Spausdinti

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Kalbantis su kiekvienu žmogum, irgi reikia parodyti dėmesio, skirti laiko, - tam tikra prasme, - atverti širdį. Ką tada reiškia kalbėtis su Kristumi? Tai plačiausiai, ligi pat galo atverti savo sielos vartus, kad šis brangiausiasis Svetys galėtų kuo laisviausiai pas mus įžengti. Kodėl Jis vertas šitokios pagarbos? Jėzus yra visa, ko mums reikia laiko ir Amžinybės požiūriu. Išdės mes esame bejėgiai padaryti ką nors gera patys. Todėl tiktai prašymu, tiktai lygiai taip, kaip tas muitininkas, įžengęs šventyklon, galime rodyti savo menkumą ir nevertumą. Galime Jo prašyti pagalbos, malonės, mums reikalingų dovanų. Ne veltui tad Šv. Rašte randame daugel vietų, kur raginama melstis, pabrėžiama maldos prasmė. “Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta” (Mt 7,7). Taigi -reikia prašyti. O kas yra malda? Pokalbis, kai mes išdėstome visa, kas susikaupia mūsų širdyje: prašymas, padėka, atsiprašymas, atgaila, džiaugsmas, garbinimas. Taigi malda - laidai, kuriais skrieja mano mintys - telegramos, pranešimai, skausmas ir trumpalaikis džiaugsmas. Tai linijos, kuriomis sruvena elektros srovė į variklį, kuris atlieka naudingą darbą. Malda - tiltas, kuriuo į mūsų sielą ir kūną Jis siunčia vežimus visokių gėrybių: paguodą, ramybę, džiaugsmą, prieglobstį, gyvenimo pilnatvę, laimę. Visa, ko tik reikia žmogui kasdieniame gyvenime. Tad nenuostabu, jei, Dievą užmiršę, mes kartu nutraukiame su Juo bičiulystę. Mes ne tik tada jo nelankome, bet ir parodome, kad jis mums visai nereikalingas. Mes nuo Jo nusigręžiame. Šitaip pradeda apmirti mūsų dvasinis gyvenimas. Iš jo nieko neprašome. Nesitikime. Kodėl? Neturime laiko, pamirštame, randame, mūsų akimis žiūrint, svarbesnių užsiėmimų. Tuo tarpu visiškai nejuntame, kad virstame paskutiniai luošiai, invalidai, menkaverčiai bėdžiai, netekę jėgų, vos išsilaiką ant kojų. Kai užmiršti maldą, tada dažniausiai atsiveria kelias visokiems nusikaltimams, nuosmukiui. Tada atsiveria didžiausia dvasios skurdybė. Aplaidumas - daugelio, o galbūt net visų kitų nusikaltimų priežastis. Kiekviena laisva valandėlė - daugybė progų išnaudoti maldai. Kelias į parduotuvę ar prie svogūnų lysvės darže, kelios minutės prie autobusų stotelės, triūsa virtuvėje, lūkuriavimas atliekančios savo užduotis mašinos. Tai vis begalės akimirkų, kurios gali ir turėtų būti išnaudotos maldai. Kartais trumpam atodūsiui “Jėzau, Marija, Juozapai, Jus myliu -pasigailėkite sielų!”, “paslaptingoji Rože, melski už mane, Lietuvą ir visą pasaulį”. Tebūna šitai ar kitaip savo žodžiais pasakyta nuoširdžiai, paprastai. O kartais - tebus susikaupta ilgesnei, labiau sutelktai, nuoširdesnei maldai, rimtesniam mūsų pokalbiui su antgamte.

T. Jonas Borevičius SJ JC direktorius (1968-1972).


     Kodėl dažniausiai melstis yra nelengva? Daugeliui malda - tikras vargas. Mat teisingai apaštalas Paulius sako, kad “Kūno siekimai priešiški Dievui”(Rom 8,7). Daugeliui malda yra vien tada reikalinga, kai ištinka nelaimė, užklumpa skausmas arba tiesiog, kai man geras ūpas. Tačiau niekaip nesuvokiama, kad malda būtina kasdien, netgi dažnai. Daugelis matė, kaip prie pulto stovintys inžinieriai stebi mirkčiojančias lemputes. Tai įvairūs matuokliai siunčia žinias, informaciją apie atskirų mazgų būklę, agregatų darbą. Jei kuri užgęsta, kyla įtarimas, - kažkas sugedo. Reikia taisyti, remontuoti. Toks būtinas ryšys lygiai ir centrinio valdymo punktui su išleistu į erdves palydovu. Pagal siunčiamus signalus budintis operatorius žino, kur raketa ar palydovas atsidūręs, koks jų darbo režimas ir pan. Toji centrinė - Kūrėjas. Palydovas, raketa - kiekvienas mūsų, priklausąs nuo didžiojo visatų Valdytojo Rankos. Arba dar paprasčiau. Prie mamos ar tėtės sykis nuo sykio pribėga, timpteli už skverno ar sijono sūnelis, dukrytė ir vis nejučiomis, reikia ir gal net nereikia, be perstojo kartoja: “Mamyte, Tėveli, aš tave myliu”. Argi bars tėvai už tokį savo atžalos elgesį. Priešingai. Jiems patinka toks vaiko patiklumas, prieraišumas, tokia betarpiška meilės išraiška. Taigi lygiai tas pats ir su mūsų dangiškuoju Tėvu. Užmiršti maldą - tai parodyti dangiškajam Tėvui, kad tu esi nedėkinga(s). Parodyti, kad Jis tau nė motais, visai nerūpi. Tai lygiai tas pat, kaip nutraukti tuos ryšius, siejančius valdymo punkto centrinę su palydovu. Tie palydovai, tie maži vaikai, prišokę prie tėvų, -esame mes visi. Jokie mūsų pasiteisinimai, jokie samprotavimai, kad esame labai užsiėmę, kad labai brangus laikas, kad Viešpats labiau vertina dirbančias rankas negu besimeldžiančius protus, čia nepadės. Tatai juslinio, veiklą labiau vertinančio ir mūsų, XX a. pabaigos, jau nukrikščionėjančio žmogaus mąstysena. Ora et labora. Melskis ir dirbk. Dirbk ir melskis. Niekada neišėjo iš mados. Nenustojo reikšmės šis posakis ir nūnai.

     Tad ryžtingai nusprendžiu: Manoji malda turi būti: ne tiktai kasdienė, bet ir be perstojo, nuolatinė ir dažna, ne išblaškyta, padrikusi, o uoli ir sutelkta, gili, kūrybiška ir įvairi, perpinta savais žodžiais, atodūsiais ir kreipiniais, kurie gyvi ir paprasti, kaip vaikų, besikalbančių su savo gimdytojais, broliais ar seserimis, kiekvienoje vietoje, kur tik atsiduria mano koja, kad tą įstaigą, mokyklą, gamyklą, lauką, daržą, miestą, kaimą, namą, visą tautą ir pasaulį malda ir Tavo, Viešpatie, siųstąja palaima pašventinčiau ir prašyčiau žmonijai iš aukšto dangaus ramybės ir taikos per M. Marijos rankas.

     Dėkui Tau ui dangų ir žemę,
     Už nusėtą žvaigždėm padangą
     Ir kiekvieną sutiktą žmogų.
     Skečiu Tau savo rankas,
     Kaip pakrantės pušis,
     Kur iškėlus ilgesingai savo rankas,
     Vis dėkingai žvelgia į dangų...

     Keliu į Tave, Kūrėjau, akis
     Nelyginant švyturio juosta,
     Nutįsus per marių bangas,
     Kad nuvestum mane į Didįjį Uostą,
     Iš Kurio niekados daugiau
     mano bėdinam ir sukiužusiam laivui
     Nereikėtų išplaukti,
     Nereikėtų niekad išplaukti...