Dag Hammarskjold (1905 - 1961)
KĘSTUTIS A. TRIMAKAS
Iš spaudai ruošiamos knygos apie tikėjimo vystymąsi
Tikėjimas tada visiškai įgyvendinamas, kai Dievą pripažįstantis asmuo Jam tiek pasišvenčia, jog nuolatos suvokia tai, ko Dievas iš jo nori, ir pagal Jo norus gyvena. Tikėjimo vystymosi pasichologas H.C. Rumke aukščiausią tikėjimo fazę apibūdina taip: Dievo raginimas ir tikinčiojo atsidavimas gyvenime asmens tampa pagrindiniais dėsniais. Taip pasiaukojusių žmonių yra buvę ne tik vienuolynuose bet ir bruzdančiame pasaulyje. Čia ir pateikiame vieną tokį pavyzdį.
■■■■
Dag Hammarskjold’as - sumanus politikas ir ekonomistas, 36 m. amžiaus jau tam tampa Švedijos valstybinio banko prezidentu, o 46 m. - Švedijos ministrų kabineto nariu; dar po dvejų metų - Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, kuriuo išbuvo iki savo mirties 1961 m. Jis žuvo lėktuvo nelaimėje virš Kongo, vykdamas taikos deryboms.
Nors Hammarskjold’as gyveno ir veikė, rūpindamasis politine taika tarp tautų, jo didžiausias rūpestis, kuriuo jis dalinosi tik su savo užrašais, buvo susitaikymas - teisingas santykis su Dievu. Ir tai jis, taip kitko, išreiškė pats viena citata: “Nėra istorijos, o tik sielos istorija; nei taikos, o tik sielos taika”.
Šio politiko sielos istorijos svarbioji dalis buvo išsakyta jo užrašuose. Net reikšmingų politinių pasitarimų metu jis rasdavo laiko susimąstyti ir užrašyti tai, kas jam buvo reikšminga jo sielos ramybei. Kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad jo tikėjimas vedė į atsidavimą Dievui.
Hammarskjold’o biografai pastebi, kad jo dvasiniame gyvenime lūžis, užsibaigęs drąsiu Dievo atradimu, įvyko 1952-1953 m. laikotarpyje. Tuo metu jis “buvo savo viešo gyvenimo pasisekimo viršūnėje ir asmeninio nusiminimo žemiausiame taške”. Pastebėtina, kad kaip tik 1953 m. jis buvo išrinktas Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi.
VIDINĖ KRIZĖ. Viešumoje Hammarskjold’as sugebėjo krizės ženklų išorėje nerodyti. Tačiau jis skaudžiai juto savo vienatvę nesukūręs šeimos, neturėjo artimesnių draugų (užrašuose išreiškė nepasitikėjimą ir nusivylimą žmonių draugystėmis). Jo viduje kryžiavosi didelė ambicija su menkavertiškumo jausmais. Ne kartą per jo sąmonę perbėgdavo savižudybės mintis. O viešuma, politinis darbas reikalavo savo -asmeniškais rūpesčiais neaptemdyto dėmesio ir aiškių sprendimų.
Supraskime: Dag Hammarskjold’as turėjo pasirinkimą, kaip ir kiekvienas žmogus. Asmeninės ir politinės įtampos momente buvo galimybė pasirinkti “lengvą” iš gyvenimo pabėgimo kelią, ir būtų tekę pasauliui skaityti nesitikėtą žinią, kad Jungtinių Tautų generalinis sekretorius nusižudė. Tuo laikotarpiu jis įrašė į savo užrašus:
“Nuovargis atbukina skausmą, bet pabudina viliojančias mintis apie mirtį. Taip: Tas yra kelias, kuriuo esi gundomas pergalėti savo vienišumą - įvykdyti galutinį pabėgimą iš gyvenimo. -Ne! Gali būti, kad mirtis bus tavo galutinė dovana gyvenimui! Ji neturi būti išdavystės veiksmas prieš jį”.
Ir jis priduria: “Melskis, kad tavo vienišumas paspartintų tave atrasti ką nors, dėl ko gyventi, ką nors pakankamai didingo, dėl ko mirti”. 1952 m. jis teberašė: “Ko prašau, yra absurdiška, kad gyvenimas turėtų prasmę. Ko siekiu, yra neįmanoma: kad mano gyvenimas įgautų prasmę”.
KRIZĖS ATOMAZGA: “TAIP, DIEVE...” Palaipsniui, bet pastoviai Dag Hammarskjold’as derinasi prie Aukščiausiojo valios. Jis ima taikytis, suvokdamas, kad, nors nenoriai, tai yra, ko jis pats prašė:
“Kada lemiamais momentais - kaip dabar -Dievas veikia, tai būna su kietu tikslingumu. Kai valanda išmuša, Jis paima, kas yra Jo. Ką tu turi pasakyti? - Tavo malda, kaip žinai, tau tapo išklausyta. Dievas tavimi pasinaudojo. Nors tai, ko Jis prašo, tau nepatinka tuo momentu. Tai Dievas, kuris pažemina tą, kurį Jis pakelia.
Prie Dievo prisiderinti mintimis įmanoma, bet kaip tada su jausmais? Ar jie klausys?
Ar ateis, ar neateis,
Diena, kai džiaugsmas tampa didis,
Diena, kai liūdesys tampa mažas?
(Gunner Ekeldf)
Ji atėjo- diena, kai liūdesys tapo mažas: Juk tai, kas krito ant manęs ir atrodė taip sunku panešti, tapo nereikšminga šviesoje tų reikalavimų, kuriuos Dievas dabar teikia. Bet kaip sunku yra jausti, kad tai irgi yra (ir kaip tik dėl tos pačios priežasties) diena, kai džiaugsmas tapo didis”.
Susitaikęs su Dievo valia, Dag Hammarskjold’as galėjo nurimti, nors negalėjo džiaugtis. Tačiau to jam užteko, kad galėtų atsidėti darbui: viešumoje atiduoti dėmesį politiniams reikalams, o viduje toliau derinti savo valią prie Dievo.
Derinimasis prie Dievo valios ypač vyko trigubu keliu:
a) Tvirtas pritarimas“Taip, Dieve”, kartojamas užrašuose ir maldose, reiškė, kad jis stengėsi užmiršti save (ypač savo skaudžią vienatvę) ir prisiminti Dievo reikalus, kuriuos įgyvendinti jis siekė tikėjimu ir auka.
b) Tvirtas tikėjimasį tai, kas “negirdėta” : “Nebe aš, bet Dievas manyje”. “Būti tikėjime kartu nuolankiu ir išdidžiu, t.y. gyventi, žinoti, kad Dieve aš esu niekas, bet kad Dievas yra manyje”.
c) PasivedimasDievui būti gyvu įrankiu tiesiog plaukia iš pritarimo Dievui, o ypač - iš įsitikinimo, kad Dievas yra jame, tad ir veikia per jį.
Savo skaudų vienišumą (kurio svarbi dalis buvo tai, kad jis buvo nevedęs ir neturėjo šeimos) Dag Hammarskjold’as išmaino į vienybę su Dievu, kurio tikrovę jis atskleidžia tikėjimu ir patvirtina pasiaukojimu. (Ruemkės nurodytas pagrindiniais nusiteikimais bręstančio tikėjimo raidoje). Tą vienybę prasmingai jis vadina “Dievo santuoka su siela”:
Tikėjime, kuris yra Dievo santuoka su siela, tu esi viena Dieve ir Dievas yra visiškai tavyje taip, kaip tau Jis yra visiškai visame, ką tu sutinki. Su tuo tikėjimu, maldoje tu nusileidi į save sutikti Kitą, šios vienybės pastovumu ir šviesoje, matyti, kad visi daiktai stovi, kaip ir tu pats, vieni priešais Dievą, ir kad kiekvienas tavo veiksmas yra kūrybos veiksmas, sąmoningas, nes tu esi žmogus su žmogiškom atsakomybėm, o tačiau vedamas jėga anapus žmogiško sąmoningumo, kuris sukūrė žmogų. Tu esi išvaduotas iš daiktų, bet tu sutinki juose patirtį, kuri turi apreiškimo tyrumą ir aiškumą. Tikėjime, kuris yra “Dievo santuoka su siela”, viskas todėl turi prasmę. Gyvenk tad, kad galėtum panaudoti tai, kas yra padėta į tavo ranką...
Tame aptarime glūdi raktas į supratimą, kaip šis diplomatas vykdė savo taikos misiją, stengdamasis būti Dievo gyvu įrankiu. Nors kaip “žmogus su žmogiškom atsakomybėm”, jis pats naudojo visą savo išmintį, kartu jis tikėjo ir atsidavė Dievui, kad Jis vestų jį “jėga anapus žmogiško sąmoningumo”. Tai buvo jo kasdieninis uždavinys visose situacijose išgirsti Dievo “raginimus” bei “reikalavimą” ir atitinkamai veikti. Visa tai aiškiai parodo, kad šis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius stengėsi tvirtai įsikibti į Ruemkė’s nurodytą aukščiausią fazę tikėjimo brendime.
Tų pačių metų Atvelykyje, prieš žūdamas lėktuvo avarijoje, Dag Hammarskjold’as užrašė: “Vieną kartą Kažkam tai tikrai atsakiau Taip - ir nuo tos valandos buvau tikras, kad egzistencija yra prasminga ir todėl mano gyvenimas turėjo tikslą”.