Spausdinti

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Nijolė Rutkauskienė

     Kunigas visais laikais ir esant visokioms aplinkybėms turi likti Kunigu. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi tradicijos, bet tikėjimas ir Dievo žodis yra amžini.

Mišių dalyviai.      Z. Degučio nuotr.

     Jeigu pasakysiu, kad kunigas turi būti pareigingas, išmintingas, rimtas, griežtas, rūpestingas, mylintis ir atlaidus, sąžiningas ir kantrus -to bus per maža. Kunigas nuo pat pirmų žingsnių turi išlikti tvirtas savo tikėjime. Ypač sunku jauniems kunigams, nes jie neturi patirties. Kai jie dirba mažuose miesteliuose, jie būna vieni. Mažame miestely kunigas žmonėms yra ypatingas asmuo, tik svarbu tokiu išlikti. Įvairių pagundų ten yra labai daug. Jeigu ką nors negero padarys miestelio daktaras, žmonės pakalbės, pakalbės ir nustos, bet jei tai atsitiks kunigui, žmonės kalbės daug ilgiau. Ir dėmę, nors ir nedidelę, kad žmonės nepastebėtų, sunku nusiplauti. Ypatingai aštriai kalba tie, kurie nesimeldžia ir nelanko bažnyčios.

Būk panašus į uolą- bangos be paliovos dūžta į ją, o ji stovi tvirtai, ir, atsimušęs į ją, nurimsta putojantis vanduo.

Markas Aurelijus

     Galbūt, padarius kokią klaidą, kunigas galėtų atvirai parapijiečių atsiprašyti. Sykį, girdėjau, kaip vienoje parapijoje Naujų Metų išvakarėse klebonas, kalbėdamas pamokslą, atsiprašė visų parapijiečių, jei ką nors įžeidęs, įskaudinęs, neišklausęs. Manau, kad tai kilnus kunigo poelgis.

     Žmonės dažnai susidaro nuomonę apie kunigus pagal savo parapijos kleboną. Todėl reikia galvoti ne tik apie savo, bet ir apskritai apie kunigo vardą.

     Manau, kad kunigai turi būti atidūs kiekvienam žmogui. Puikiai suprantu, kad jie labai užimti ir darbo turi “per akis”. Bet visgi. Kartais tenka matyti, kaip išpažinties eina sena močiutė. Ji dar nespėjo pasakyti viską, ką norėjo, o kunigas jau teikia nuodėmių atleidimą. Na, tai kas, kad atleidimas gautas, bet senutė eina nuo klausyklos sunkia širdimi, nes nepalengvėjo, liko neišsakyti žodžiai. O juk būna, kad tokiai senutei kunigas yra vienintelis žmogus, su kuriuo ji galėtų pasikalbėti, bet neišklausė. Kaip skaudu...

     Juk ir kūno daktarai dažnai į seną žmogų žiūri kitaip, kaip į jauną. Ir koks kilnus tas gydytojas, kuris labai atidžiai ir rūpestingai išklauso 90-metį senuką.

     Tai tinka ir kunigams. Manau, kad kunigai labai turi pasistengti rasti laiko kiekvienai močiutei, kiekvienam sutiktam, o tuo labiau pagalbos reikalingam žmogui.

     Nereikėtų parapijiečiams moralizuoti. Kiekvienas žmogus prisitaiko sau Dievo žodį. Dievas tiek daug pasakė žmonėms, kad kunigas nieko naujo negalėtų sugalvoti. Svarbu tai, kad jis primintų ir paaiškintų Dievo mokslą žmonėms. To niekada nebus per daug.

     Nereikia, kad kunigas skelbtų bažnyčioje savo politines pažiūras ir mintis. Nesakau, kad kunigas neturi būti patriotas, ar negali rūpintis Tėvynės reikalais. Tik nereikia užimti politiko vietos. Būtina išlikti kunigu ir skelbti Dievo žodį.

     Kartą girdėjau kunigą piktinantis savo parapijiečiais - kaimiečiais, kurie esą tamsuoliai ir tik sugeba skaičiuoti kunigo pinigus. Manau, kad reikėtų pasistengti surasti raktą ir į kaimiečių protus ir širdis.

     Ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad kunigas pasako, kiek reikia mokėti už laidotuves ar vestuves. Kol pati to nepatyriau, sunku patikėti. Negi taip yra iš tiesų?

     Būna, kad kunigas bet kokia kaina siekia populiarumo. Tai tikrai pražūtingas kelias kunigui. Kiek žinau, jeigu kunigas pasidaro labai populiarus, kažkas su tuo kunigu negerai. Dažniausiai dėl jo būna daug triukšmo. Pirmiausia, susikivirčija tarpusavyje patys parapijiečiai. Vieni tą kunigą labai giria, kiti labai peikia. O jei dėl tokios padėties kaltas pats kunigas, tai jis tiesiog savo rankom griauna bažnyčią.

     Siekdamas populiarumo, toks kunigas ima “pro pirštus žiūrėti” į sakramentų teikimą. Pvz., jaunavedžiams suteikia sakramentą be rimto paruošimo. Žmonėms tai patinka, jie ima mėgti tokį kunigą ir visai nebenori kreiptis į tuos kunigus, kurie yra “senamadiški” ir klausinėja visokių tikėjimo dalykų.

     Žmonės dažnai nori naujovių. Tik kokios naujovės gali būti tikėjime, šv. Mišiose!? Kartais kunigas, norėdamas įtikti žmonėms, stengiasi paįvairinti šv. Mišias, bet čia reikia elgtis labai atsargiai. Juk norėdami turėti daugiau jaunimo, neleisime jiems bažnyčioje organizuoti diskotekų. Kaip jie tada sužinotų kas yra šv. Mišios?

     Tai, kas laikina, yra laikina, o kas amžina -amžina. Jei kunigas yra asmenybė, esanti vienybėje su Viešpačiu, tai jis priartins žmones prie bažnyčios ir Dievo. Kitaip - sunku.

     Ir dar. Sutinku, kad reikia daryti tai, kas nurodyta vyresnybės, bet gal galima kartais padaryti daugiau. Tikintys žmonės visada tai įvertins, o ką jau kalbėti apie Dievą. Pažinau kunigą, kuris vis sakydavo: “Ką galime, darykime daugiau”.

     Viskas yra labai svarbu, ką daro kunigas. Svarbu, kaip jis aukoja šv. Mišias, kokius sako žodžius. Svarbu tai, kaip jis palenkia galvą prieš Švenčiausią Sakramentą, kaip plaunasi rankas, kaip jas nusišluosto, kaip pakelia Ostiją ir Taurę, kaip meldžiasi...

     Keistai išėjo su Šv. Komunijos priėmimu. Galima priimti Komuniją atsistojus, ir žmonės sustojo į eilę. Mūsų bažnytėlėje Komunija priimama atsiklaupus. Kas nori, ar kam sunku, priima atsistoję, bet daugelis žmonių priima atsiklaupę. Ir tai yra miela.

     Vėl gi daug kas priklauso nuo kunigo. Kitur kunigai nori, kad žmonės būtų atsistoję. O kodėl? Gal, kad būtų naujoviška?

     Sykį buvau vienoje bažnyčioje. Kadangi įpratusi savo bažnytėlėje priimti Komuniją atsiklaupusi, atsiklaupiau ir čia. Kai kunigas priėjo duoti Komuniją, pasakė: “Mūsų bažnyčioje Komunija teikiama atsistojus”. Ir po šių žodžių aš supratau, kad turiu atsistoti. Aš atsistojau. Žinoma, mano meilė Dievui nuo to nesumažės. Tik kodėl kunigas tai pasakė? Nežinau...

     O, aš galvoju, gerai, kad mūsų bažnytėlėje priima Komuniją atsiklaupę. Tegu tai ir būtų vienintelė bažnytėlė mieste, o gal vienintelė visoj Lietuvoj, o gal apskritai vienintelė tokia bažnyčia, kur Komunija priimama atsiklaupus. Bet argi tai blogai? Juk tai džiaugsmas!

     O dabar noriu papasakoti apie kelis kunigus, kuriuos sutikau ir pažinau.

Kunigas Senelis

     Jo vardas buvo Kazimieras, bet jis buvo toks senas, kad mes jį vadindavame tiesiog Seneliu. Jis buvo tylus, ramus ir švelnios širdies. Pamenu, kaip jis gražiai aukodavo šv. Mišias - lėtai, neskubėdamas, gražiai tardavo Dievo žodžius. Visada girdėdavau, ką jis kalba. Juk būna, kad kunigas kalba, o jo negirdi.

     O, kaip Senelis skaitydavo šv. Evangeliją! Pamenu sykį, kaip jis skaitė tą vietą, kur Jėzaus mokiniai eina į Emausą, sutinka Jėzų ir Jo nepažįsta. Paskui pasikviečia Jį kartu vakarieniauti... Senelis skaitė tą vietą taip, kad net nežinau, kaip apibūdinti. Jis skaitė ramiai, vienoda intonacija, bet nepraleidau nė vieno jo perskaityto žodžio. Atrodė, kad jis ne skaito, bet pasakoja. Pasakoja tai, kas jam labai gerai žinoma, lyg patirta, lyg jis pats būtų buvęs tarpe tų mokinių ir sykiu ėjęs su Jėzum, o dabar pasakoja ramiai, kaip apie seniai išgyventą įvykį.

     O kartą pavasarį, gegužės mėnesį, Senelis sakė pamokslą apie gėles. Niekada nesu girdėjusi, kad kas nors taip gražiai būtų kalbėjęs apie gėles, kaip tas senas kunigas. Jis kalbėjo su tokiu džiaugsmu ir meile, lyg matytų gėlių žiedus prieš savo akis.

     - Ar matėte, - jis paklausė, - kokia žiedų įvairovė, koks spalvingumas, kiek viename mažame žiedelyje telpa spalvų, o koks kvapsnis - kokia graži Dievo kūryba! Ir dar jis pasakė (pamokslas, rodos, buvo skirtas jaunimui) -jeigu tu nespėjai ar pamiršai kurią dieną pasimelsti, bet jei tu pamatei bent vieną gėlės žiedą, pasidžiaugei juo, jei tu sugebėjai tą žiedą prakalbinti (kiekviena gėlė turi savo kalbą), tai ir bus tavo malda. Tai bus gražiausia tavo malda Viešpačiui.

     Šis kunigas Senelis nebuvo populiarus, bet daugelis tikinčiųjų su nuoširdžia meile jį prisimena.

Nežinau jo vardo

     Šį kunigą sutikau, atostogaudama nedideliame miestelyje. Iš pradžių jis man nelabai patiko - nesimpatiško veido, itin apkūnus...

     Bet kasdien jį matydama, aš ėmiau galvoti kitaip. Matydavau, kaip jis aukoja šv. Mišias, kaip meldžiasi, kaip rūpinasi bažnyčios reikalais. O sykį vyko sekmadienio šv. Mišios. Buvo labai karšta vasaros diena, net bažnyčioje trūko oro. Kunigas, užlipęs į sakyklą, sakė pamokslą. Jis nuoširdžiai stengėsi pasakyti daug teisingų ir gražių žodžių savo parapijiečiams. Kai aš pasukau galvą ir pažiūrėjau į jį, pamačiau, kaip kunigo veidu ritasi prakaito lašai. Iš karto pamenu, pagalvojau: “Galėtų kalbėti trumpiau, juk jam sunku”. Bet jis netrumpino pamokslo, netrumpino Mišių, nenorėjo sau palengvinti. Kokia graži kunigo auka! Tada aš supratau, kad kiekvienas prakaito lašas, besiritantis kunigo veidu, yra skirtas Dievo garbei. Ir man jo veidas pasidarė gražus.

     Vėliau sužinojau, kad tas kunigas yra silpnos sveikatos, jo nesveika širdis.

     Nežinau jo vardo ir nežinau, kur jis yra dabar, bet ilgai šiol jį su pagarba prisimenu.

Tikėjimo paslaptis

     Apie vieną kunigą visada girdėjau gerus atsiliepimus. Jis toks iš tiesų ir yra - mielas, malonus, protingas, gražiai bendrauja su žmonėmis. Tik, kai aš jį pirmą kartą pamačiau, kažkodėl pagalvojau: “Jis nepanašus į kunigą. Kažin ko jam trūksta?” Niekam šito nepasakiau. O, kai nuėjau į jo aukojamas šv. Mišias, aš pamačiau labai liūdną dalyką - šis kunigas neturi tikėjimo. Tikrai. Man labai nedrąsu ir nekuklu tai sakyti, bet aš iš tiesų tai pamačiau. Kaip?

     Nežinau. Niekam šito nepasakiau, nes žmonės imtų pykti. Šito kunigo aukojamos šv. Mišios, žiūrint paprasta akimi, yra be priekaištų. Jo puikus balsas, aiškus tarimas, visą atlieka, kaip reikia, atidžiai, kruopščiai. Ir visa tai atlieka ne teatrališkai, o natūraliai. Tik trūksta vieno svarbaus dalyko, didžiausios Dievo dovanos - tikėjimo. Kodėl? Nežinau. Man jo Mišios labai liūdnos. Negyvos Mišios.

     Na, panašiai lyg vyktų vestuvės, ir visko ten būtų užtektinai - ir svečių, ir vyno, ir muzikos, ir gėlių, bet trūktų vieno paties svarbiausio dalyko - meilės tarp jaunavedžių.

     Jei aš kartais netyčia patenku į šito kunigo aukojamas šv. Mišias, man labai sunku. Per visas Mišias tyliai kenčiu ir meldžiuosi.

     Labai norėčiau pamatyti jį kitokį.

Kunigas Brolis

     Kai į mūsų parapiją atvažiavo naujas kunigas ir, kai aš jį pamačiau, iš karto pagalvojau: “Jis yra Brolis”. Ir tai buvo tiesa. Nežinau, kaip jam pavyksta tokiu būti, bet jis toks yra visada. Ir kai aukoja šv. Mišias, ir kai bendrauja su parapijiečiais ar jaunimu. Kiek sykių su juo kalbėjausi, tiek sykių jame mačiau brolį. Jo žvilgsnis yra brolio žvilgsnis, jo šypsena yra brolio šypsena, jo kalba yra brolio kalba, jo mintys yra brolio mintys.

Kunigas Juozapas

     Tai vienintelis kunigas, kurio negalėčiau lyginti su kitais. Nežinau, ar jis yra ką nors daręs, negalvodamas apie Dievą, negalvodamas, kaip tai patiks Viešpačiui. Visi jo dienos darbai ar žodžiai, jo mintys, maldos ir giesmės buvo skirta Dievo garbei. Jo tikėjimas buvo labai gilus.

     O, kokios nuostabiai gražios buvo jo aukojamos šv. Mišios. Jos būdavo gražios ne dėl žmonių, bet dėl Dievo. Mes tik turėjome progą būti arti, visa tai stebėti, gėrėtis ir sykiu jungtis į maldą, kylančią Dangaus link. Kunigas Juozas visada kalbėdavo apie Dievą - kai juokaudavo su vaikais, kai guosdavo verkiančią moterį, kai ištiesdavo duonos riekę išalkusiam ar girtuokliui. Jis nežinojo kitos kalbos.

     Sykį, primenu, parbėgo iš ligoninės ar mokyklos pavargęs ir kartu švytintis. Jau buvo gerokai po pietų, o jis lyg juokaudamas pasakė: “Šiandien dar nieko nevalgiau”, - bet toks laimingas, tikras sielų žvejys.

     Vis mėgdavo sakyti: “Ką darome, viską darykime sielų išganymui ir Dievo garbei”.

     Jis mums buvo Tėvas, Mokytojas, Draugas. Sunku rašyti apie šį kunigą, nes jis buvo ypatingas.

     Kai turėdavo minutę laisvo laiko, jis nesėdėdavo ramiai, bet vaikščiodavo ir giedodavo giesmes Viešpačiui. Pačias mieliausias, pačias gražiausias jam giesmes. Jis būdavo laimingas vien galvodamas apie Dievą. Vis mėgdavo kartoti: “Meilė yra svarbiausias dalykas gyvenime -kur trūksta Meilės dvasios, pasiaukojimo dvasios, ten nebus gerų vaisių. Meilės reikia prašyti iš Dievo. Prašykime ir gausime, - sakydavo jis.

     Žmones šis kunigas traukte traukdavo prie Kristaus, buvo kaip gražiausias tiltas tarp Dievo ir žmonių. Nors pats sakydavo: “Niekas negali atvesti žmonių prie Dievo - nei koks geras draugas, nei mokytojas, nei kunigas, nei bažnyčia. Prie Dievo gali atvesti tik pats Dievas!”

     Melskime Dievą, kad duotų mums šventų kunigų, kurie mylėtų Kristų, bažnyčią, žmones ir kad tos Meilės jiems niekada nepritrūktų.

     Labai norėčiau, kad jauni kunigai mokytųsi iš senų kunigų. Jei aš būčiau jaunas kunigas, būtinai tai daryčiau.

     Kunigų pažinau nedaug. Kaip katalikė esu dar jauna (6 m.), bet tai, ką patyriau ir išgyvenau, norėjau papasakoti.

     Ačiū už suteiktą galimybę.