir neišmatuojamą horizontaliąją laimės ar nelaimės lygmens liniją. Taškas ir begalybė! Žemės gyvenimas ir amžinybė! Ar tai galima palyginti?

     Kristus - ne raudonarmietis! Jis nesikėsina į turtuolio turtą. Aiški Jo užuojauta vargšui ir nerimas dėl turtuolio. Dėmesio! Žemiški pranašumai jam kelia susirūpinimą ir nerimą. Pranašumo akimirka ir toliau kančios bei nevilties amžinybė. Žmonės mato vienaip, Dievas kitaip. Kol esame kūne, mūsų regėjimas klaidingas. Mes visi galime suklysti kartu su tuo turtuoliu, siekdami pranašumo įvairiausiuose dalykuose. Tiktai visi šie laimėjimai akimirkai, po kurios miražai dingsta, ir lieka vien kančios begalybė.

     Kaip Dievas sprendžia nelygybės problemą? Labai paprastai. Jis iškelia vieną ypatingą pranašumą, virstantį amžina žmogaus didybe Jo karalystėje. Mūsų santykis su ko nors stokojančiais pagimdo arba pasmerkimą, arba karalystės paveldėjimą: “Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte” (Mt 25, 34-35). Ir viskas už žemės akimirką!

     Yra Dievas ir Jo reikalai. Yra Bažnyčia ir jos reikalai, yra tauta ir jos reikalai, yra artimas ir jo reikalai. Anas turtuolis žiūrėdamas nematė, girdėdamas negirdėjo. Mes matome minėtus reikalus, jaučiame dvasinį, moralinį ir materialinį skurdą, išgirstame prašančiųjų balsus... Kaip viską žemėje galima patobulinti, taip lygiai ir santykius su didžios svarbos dalykais ir su stokojančiaisiais. Ir tepadeda mums visiems gerasis Dievas!